Grįžkime į gūdžius 2000 metus, kai pasaulis dar buvo naivus, be išmaniųjų telefonų, be dezinformacijos atakų, be klimato krizės grėsmės, karų ir kitų globalių problemų. Žiūrėdavome MTV per televizorių ir neturėjome Spotify. Eidavom į filmų nuomos punktus ir imdavome siaubekus, kurie dabar atrodytų kaip pasaka prieš miegą, o tada stingdė kraują. Lėtai su pasimėgavimu skaitydavome knygas ir mūsų protas nešokinėdavo nuo vieno informacijos srauto prie kito. Galima sakyti, gyvenome biedniau, paprasčiau, bet ramiau.
Būtent 2000 metais ir pasirodė Ridlio Skoto epas „Gladiatorius“ (Gladiator), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jaunas ir gražus Rasalas Krou (Rasal Crow) dar be savo pilvūzo ir pūstų žandukų. Filmo tempas gan lėtas, netgi veiksmo scenose atrodo, kad vyksta realaus gyvenimo tempas, tai yra, jei personažas nukrenta ant žemės ir susidaužia galvą, jam reikia laiko atsipeikėti ir atsistoti. Bendra filmo nuotaika lyrinė, sentimentali, Maksimas (gladiatorius Rasalas Krou) ramus kaip belgas ir ore tvyro išmintis.
Ir štai 2024 metai – „Gladiatorius 2”. Įvykių eigą pakeičia nesenas, tačiau jau ir nebejaunas, kad būtų nepatyręs ir kvailas (28 metų), ugningasis airis Polas Meskalis (Paul Mescal). Jis atneša naujų vėjų – energiją, įniršį, jaunatvišką jėgą, kurie filme suveikia lyg smūgis – nubloškia mus į didingus Romos imperijos laikus, kai jėga buvo valdžios matas, o aštrūs pojūčiai atstodavo gyvenimo prasmę.
Nepaisant to, kad filmo pabaigoje, atrodo, režisierius išsikvėpė, pavargo ir pritrūko smarvės sugalvoti išbaigtą galą, paliko tik silpną kalbą ir retrospektyvą į pirmąjį gladiatoriaus filmą, iki tos vietos kino juosta klojasi kaip iš pypkės. Turint omeny, kad Ridliui Skotui – jau 90 metų, galime tik paploti, kad jo mentalinės galios neišseko, skonis nesuprastėjo ir pajauta, kaip sukurti gerą filmą, nepranyko.
Antrojoje „Gladiatoriaus“ dalyje gerokai daugiau politikos. Pradžioj nėra iškart aišku, kur čia šaknys dygsta, paslaptis išaiškėja tik per vidurį, o tai, manyčiau, nėra blogai, nes nei per daug painiavos, nei per daug akivaizdu – tiesa skleidžiasi po truputį ir mes ją gromuliuojame lyg mėtinį saldainį – ne per daug saldų, suteikiantį gaivos pojūtį.
Na, ir, žinoma, visų gerų holivudinių filmų savybė – teisingumas laimi! Ridlis Skotas mums pažada jėgą ir garbę, ją ir duoda. O kas gali būti maloniau, kai ilgai laukta žiūrovo svajonė išsipildo? Atpildas buvo įvykdytas, teisingumas laimėjo.
2024-ųjų metų filmas – savo laikmečio vaikas, nes jame pilna galingų smurto scenų su specialiaisiais efektais ir greitai vienas kitą keičiančiais kadrais. Tarkim, pačios pirmosios scenos – tai vykstantis mūšis, kuriame aiškiai parodoma, kas čia groja pirmąja dūdele ir į ką mums atkreipti dėmesį, už ką dabar sirgti, o svarbiausia – kodėl. Mūsų ilgai niekas nevedžioja už nosies versdami laukti, kada išaiškės filmo prielaidos, viskas gan aišku – Hano, Numibijos pilietis, kurio miestą užkariavo romėnai, užkariaus mūsų širdis, o romėnų, tų nevidonų, nekęsime ir uisime juos visai negiliai širdyje.
Hano mylimą žmoną Arišat nužudo romėnai, o jei tiksliau – Markas Akacijus (Pedro Pascal), Romos armijos vadas. Istorija panaši į Maksimo, pirmojo gladiatoriaus. Kaip ir Maksimui, Hano viduje įsižiebia didelė neapykanta, keršto troškimas, kuris jį ir palaiko sunkiu metu, kai jį išvelka į vergiją.
Atvykęs į Romą Hano iš vergo tampa gladiatoriumi, o tuo pasirūpina Makrinas (Denzel Washington), suktas ir ambicingas gladiatorių verslo šeimininkas. Makrinas iš pradžių gal ir atrodo neblogas, jis išgelbėja Hano iš mirties gniaužtų, tačiau, o, vargeli, kas vis dėlto dėjosi Makrino galvoje… Kokie grandioziniai nedori planai be skrupulų.
Taigi Hano, kaip ir Maksimas, tampa gladiatoriumi, kuris, beje, pasižymi kilnumu. O dar kvailieji imperatoriai Geta (Joseph Quinn) ir Karakala (Fred Hechinger), kurie, be abejonės, paaštrina kovą tarp tiesos ir melo, tarp neapykantos ir meilės, tarp išminties ir kvailumo.
Įdomu tai, kad surinktas ypatingas aktorių kolektyvas. Tarkim, Konė Nilson (Connie Nielson) prieš daugiau nei dvidešimt metų vaidino tą patį vaidmenį kaip ir pirmajame „Gladiatoriaus“ filme – ji buvo imperatoriaus Marko Aurelijaus dukra, Maksimo, o dabar Akacijaus mylimoji. Derekas Jakobis (Derek Jacobi) jau visas pasenęs, tačiau vis dar gyvybingas, vaidino Senato narį Grakchą – kaip ir prieš dvidešimt metų, taip ir dabar. Džosefas Kvinas šiame filme pasirodo kaip imperatorius Geta, tačiau jis dar žinomas iš serialo „Keisti dalykai“ (Stranger Things), kuriame atliko Edžio vaidmenį. Tarkim, Pedras Paskalis man neatsiejamas nuo serialo „Narkotikų prekeiviai“ (Narcos), taigi jį pamatyti kilnaus romėno vaidmenyje – nemenkas šokas.
Antrasis „Gladiatoriaus“ filmas daugiausiai remiasi pirmojo filmo priešistore. Gal ir negalima sakyti, kad tai visiškai nauja, šviežia kino juosta. Tačiau ji neabejotinai kitokia, nes ir laikmetis kitoks, joje daugiau veiksmo, greičiau keičiasi kadrai, didesnė energija, bet Ridlis Skotas ir gladiatoriaus dvasia vis tiek tie patys. Dar reiktų akcentuoti, kad „Gladiatorius II“ išėjo žymiai geriau nei kitas visai nesenas Ridlio istorinis epas „Napoleonas“. Gali būti, kad „Gladiatorius“ turi jaukią ir brangią vietelę režisieriaus širdyje.
