Kad pagaliau baigėsi žiema, galima suprasti ne tik iš ilgėjančių dienų, vis švelniau veidus glostančių saulės spindulių, bet ir iš dar vieno šiam metų laikui būdingo bruožo – prasideda tradicinis festivalis „Kino pavasaris“, kuris, kaip įprasta, startuoja sostinėje, o vėliau keliaus ir į kitus Lietuvos miestus – Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę, Alytų, Gargždus, Vilkaviškį, Šilutę, Uteną, Ukmergę, Pasvalį bei Tauragę.
Šiemet „Kino pavasaris“ jubiliejinis. Jis vyksta jau 30-ąjį kartą. Filmų įprastai kasmet pateikiama tiek daug, kad susigaudyti gausiame seansų tvarkaraštyje nelengva.
Siūlome susipažinti su iš įvairių programų surinktais kino perlais.
10. „BRUTALISTAS“ (The Brutalist, 2024)
Šių metų Oskarų ceremonijoje režisieriaus Brady Corbeto drama „Brutalistas“ turėjo dešimt nominacijų, bet gavo tik tris paauksuotas statulėles – už geriausią muzikinį takelį (Danielis Blumbergas), operatoriaus meistriškumą (Lolas Crawley) ir geriausią pagrindinio vaidmens atlikimą. Pastarasis įteiktas aktoriui Adrienui Brody, kuris įkvėptai suvaidino vengrų architektą Laslą Totą.
Kai tik perskaičiau apie „Brutalisto“ premjerą Venecijos kino festivalyje, kuriame filmas susižėrė net keturis apdovanojimus, puoliau pildyti savo žinių spragas apie architektą Laslą Totą (László Tóth), bet visažinės paieškos sistemos apie tokį brutalizmo klasiką neturėjo jokios informacijos, užtai pateikė žinias apie garsų vengrų šachmatų didmeistrį ir vandalą fanatiką, kuris buvo užsimojęs sunaikinti genialią Michelangelo skulptūrą „Pieta“.
Taigi, tenka pripažinti, kad režisierius Brady Corbetas padarė puikų triuką – išgalvotą personažą labai vykusiai „infiltravo“ į pokario (po Antrojo pasaulinio karo) šaltojo karo atmosferą.
Kai žydas vizionierius architektas Laslas Totas 1947 pabėga iš Europos, kad galėtų tapti naujosios Amerikos gimimo liudininko, jo gyvenimą amžiams pakeičia paslaptingas ir turtingas klientas. Iš pažiūros žavus pramonininkas Harisonas Van Burenas gundo architektą ir jo šeimą tapti „Amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimu. Ambicingas turtuolis pasiūlo talentingam emigrantui suprojektuoti didingą modernistinį paminklą ir padėti formuoti kraštovaizdį šalyje, kurią jis dabar vadina savo naujaisiais namais.
Geresnės galimybės iš karto išspręsti ir profesines, ir asmenines problemas, regis, ir negalėtų būti. Ambicingiausias Laslo karjeros projektas, iš tikrųjų pakels architektūros genijų į monumentalias aukštumas, bet panašios fenomenalios sėkmės istorijos įprastai turi ir antrąją pusę. Nes pasakyta: Kuo aukščiau pakilsi, tuo skaudžiau gali nukristi!
Prieš imdamasis savo pirmojo filmo „Lyderio vaikystė“ (2015 m.) jaunas amerikiečių aktorius Brady Corbetas suvaidino per dvi dešimtis vaidmenų. Karjera, regis, sėkmingai kilo į viršų, ypač po to, kai jis pasirodė šiuolaikinio kino meistrų Michaelio Hanekės („Pakvaišę žaidimai“, 2007m.) ir Larso von Triero („Melancholija“, 2011 m.) filmuose.
Tačiau 2015-aisiais Brady Corbetas savo aktoriaus karjerą sustabdė (nebevaidina ligi šiol), kad išmėgintų jėgas režisūroje.
Pirmas savarankiškai sukurtas filmas „Lyderio vaikystė“ susilaukė kritikos (už neva iki galo nesubrandintą koncepciją), bet negailėta ir pagyrų: palankiai debiutantui nusiteikę jo „pirmo blyno“ vertintojai filme įžvelgė S. Kubricko, M. Hanekės (ypač jo „Balto kaspino“), net P.P. Pasolinio ir A. Tarkovskio įtaką.
Nesubrandinta koncepciją režisieriui prikaišioja ir „Brutalisto“ analitikai. Ir už megalomanišką pusketvirtos valandos filmo trukmę, ir už dažnai nesuvaldomą siužetą, ir už primygtinai peršamas koncepcijas ir už neretai dirbtiniais atrodančius simbolius. Bet kai kurie jų, beje, dabartinių politinių įvykių šviesoje netikėtai įgyja kvapą gniaužiančios aktualios prasmės, pvz., pabėgėlius emigrantus iš Europos pasitinka apversta Laisvės statula, dabar taip dažnai internautų naudojama antiamerikietiškuose memuose.
Bet dėl vieno filmui tikrai negalima prikišti – Adrienas Brody savo darbą atliko PUIKIAI. Už tai ir apdovanotas Oskaru.
9. „KVYRAS“ (Queer, 2024)
Filmo pavadinimo santrumpa Queer jau turi ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintą lietuvišką atitikmenį Kvyras, apibūdinantį netradicinės lytinės orientacijos asmenis, kurių yra nemaža įvairovė (lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai asmenys, kvyrai ir interseksualai).
Yra bent trys svarbios priežastys, dėl kurių reikėtų pažiūrėti taip pavadintą filmą. Visų pirma tai yra Luca Guadagnino naujausias darbas, kurio tikrai nepraleis progos pažiūrėti didelė šio italų režisieriaus gerbėjų armija, kultiniais vadinanti ankstesnius jo darbus „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017 m.) ir „Suspiria“ (2019 m.).
Naujausias šio režisieriaus darbas „Kvyras“ yra Williamo S. Burroughso romano ekranizacija, kurios autorius laikomas vienu svarbiausiu vadinamosios bytnikų kultūros menininku ir pagrindiniu postmoderniu autoriumi, padariusiu įtaką populiariajai kultūrai ir literatūrai. Dar vienas bytnikas Jackas Kerouakas Burroughsą net vadino geriausiu rašytoju satyriku nuo Jonathano Swifto laikų.
Po truputį šį autorių atrandame ir mes – galime lietuviškai paskaityti jo knygas „Narkašas“ ir „Nuogas kąsnis“: abejose svarbiausios dvi glaudžiai susijusios temos – narkotikai ir homoseksualumas, apie kurį Burroughsas rašo negailestingai atvirai.
Kinomanams, be abejo, žinomas Davido Cronenbergo filmas „Nuogas kąsnis“ (Naked Lunch, 1991 m.), kuriame Niujorko rašytoją narkomaną Viljama Ly suvaidino Peteris Welleris.
Naujajame filme atstumtą amerikiečių emigrantą Viljama Ly suvaidino Danielis Craigas, jau nebe pirmą kartą laužantis savo (ypač Džeimso Bondo filmų) suformuotą tobulo vyriškio įvaizdį. Šį kartą populiarus aktorius su neslepiamu malonumu persikūnija į desperacija dvelkiantį personažą – nevalyvą, apdujusį nuo alkoholio ir kvaišalų sugulovų medžiotoją, kuris Meksike žino visas prastos reputacijos landynes ir jose gali pasislėpti nuo teismo (Naujajame Orleane jam iškelta byla už narkotikų laikymą).
„Kino pavasario“ programos „Meistrai“ sudarytojas Vladas Rožėnas festivalio kataloge „Kvyrą“ pristato taip: „Pernai išleisti Lucos Guadagnino „Varžovai“ buvo kupini žaismingos erotikos. O štai „Queer“ – tarsi atvirkščia to paties pusė, filmas sykiu nepaprastai dailus ir sąmoningai išlaikantis distanciją tiek tarp veikėjų, tiek nuo žiūrovo. Tai nėra pareiškimas apie meilę ar net aistrą, tai – rebusas apie tapatybę. Nufilmuotas režisieriaus, kuris kaip niekas kitas moka kadrais sudalinti ir vėl atkurti pasaulį, pakeliui kažką pakeisdamas ir lipdydamas jau nebe tikrovę, o sapną, atspindį, repliką.“
Dažnai partnerius viena nakčiai keičiantis narkomanas prisiriša prie Judžino Alertono (akt. Drew Starkey). Vienos išgertuvės baigiasi lovoje, tačiau atrodo, kad atstumas tarp vyrų išlieka, o gal net padidėja. Todėl ieškodamas būdo užmegzti artimesnį ryšį Ly nusprendžia pasiimti Judžiną į ekspediciją, kurios tikslas – surasti gydantį ajahuaskos narkotiką. Gal bent šis afrodiziakas pagaliau juos susies ilgalaikiams ryšiams?
Šioje vietoje Williamas S. Burroughsas savo romano veiksmą nutraukia. Tačiau filmo autoriai drąsiai žengia toliau ir kasa giliau.
Ketvirtuoju svarbiu filmo bendraautoriumi reikėtų vadinti talentingą Tailando operatorių Sayombhu Mukdeepromą, su kuriuo L. Guadagnino bendradarbiauja jau ketvirtą kartą. Ir šį kartą vienas kitą gerai suprantantis tandemas, sugebantis pamatyti svajingą vaizdinę poeziją net niūriose žmogiškų nuodėmių kloakose, išvengia banalumo ir vulgarumo. Nors tai, žinoma, priklauso ir nuo žiūrinčiųjų…
8. „PAUKŠTIS“ (Bird, 2024)
Britų režisierė Andrea Arnold yra tikra festivalių favoritė, ne kartą dalyvavusi svarbiausių pasaulio kino festivalių konkursinėse programose.
Nemažai jos filmų esame matę ir mes – jautrų pasakojimą apie maištaujančią paauglę „Akvariumas“ (Fish Tank, 2009 m.), socialinio realizmo dramą „Amerikos mylimoji“ (American Honey, 2016 m.), nepaprastai emociškai paveikų dokumentinį filmą „Karvė“ (Cow, 2021 m.) ir savitą chrestomatinio Emily Brontë romano „Vėtrų kalnas“ ekranizaciją (2011 m.)
Savitu keliu režisierė žengia ir kurdama kol kas naujausią filmą „Paukštis“, į kurį pirmą kartą įpina magiškojo realizmo elementų, bet vis tiek lieka ištikima autentiškai ir nešlifuotai kino kalbai.
Be magiškojo realizmo elementų filme ryški ir britų šeštojo dešimtmečio socialiai angažuoto kino stilistika, atvedusi į didįjį ekraną vadinamųjų „mažų žmonių“ kasdienio gyvenimo problemas.
„Kino pavasario“ programos sudarytojas Karolis Žukas „Paukštį“ taikliai pavadino „jaudinančiu pasakojimu apie šeimą ir tapatybę.“
Režisierė Andrea Arnold kaip visada sugeba kurti energija kunkuliuojantį reginį: aktorių dinamika, dėmesys detalėms, muzikos parinkimas visa tai veržliai veda filme pasakojamą istoriją į priekį.
Pagrindinė herojė yra dvylikametė paauglė Beili (ją suvaidino debiutantė Nykiya Adams), gyvenanti atšiauriame Šiaurės Kento pakraštyje ir kenčianti nuo vienatvės. Gyvendama skurdžiame skvote (apleistose patalpose) su grubiu tėvu ir broliu jautri mergaitė ieško paguodos gamtoje, stebėdama paukščius laukuose ir juos mėgstanti fotografuoti.
Pabėgusi į laisvę nuo vesti nusprendusio tėvo Bago (akt. Barry Keoghanas) mergaitė netikėtai sutinka mistišką personažą vardu Paukštis (aktorius Franzas Rogowski suvaidino dar vieną mielą ekscentrišką personažą). Prieš keletą metų jis šiame rajone gyveno su tėvais, bet praradęs ryšius su jais „išskrido“ į platųjį pasaulį.
Tuo pat metu Beilei tenka susidurti su skaudžia realybe – problemiškais santykiais su atskirai gyvenančia mama ir smurto grėsme. Nauja pažintis įkvepia nuotykiui, kuris pakeis Beilės savęs ir pasaulio suvokimą.
Paukščio ir Beilės netikėtas susitikimas abiem labai reikalingas, abu padeda vienas kitam. Nors ši draugystė ir trumpa, mergaitei reikalingas tyras ryšys chaotiškame ją supančiame pasaulyje.
Bet filmas tikrai nėra pesimistinis. Režisierė sugeba įtaigiai parodyti, kad net ir grubus gyvenimo realizmas nepajėgia sugniuždyti su šiurkščia tikrove nenorinčių susitaikyti žmonių. Jeigu jie anksti subrendo ir perprato išmintį, jie bus atsparūs bet kokiems likimo smūgiams. Kaip paukščiai…
7. „KARTI TIESA“ (Hard Truth, 2024)
Seniai klasiku tapusio britų režisieriaus Mike‘o Leigh (Maiko Li) seneliai žydai iš tėvo pusės gyveno Ukmergėje. Užsienio enciklopediniuose leidiniuose rašoma, kad jie emigravo iš Rusijos imperijos ir apsigyveno Mančesteryje.
Daugiau nei prieš dešimtmetį režisierius aplankė protėvių kraštą ir pabuvojo Ukmergėje.
Pagal savo pjeses nuo septintojo dešimtmečio vidurio statė novatoriškus spektaklius teatre ir BBC televizijoje. Jau tada buvo pastebėta, kad jaunas režisierius mėgsta ilgų repeticijų metu improvizuoti su aktoriais, kad sukurtų „emocingus, subjektyvius, intuityvius, instinktyvius ir jautrius filmus“.
Kine debiutavo 1971 filmu pagal savo pjesę „Blankios akimirkos“ (Bleak Moments), apdovanotą Auksiniu leopardu Lokarno festivalyje.
Daugelyje filmų M. Leigh akcentuoja humanistines vertybes, analizuoja anglų visuomenės pokyčius, vaizduoja paprastus, dažnai niekuo ypatingu neišsiskiriančius personažus, patekusius į sudėtingas situacijas ar išgyvenančius emocines krizes.
Naujausias meistro darbas „Karti tiesa“ labai primena jo šedevrą „Paslaptys ir melagystės“ (Secrets & Lies, 1996): šioje Auksinė palmės šakelė Kanuose apdovanotoje dramoje juodaodė mergina Hortenzija, mirus pamotei, ieško tikrosios motinos ir netikėtai sužino, kad ją pagimdė baltoji moteris.
„Paslaptys ir melagystės“ yra dviejų aktorių benefisas, kuriame patyrusios britų aktorės Brendos Blethyn šešėlyje neliko nuostabi afroamerikietė Marianne Jean-Baptiste, labai emocingai suvaidinusi Hortenziją.
Netausoja psichinių bei fizinių jėgų ši aktorė ir „Karčioje tiesoje“. Čia ji vaidina nebe pirmos jaunystės gyvenimo negandų užgrūdintą moterį, vardu Pensė. Ji apsiginklavusi skepticizmo šarvais ir visiems aplinkiniams negaili pykčio – sūnui, vyrui, sesei, kasininkėms, gydytojams, vairuotojams parkavimo aikštelėse – visiems tenka atlaikyti jos įsiūčio lavinas.
Vienintelė išimtis – Pensės sesuo – geraširdė kirpėja Šantelė (akt. Michelle Austin). Abi neseniai neteko mylimos motinos, ir ši nelaimė kol kas vienija abi moteris. Bet Pensė vis labiau grimzta į toksiškos neapykantos liūną ir į sesers klausimą „Kodėl tu tokia?“ tesugeba atsakyti: „Aš nežinau“.
Akivaizdu, kad Pensė taip ginasi nuo aplinkinių ir tikrąsias mintis stengiasi paslėpti už tvirtos sienos. Tačiau netikėtas incidentas nuplėšia ilgai puoselėtą kaukę ir atveria ilgai slėptas žaizdas. Tada tenka užduoti kitą klausimą: ar dar įmanoma vienas kitam atleisti?
Anot „Kino pavasario“ programos sudarytojo Vlado Rožėno, „legendinis britų režisierius Mike’as Leigh grįžta prie žanro, kuris jį išgarsino labiausiai – šeimos dramos. Jo filmai visuomet geba išgryninti ir tarsi distiliuoti gyvenimą, atskleisti ryškiausius jo atspalvius ir paliesti skaudžiausius nervus, kartu nepametant natūralumo. Todėl jas lydi įvairialypės emocijos: liūdna ir sykiu juokinga, niūru ir viltinga. Žiūrėdamas šio režisieriaus filmus jauti, kad ekrane matai tikrą gyvenimą, net jei tai ir fikcija.“
6. „AŠ VIS DAR ČIA“ (Ainda Estou Aqui / I’m Still Here, 2024)
Šio brazilų režisieriaus Walterio Salleso filmo scenaristams Murilo Hauseriui ir Heitorui Lorega Venecijoje įteiktas prizas Golden Osella, o neseniai vykusioje Oskarų ceremonijoje AŠ VIS DAR ČIA pripažintas geriausiu tarptautiniu filmu, ir šioje nominacijoje Brazilija nugalėjo pirmą kartą.
Į kino pasaulį režisierius Walteris Salesas įsiveržė 1998-aisiais, kai Berlyno kino festivalyje Didžiuoju prizu buvo apdovanota jo drama „Centrinė stotis“ (Central do Brasil), kurio herojams centrinė Rio De Žaneiro geležinkelio stotis tapo gimtaisiais namais. Čia nakvoja ne tik laukiantys traukinių bet ir tie, kas neturi nuosavos pastogės. O kai kas net įsigudrina ir tokiomis sąlygomis būti naudingu kitiems. Štai buvusi mokytoja Dora už menką mokestį rašo laiškus tiems, kas pats to padaryti negali. Tokiu būdu ji sužino begalę svetimų paslapčių ir širdį draskančių istorijų.
Matėme ir kitus šio režisieriaus filmus – „Motociklininko dienoraštį“ (2004 m.) ir Jacko Kerouako romano „Kelyje“ ekranizaciją (2012 m.).
Naujausios režisieriaus dramos „Aš vis dar čia“ centrinis personažas – taip pat moteris (Fernanda Torres buvo nominuota Oskarui už geriausia moters vaidmenį).
Su pagrindiniais herojais susipažįstame 1970-aisiais. Darni Paivų šeima gyvena namuose prie paplūdimio, bet į jų ramų pasaulį vis dažniau įsibrauna brutalaus išorinio pasaulio signalai: tai radijas informuoja, kad kažkokie teroristai pagrobė Šveicarijos ambasadorių, tai į paplūdimio teritoriją atvažiuoja karinis šarvuotis, tai teroristų ir komunistų ieškantys policininkai įžūliai krečia automobilių keleivius. Viename jų su draugais važiavusi Paivų dukra Veroka išvengia arešto ir emigruoja į Londoną. O į šeimos namus pasibeldžia slaptosios policijos agentai…
Eunisės Paivos gyvenimas pažyra į šipulius, kai 1971 metais jos vyrą, buvusį Brazilijos kongreso narį Rubensą Paivą, dabar dirbanti architektūros biure, Rio De Žaneire pagrobia valdžią šalyje užgrobusios karinės chuntos smogikai. Viena augindama penkis vaikus ir priversta gyventi pavojingoje bei slegiančioje politinėje atmosferoje moteris atkakliai ieško vyro. Metams bėgant ir tiesai taip ir neišaiškėjus pavyzdinga namų šeimininkė tampa tvirtas politines pažiūras turinčia aktyviste, kovojančia už teisingumą ir tiesos apie savo mylimą vyrą atskleidimą.
Gyvenimas priverčia idealią namų šeimininkę imtis vyriškų funkcijų. Laimė, naktis netrunka amžinai. Eunice sulaukia laikų, kai Brazilija išsilaisvina iš karinės diktatūros.
Apie 21 metus (nuo 1964 iki 1985) trukusią karinę diktatūrą Brazilijoje sukurta nemažai galingai nuskambėjusių filmų, kaip ir apie panašius režimus kaimyninėse Pietų Amerikos šalyse, tokiose kaip Čilė, Argentina ir Urugvajus. Visur svarbiausi motyvai buvo Žmogaus teisių pažeidimai – sistemingi kankinimai, žmogžudystės ir priverstiniai dingimai.
Tačiau nedažnai į protesto prieš chuntos valdymo siaubą žvelgiama pro tokį intymų objektyvą kaip filme „Aš vis dar čia“.
Walterio Elliso sukomponuotas filmo garso takelis tikrai įspūdingas. Čia ir brazilų muzikos klasikų Caetano Veloso ir Gilberto Gila kūriniai, ir seksualiai sentimentali Serge’o Gainsbourgo ir Jane Birkin atliekama baladė „Je t’aime … moi non plus“, ir amerikiečių roko atlikėjų Jimy Hendrixo, T-Rex ar King Crimson kūrinių fragmentai. O paties filmo pavadinimą autoriai pasiskolino iš gerai žinomos Stepheno Sondheimo dainos „I’m Still Here“.
5. „RAGANOS“ (Witches, 2024)
Pernai „Kino pavasaris“ Vilniuje startavo dviem nebylaus kino šedevrais su gyvai atliekama muzika Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Pirmasis buvo legendinis Charlie Chaplino kino šedevras AUKSO KARŠTLIGĖ (The Gold Rush, 1925 m.), anksčiau rodytas ir kino teatruose, ir LRT plius genialaus komiko retrospektyvoje.
O štai mistinis dokumentinis trileris „Raganos“ (Häxan) – buvo tikras atradimas. Šiuo filmu dar 1922 -aisiais į pasaulinę kino istoriją savo vardą įrašė švedų kino režisierius bei novatorius Benjaminas Christensenas.
Tai dramatiškų vinječių serija, vaizduojanti būrimo ir juodosios magijos prigimtis nuo senovės Persijos iki šių laikų, naudojant įvairius kinematografinius metodus – nuo statiškų piešinių ir nuotraukų iki efektingai atrodančių inscenizuotų scenų.
Sunku aiškiai apibrėžti šio filmo žanrą, nes XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje žanrų, ypač dokumentinių juostų, ribos dar buvo miglotos ir neaiškios.
Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (2007 m.) filmas pristatomas taip:
„Raganos“ iš tiesų yra unikalus kūrinys: iš dalies tai rimtas akademinis darbas, siejantis senovės baimes su neteisingu psichikos ligų supratimu, iš dalies nešvankus siaubo filmas, kuris trikdo ramybę net ir nūdienos persisotinusioje visuomenėje“.
Norėdamas temos esmę padaryti regimą režisierius į kiekvieną kadrą įtraukia bauginančią būtybę, paimtą iš istorinių šaltinių, dažnai sumaišydamas faktus ir fantaziją… Christensenas turėjo aštrų galingų mizanscenos efektų pojūtį (pats režisierius suvaidino velnią).
…Norint visapusiškai įvertinti idėjos ir meninio apiforminimo derinį, rekvizitų panaudojimą, uždarą erdvę ir kontrastinį apšvietimą reikiamai atmosferai sukurti, „Raganas“ reikia žiūrėti ne vieną kartą“.
Šio labai svarbaus kino istorijai filmo negalima nepaminėti, analizuojant „Kino pavasario“ filmą tuo pačiu pavadinimu (jį sukūrė britų režisierė Elizabeth Sankey).
Naujųjų „Raganų“ autorė, pasitelkusi į pagalbą dešimtis garsių filmų, samprotauja apie tai, koks ryšys sieja Vakarų pasaulyje šimtmečius gyvuojančius mitus apie raganas ir realius pogimdyminės depresijos atvejus.
Ar tai, ką suvokiame kaip antgamtinio blogio apraiškas, nėra tiesiog būdas demonizuoti kenčiančią moterį? Galbūt šių mitų pamatas – noras išstumti tą, kurios nesuprantame, sugėdinti tą, kurios negalime pagydyti?
„Jungdama istorinius šaltinius su šiuolaikinėmis medicinos žiniomis ir, svarbiausia, skaudžia asmenine patirtimi Elizabeth Sankey sukūrė kaip reta daugialypį dokumentinį filmą – sykiu eseistiškai jautrų ir grįstą faktais. Ji verta pamatyti kiekvienam, besidominčiam kultūriškai susiformavusiais mitais ir jų įtaka mūsų visų mąstymui“, festivalio kataloge rašo programos sudarytojas Vladas Rožėnas.
O pati režisierė sakė norėjusi „surasti konkretų ryšį tarp gimdymo išprovokuotų psichinių ligų ir raganų teismų. Norėjau, kad filmas atrodytų kaip burtų knyga“.
Finaliniuose titruose paminėti visi cituojami ar kitaip minimi klasikiniai filmai, pradedant nebyliais šedevrais – B. Christenseno „Raganomis“ ir C.Theodoro Dreyerio „Žanos D‘Ark aistra“. Rezultatas – tikra raganavimo kine enciklopedija.\
4. „SING SINGO KALĖJIMAS“ (Sing Sing, 2023)
„Sing Singo kalėjimas“ ilgesnei viešnagei mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodys paskutinėmis kovo dienomis, bet nekantraujantieji su juo galės susipažinti anksčiau „Kino pavasario“ metu. Filmas tikrai vertas patenkinti jūsų smalsumą.
Žiūrėdamas „Sing Singo kalėjimą“ prisiminiau ne vieną filmą, pasakojantį apie tai, kas žmonėms padeda ištverti pragariškas sąlygas atšiauriausiuose kalėjimuose.
Štai Elvis Presley muzikinėje dramoje „Kalėjimo rokas“ (Jailhouse Rock, 1957 m.) vaidino atsitiktinai bare mušeiką nužudžiusį vaikiną, kuris už grotų dykai laiko neleido – išmoko groti gitara ir taip „skaldė“ roką, kad šoko net prižiūrėtojai.
Berlyno kino festivalyje apdovanotas garsaus italų tandemo Paolo ir Vittorio Tavianių filmas „Cezaris privalo mirti“ (Cesare deve morire, 2012 m.) rodo, kaip sustiprintos apsaugos kalėjime statoma W. Shakespeare’o tragedija „Julijus Cezaris“. Kamera fiksuoja kalinių repeticijas, riba tarp realybės ir fikcijos išnyksta, o klasikinės teatrinės dramos veikėjų likimai persipina su nuteistųjų.
O britų režisieriaus Peterio Cattaneo (labiausiai žinome jo „Striptizo erelius“) kriminalinėje komedijoje „Sėkmingas pabėgimas“ (Lucky Break, 2001 m.) sename karališkame kalėjime „Long Radford“ kaliniai, apsirengę senovinius kostiumus ir pasipuošę perukais, mokosi šokti ir dainuoti, nes repetuoja siaubingai prastą pjesę, kurią parašė pats kalėjimo viršininkas. Ir visas tas šurmulys turi paslėpti tikrą kalinių tikslą. Taip jie tikisi ištrūkti į laisvę.
Panašią istoriją pasakoja ir kino studijoje A24 sukurta jaudinanti istorija, neseniai nominuotą trims Oskarams.
Niujorko kalėjime „Sing Sing“ kalintis juodaodis vyrukas Džonas Vaitfildas, visų vadinamas tiesiog Divainu Dži (Colmanas Domingo), laukia naujo jo bylos svarstymo. Bėgančius metus jis įprasmina dalyvaudamas edukacinėje programoje „Reabilitacija per meną“: kartu su kalėjime įkurtos teatro trupės nariais stato spektaklius – nuo Šekspyro „Hamleto“ iki pačių sukurtų komedijų apie keliones laiku ir matytų filmų motyvais. Nieko keista, kad kalinčius trupės narius periodiškai užplūsta pyktis ir neviltis dėl tokios tolimos laisvės ir išsiilgtų artimųjų. Tačiau menas geba negatyvias emocijas paversti grožiu.
„Kino pavasario“ programos sudarytojas Vladas Rožėnas festivalio kataloge filmą pristato taip: „Tiems, kurie kine ieško įkvėpimo ir supranta meno galią įveikti melancholiją, „Sing Sing“ gali tapti vienu įsimintiniausių metų filmų. Nebijodami apsijuokti buvę kaliniai atsiveria tarsi sakydami: kūryba yra nuolatinis vyksmas, o gydo ne rezultatas, bet pats procesas.“
Režisieriaus Grego Kwedaro scenarijaus pagrindą sudaro reali istorija. O greta profesionalių aktorių Colmano Domingo ir Paulo Racio (matėme jį „Metalo garse“ ir veiksmo dramoje su Jennifer Lopez „Motina“) dalis „vaidintojų“ yra liūdną kalėjimo patirtį turintys žmonės. Pavyzdžiui, tikru atradimu tapęs Clarence‘as Maclinas, anot vieno recenzento, ‚suradęs Naujojo Holivudo epochoje labai svarbų balansą tarp meninės išraiškos ir gyvenimiškos tiesos paieškų“.
Siekiant realistiškumo efekto „Sing Singo kalėjimas“ net nufilmuotas į 16 mm. kino juostą, specialiai pabrėžiant jos faktūros grūdėtumą. O čia jau būtina pagirti operatoriaus Pato Scola meistriškumą.
P.S. titruose minima filmo dailininkė Rūta Kiškytė. Tikriausiai, apie ją netrukus internete bus daugiau įdomios informacijos.
3. 2x LEOSAS CARAXAS
„PONT NEUF MEILUŽIAI“ (Les amants du Pont-Neuf, 1991) ir „TAI NE AŠ“ (C’est pas moi, 2024)
Lygiai prieš tris dešimtmečius anuometiniame Vilniaus „Lietuvos“ kino teatre užgimęs festivalis „Kino pavasaris“ savo veiklą pradėjo prancūzišku filmu „Pont Neuf meilužiai“, kurio pristatyme dalyvavo ir tuo metu jau tarptautine kino žvaigžde tapęs režisierius Leosas Carax’as. Labai retai festivaliuose prašau autografų, bet tąsyk išdrįsau ir nesigailiu taip pasielgęs – turiu daiktinį to vakaro įrodymą.
Prieš tapdamas įžymybe Leosu Carax’u būsimasis režisierius buvo tėvų pavadintas Aleksu Diupont‘u. Vėliau iš meilės kinui jis prie pirmojo vardo pridėjo Oskarą, o pasiryžęs tapti menininku sugalvojo skambų ir originalu pseudonimą: užrašė abu vardus Alex Oscar ir iš šių devynių raidžių anagramos principu sudėliojo Leos Carax. O jau kaip kino režisierius tapo naujojo reiškinio prancūzų kine, pavadinto „neobarokiniu kinu“, lyderiu.
„Pont Neuf meilužiai“ yra trečiasis ir, žinoma pats garsiausias jaunojo genijaus filmas. Ir jame, ir dvejuose ankstesniuose („Vaikinas sutinka merginą“ ir „Blogas kraujas“) pagrindinis herojus vadinamas Aleksu, o suvaidino juos režisieriaus alter ego aktorius Denis Lavant’as. Akivaizdu, kad tai nėra tik atsitiktiniai sutapimai. Todėl visai pelnytai šie filmai sudaro kone autobiografinę režisieriaus trilogiją.
„Pont Neuf meilužiai“ tikrai žinomi visiems besidomintiems naujuoju prancūzišku kinu. Tai labai liūdna melodrama, kurioje Paryžiaus Naujasis tiltas tampa dviem šių laikų “pažemintiems ir nuskriaustiesiems” gimtais namais. Aleksas (Denis Lavant’as) čia apgyveno palikęs nakvynės namus. Kai vaikino gyvenime atsirado regėjimą prarandanti dailininkė Mišelė (ją suvaidino tuomet jau garsi Juliette Binoche, už šį vaidmenį pelniusi Europos kino akademijos apdovanojimą), prasidėjo nuostabi meilės istorija, panaši į svaiginančią haliucinaciją.
„Pont Neuf meilužių“ sukūrimo istorija ne mažiau įdomi už patį filmą. Filmavimo darbai su pertraukomis vyko trejus metus. Savo metu šis kino projektas kainavo fantastišką sumą – apie 160 milijonų anuometinių frankų (kad būtų paprasčiau, pavertus doleriais, gautume 28 mln. dol. biudžetą).
Paryžiaus merija tada ketino Naująjį tiltą uždaryti remontui, todėl nesunkiai pavyko susitarti ant tilto ir artimiausiose jo apylinkėse nufilmuoti reikiamas scenas, kol tiltas buvo uždarytas (nuo 1988 m. liepos 18 iki rugpjūčio 15 d.). Bet dėl nenumatytų aplinkybių ir visokiausių nelaimų nufilmuoti pavyko nedaug medžiagos. Todėl pasibaigus sutarčiai teko Provanse pastatyti naują „Naująjį tiltą (!).
O viena įspūdingiausių filmo scenų su fantastiško grožio fejerverkais buvo nufilmuota, prancūzams švenčiant 200-ąsias Didžiosios prancūzų revoliucijos metines 1989 m. liepos keturioliktąją.
Po trisdešimties metų į „Kino pavasarį“ vėl atvyksta Leosas Carax‘as, šį kartą drauge su Denisu Lavant‘u.
Jie pristato kol kas naujausią Leoso Carax‘o filmą TAI NE AŠ (C’est pas moi), kurį kažkas po jo premjeros Kanuose pavadino „genijaus pokštu“. Tikriausiai todėl, kad akivaizdžiai autobiografinių motyvų kupinas 40 minučių trukmės darbas vadinasi „Tai ne aš“.
Specialiai šiam filmui nufilmuota nedaug scenų, likusią filmo dalį sudaro sumontuotos scenos iš ankstesnių L. Carax‘o filmų ir dokumentinės medžiagos.
Po premjeros Kanuose kino kritikai spėliojo, ką jie čia pamatė – autorinį esė, ironišką autoportretą ar kino poemą? Nepadeda geriau suprasti ir pradinis užrašas „Work in Progress“ (darbas nepabaigtas).
Filmas dedikuojamas operatoriui Jeanui-Yves Escoffier (1950-2003), kuris filmavo pirmuosius L. Carax‘o kūrinius. Minimi ir kiti jau mirę režisieriaus kolegos ir bendradarbiai – režisierius Jeanas-Lucas Godard‘as (tikriausiai, iš jo pasiskolinta koliažinė filmo forma), aktorius Guillaume‘as Depardieu, mūza Jekaterina Golubeva, roko muzikantas Davidas Bowie…
Rišlaus siužeto nėra, bet juk pradžioje režisierius sąžiningai perspėjo: „Work in Progress“…
2. „VERMILJAS“ (Vermiglio o la sposa di montagna, 2024)
Pirmą kartą pernai Venecijoje konkurse su filmu „Vermiljas“ dalyvavusi italų režisierė Maura Delpero buvo apdovanota Sidabriniu liūtu, dar vadinamu Didžiuoju žiūri prizu.
„Vermiljas“ – tai Italijos Tirolio kalnuose Trento provincijoje esanti komuna, kurioje dabar gyvena mažiau nei du tūkstančiai žmonių. Čia gimė režisierės tėvas, o filmas primena 1944-uosius metus, kai čia slapstėsi iš Sicilijos atvykęs jaunas dezertyras Pjetras.
Prieš penkerius metus režisierės Mauros Delpero dokumentinis filmas „Motinystė“ buvo apdovanotas Lokarno kino festivalyje. Kurdama šį filmą režisierė daug laiko praleido vienoje Argentinos prieglaudoje, globojusioje nepilnametes motinas. Ir svarbiausios „Motinystės“ problemos buvo perteiktos vaikų akimis.
Vaikiškas požiūris svarbus ir vaidybinėje dramoje „Vermiljas“. Žiedinės struktūros principu filmą pradeda ir baigia ta pati scena, kurioje vienoje lovoje miega ką tik slapčiausias paslaptis viena kitai išsipasakojusios trys seserys, vietinio mokytojo dukros. Praktiškoji Flavija (Anna Thaler) yra pavyzdinga mokinė ir jau rengiasi vykti į pensioną didmiestyje. Tylenė Adelė (Roberta Rovelli) yra pernelyg dievobaiminga, dažnai laksto į bažnyčia ir baudžia save už nedoras mintis ir geismus. O gražuolė Liučija (Martina Scrinzi), per religines šventes vaidinanti visų tikinčiųjų šventąją globėją, jau rengiama nuotakos vaidmeniui. Būtent ją ir įsimyli iš fronto pabėgęs dezertyras Pjetras (Giuseppe De Domenico).
Moralinį kamertoną filmui suteikia merginų tėvas mokytojas Čezarė (Tommaso Ragno), per pamokas leidžiantis mokiniams klausytis Vivaldžio „Keturių metų laikų“ plokštelę. Klasėje skambant dieviškai muzikai, mokytojas moko vaikus atpažinti smuiko pasažuose slypinčius gamtos garsus. O kai namuose žmona jam priekaištauja, kad jis nupirko dar vieną plokštelę, o ne maisto šeimai, vyras prieštaravimų nepaisančiu tonu atsako, kad muzika – tai penas sielai.
„Vermiljo“ komunos laikas taip pat plėtojasi keturių sezonų ciklų ritmu. Atrodo, kad pati gamta čia reguliuoja žmonių konfliktus, tai sureikšmindama juos ir suteikdama pagreitį, tai vėl prigesinanti įtampą. Visa tai gražiai suprojektuota į grupinį vienos šeimos portretą.
Nors Europoje vis dar vyksta karas, komunoje jį galima pajusti tik pokalbiuose: vyrai vietinėje užeigoje keičiasi istorijomis, kurias girdėjo iš fronto, o už kampo moterys skundžiasi, kad karas vyrus pavertė „idiotais“.
Didesnę pokalbių įvairovę atneša keisto svetimšalio pasirodymas. Vietinių nuomonės apie jį išsiskiria: vieni teigia, kad iš Sicilijos kilęs Pjetras dezertyravo, kiti – kad tik pabėgo iš nelaisvės. Sensaciją sustiprina tai, kad mažytės bendruomenės požiūriu Sicilija yra beveik taip pat toli kaip, tarkime, Mėnulis.
Filme gražiai atgyja pokarinio (po II pasaulinio karo) gimusio itališkojo neorealizmo tradicijos, bet ir ryški pagarba aštuntojo dešimtmečio „kaimiškiems“ italų kino šedevrams – italų klasikų brolių Tavianių („Tėvas šeimininkas“) ar Ermano Olmio („Medis klumpėms“) šedevrams.
O platesnį kontekstą filmui suteikia operatorius Michailas Kričmanas, labiausiai žinomas kaip režisieriaus Andrejaus Zviagincevo bendradarbis. Jis pernai nufilmavo ir labai originalų režisieriaus Joshua Oppenheimerio miuziklą „Pabaiga“ (The End).
1. „POTVYNIS“ (Flow, 2024)
Pasauliniame kine apstu pavyzdžių, kuomet sėkmingą trumpametražio filmuko siužetą režisierius išplėtoja iki pilno metro kūrinio. Taip yra pasielgę daug dabar klasikais tituluojamų kino kūrėjų.
Ne išimtis ir latvių animacininkas Gints Zilbalodis, 2012-aisiais sukūręs septynių minučių trukmės animacinį filmuką „Vanduo“ (Aqua) – pasaką apie katę, kuri prasidėjus potvyniui, pakliuvo į vandens pasaulį ir, kad išgyventų, turi prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Iš šios trumpos novelės ir gimė originalus pilnametražis animacinis projektas, „Potvynis“ (latviškai „Straume“), pelnęs jau daugiau nei pusšimtį tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Europos kino akademijos prizą ir Auksinį Gaublį bei Oskarą Amerikoje.
„Potvynis“ kartoja svarbiausią „Vandens“ motyvą – katinėlio kelionę valtimi – bet šį kartą vienišas juodas katinas katastrofiško potvynio nuniokotame pasaulyje randa prieglobstį dreifuojančioje burinėje valtyje, kurioje jau gyvena mieguista kapibara. Jų kelionėje prie netikėtos komandos prisijungia ir kiti gyvūnai – visokiausius daiktus kaupiantis lemūras bei ištikimas auksaspalvis retriveris (o gal labradoras?). Ši marga kompanija privalo įveikti naujo vandens pasaulio iššūkius ir išmokti bendradarbiauti, kad išgyventų.
Filmo pradžioje suprantame, kad Žemėje nebeliko žmonių, apie jų ankstesnį buvimą liudija tušti namai, minkštos lovos ir ant stalų palikti daiktai. Dabar ištuštėjusi erdvė yra vienišo juodo katino karalystė. Naminis gyvūnas kurį laiką džiaugiasi laisve – laksto laukais, tyrinėja savo atvaizdą tekančiame vandenyje ir sumaniai slepiasi nuo piktų šunų. Bet ramybė baigiasi, kai Žemė nustoja buvusi saugia erdve ir nugarma po vandeniu. Tada ir prasideda nuostabi vandeninės kelionės epopėja.
„Vandenį“ Gints Zilbalodis darė vienas, bet prie pilnametražio „Potvynio“ jau darbavosi darni komandą – scenarijų režisieriui padėjo plėtoti Matiss Kaza ir Ronas Dyensas. O muzikinį takelį režisieriui padėjo vystyti Rihards Zaļupe.
Viename iš daugelio dabar duotų interviu Gints Zilbalodis pasakojo: „Nufilmavus pirmąjį pilnametražį filmą „Tolima žemė“ (Away, 2019), pirmą kartą turėjau galimybę dirbti su didesne komanda. Savaime suprantama, kad be komandos tokio filmo sukurti neįmanoma. Kad bendradarbiavimas duotų norimų rezultatų, būtina būti vieningam ir bendradarbiauti su kitais. Taigi „Potvynyje“ norėjau papasakoti apie labai skirtingų personažų bendradarbiavimą. Tada maniau, kad katė būtų puikus šios istorijos centras. Katė kaip atskaitos taškas. Katė, linkusi eiti savo keliu, nepasitikinti kitais, bet aplinkybių priversta atsiverti kitiems. Nes tik veikiant drauge yra galimybė išgyventi“.
Nors filme nėra žmonių, o pasaulis yra postapokaliptinis, „Potvynis“ tikrai nėra pesimistinis kūrinys. Atvirkščiai. Jis nesunkiai įtikina, kad pasaulis kažkada egzistavo be žmogaus, matyt, kad taip gali būti ir po mūsų. Todėl ir žmonių kalba nėra vienintelė komunikavimo priemonė. Filme darniai sugyvenantys gyvūnai puikiausiai supranta vienas kitą garsų pagalba.
