Pasaulio pabaiga yra bauginanti tikimybė nuo tada, kai žemėje atsirado gyvybė. Pavyzdžiui, dinozaurai gyveno įprastą gyvenimą, kai viskas pasikeitė per vieną sekundę, kai įvyko sprogimas. Deja, mus gali sunaikinti ne tik meteoras. Yra daugybė būdų, kaip mūsų pasaulis, kokį jį pažįstame, gali nustoti egzistavęs, ir jei pastarieji keleri metai mus ko nors pamokė, mūsų pasaulis per labai trumpą laiką gali sugriūti iki pamatų.
Filmų kūrėjų fantazija XXI amžiuje pastebimai suintensyvėjo. Pristatome 10 įsimintinų filmų apie pasaulio pabaigą. Tad įsitaisykite ir mėgaukitės šiomis vizualiai destruktyviomis patirtimis jaukiai sėdėdami ant sofos.
10. „Leave the World Behind“
„Netflix“ pasirodęs ir iškart į žiūrimumo aukštumas patekęs apokaliptinis psichologinis trileris „Leave the World Behind“ (2023) su Julia Roberts ir Ethan Hawke sukėlė daug susipriešinimo tarp žiūrovų: kritikai jį graibsto kaip geriausią metų filmą, o auditorija prie televizijos ekranų spjaudosi keiksmais dėl sugaišto laiko, nes filmas trunka nei daug, nei mažai – beveik 2,5 val. Per tas 2,5 val. stebime, kaip griūva galingiausia pasaulio valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Filmą prodiusavo „Higher Ground Productions“ – įmonė, kurią įkūrė buvęs JAV prezidentas Barakas Obama su savo žmona Mišele. Sunku pasakyti, ar tai reiškia, jog garbieji Amerikos asmenys nešioja folijos kepurėles, bet filme, gausu konspiracijos teorijų, tokių kaip Amerikos priešų iš Rytų susivienijimas siekiant sužlugdyti JAV ar savotiška „Iliuminačių“ draugija, kuri slapta tariasi, kaip visuomenėje paskleisti chaosą.
Neaišku ką veikiantis gyvenime Džordžas. H. Skotas (Mahershalla Ali) atvyksta su dukra Ruta Skot (Myha’la) į savo rezidenciją užmiestyje, kurią laikinai nuomoja miestiečių Amandos Sanford (Julia Roberts) ir Klėjaus Sandfordo (Ethan Hawke) šeimai. Pora su savo dviem vaikais apsistojusi didžiuliame nuomojamame name, kadangi Amanda vieną rytą atsikelia ir nusprendžia, kad daugiau nebegalima švaistyti savo gyvenimo – reikia pabėgti nuo miesto šurmulio. O jiems atvykus prasideda keisti dalykai – naftos tanklaivis įsirežia į žmonių pilną paplūdymį, gyvūnai keistai elgiasi, sugenda komunikacijos priemonės ir dar daug visokių negerovių nutinka, dėl kurių ir susikerta Džordžo, Rutos ir Sandordų šeimos keliai.
Amanda yra šiek tiek neurotiška, taigi įtariai žiūri į atvykėlius. Mes, tiesą sakant, irgi laukiame, kur čia šuo pakastas, nes Džordžas daugeliu atvejų atrodo įtartinas. Klėjus minkštesnio būdo, tačiau ištikus krizinėms situacijoms būtent jis puola į paniką. O krizinių situacijų filme daug, jos eina viena po kitos, lydimos grėsmingos muzikos. Viskas čia pakankamai grėsminga ir baisu, kiekviename žingsnyje nuspėjamas pasaulio pabaigos artėjimas, lyg ji lauktų ne viena, o visas tuzinas.
Dž. H. Skotas kaip pranašas skleidžia pasaulio pabaigos idėjas, bet filme daugiau dramos nei išties jaučiamos pasaulio pabaigos grėsmės. Kas nutinka pabaigoje, nutinka lyg tarp kitko, ir mes ekrane išvystame dramatiškai iškreiptus Džiulijos Roberts ir Mahalos veidus. Apskritai filme daug daug įtampos kūrimo. Žinoma, pasaulis griūva, bet visi plius minus sveiki gyvi, gali pasidaryti kavos, nuvažiuoti su elekriniu automobiliu ten, kur reikia. (Dora Žibaitė)
9. „Tyli naktis“ (Silent Night, 2021)
„Fake it until you make it“ – sako anglai. Tai reiškia – apsimesk tol, kol tai pavirs tiesa. Filmas „Tyli naktis“ neabejotinai trikdo savo kalėdine tema, kuri visai nėra nei beribis džiaugsmas susitikus su artimaisiais, nei puikiai praleistas laikas, nei maistas ant šventinio stalo, nei dovanos po eglute. Šio filmo tema – mirtis.
Nelės (Keira Knightley), Saimono (Matthew Goode) ir trijų jų sūnų šeima laukia švenčių. Vaizdelis visiems gerai pažįstamas: dvyniai dar net neišsimaudę, Artas (Roman Griffin Davis) susipjaustė pirštą kapodamas morkas, Nelei pritrūko bulvių, taigi visi gaus po vieną, skalbiniai dar ne savo vietose, o svečiai atvažiuoja anksčiau.
Į šventę susisenka dar trys mokyklos laikų draugės su savo antrosiomis pusėmis ir vaikais. Lesbietė Bela (Lucy Punch) su savo mylimąja Aleks (Kirby Howell-Baptiste), populiarioji Sandra (Annabelle Wallis) su savo nuobodžiuoju vyru Toniu (Rufus Jones) ir nepakenčiama dukterimi Kiti (Davida McKenzie) bei jaunoji Sofi (Lily-Rose Depp) su savo seksualiuoju vyru iš Afrikos Džeimsu (Sope Dirisu), kurį yra įsižiūrėjusi ir Sandra.
Visi švyti iš laimės vieni kitus matydami, tačiau kartais jų veidais perbėga nerimo šešėlis, Sandra pasigiria, kad už dukters studijoms skirtus pinigus nusipirko prabangius batus, o prie stalo vis išlenda nelauktos emocijos – sunku suprasti, kas čia dedasi, bet viena aišku – kažkas ne taip. Mat filmo veikėjai žino – jiems šiąnakt reikės mirti.
Šis filmas neturi įprastos nuotaikos, būdingos Kalėdoms, ir mes įtariame, kad visi tik apsimeta esantys laimingi. Per Kalėdas laukianti mirtis, vaikų panika, tragiški sprendimai, kuriuos reikės priimti, išties trikdo. Šventės dalyviai iš paskutiniųjų stengiasi nekreipti dėmesio į jų laukiančią lemtį bei gerai praleisti laiką, tačiau Artui kylantis nenumaldomas nerimas verčia ir kitus sunerimti. Galų gale, juk niekas nelaukia apokalipsės.
„Tyli naktis“ neapgaubs jūsų šventės malonia jaukuma, tačiau privers susimąstyti, kiek daug mes turime ir kaip iš tikrųjų gerai, kad nepaisant visų šeiminių nesutarimų, kurių visada pasitaiko prie kalėdinio stalo, mes turime progą susitikti su savo giminaičiais ir parodyti, kad juos mylime.
8. Nežiūrėk aukštyn (angl. Don’t Look Up, 2021)
Fantastinė dramedija (jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) Nežiūrėk aukštyn dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.
Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.
2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama Didžioji skola (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris.
Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.
Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
Valdžia buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.
Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui Nežiūrėk aukštyn, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.
Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti Žemę žmonių planetą, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.
Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.
Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.
Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas (Planetary Defense Coordination Office).
Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).
Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…
Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.
Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.
Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (Gediminas Jankauskas)
7. „Z reiškia Zacharijų” (Z for Zachariach, 2015)
Ką jūs darytumėte, jeigu staiga liktumėte vienintelis žemės gyventojas? Ar ieškotumėte kitų? Ar pasiduotumėte nevilčiai daugiau niekada nebepamatyti kito gyvo žmogaus? Būtent su šiuo klausimu susiduria šios istorijos pagrindiniai herojai.
Filmas pasakoja apie tris visiškai skirtingus žmonės, iš visiškai skirtingų pasaulių. Kitokiomis aplinkybėmis šie žmonės ko gero net nebūtų susitikę, tačiau žmoniją ištikusi katastrofa juos sujungė vienam bendram tikslui. Pagrindiniai ir vieninteliai šios režisieriaus Craig Zobel dramos aktoriai buvo parinkti tinkamai. O savo personažus, aktoriai ištobulino tiek, kiek leido filmo kūrėjai. Filme vaidina būsimoji Holivudo žvaigždė Margot Robbie – aktorė jau spėjusi nusifilmuoti kartu su Leonardo DiCaprio filme „Volstryto Vilkas“. Taip pat vaidina blogiukę viename labiausiai laukiamų metų filmų – „Savižudžių Būrys“. Aktorius Chiwetel Ejiofor – nominuotas „Oskarui“ už geriausią pagrindinį vaidmenį filme „12 vergovės metų“ bei aktorius Chris Pine – puikiai pažįstamas visų „Žvaigždžių Kelio“ gerbėjų.
Filmo pasakojimas mus nukelia į postakopaliptinį pasaulį – po didžios katastrofos, nusinešusios praktiškai visų žemės gyventojų gyvybes. Jauna mergina vardu Ann Burden (Margot Robbie), kilusi iš mažo miestelio Pietuose. Vaikystę praleidusi fermoje, vienatvės dienas leidžia nuostabaus grožio slėnyje. Slėnis, kuriame Anna gyvena – tai Dievo apsaugota vieta, kuri buvo nepaliesta katastrofos padalinių. Kas tokio baisaus nutiko pasaulyje, filmas neparodo. Tačiau iš atskirų detalių, bei veikėjų pasakojimų nesunkiai galima nuspėti kas įvyko – branduolinis karas ar didžiulis sprogimas nusinešęs visą gyvybę nuo žemės paviršiaus. Anna yra stipri mergina – turinti savąjį suvokimą bei vertybes. Stipriai įtikėdama Dievą ji nepasiduoda bei bando gyventi toliau. Išgyventi artimųjų netektį bei absoliučią vienatvę jai padeda jos kompanionas – šuo.
Vieną eilinę dieną, medžiodama ji staiga pamato kitą gyvą žmogų. Pasekus jį iki tvenkinio, Anna jam išgelbėja gyvybę. Taip ji susipažįsta su Jhonu Loomis (Chiwetel Ejiofor). Jhonas Loomis yra mokslininkas – ateistas, turintis kitus įsitikinus bei kitas vertybes, kurios Annos atžvilgiu neretai yra nepriimtinos. Tačiau abiem žinant, jog jie yra vieninteliai gyvieji aplinkui, labai svarbu visko nesugadinti, išsaugoti augantį pasitikėjimą bei augančias simpatijas. Jhono pagrindinis tikslas – atkurti populiacija, tačiau jis žino, jog prieš tai reikia atstatyti elektros tiekimą bei pasiruošti artėjančiai žiemai. Bėgant dienoms jie tampa vis artimesni bei geriau supranta vienas kitą. Ilgai nereikia laukti kol vienas įsižiūri kitą. Tačiau Jhonas bijo viską sugadinti, todėl nutaria susilaikyti iki tol, kol visi darbai bus nebaigti.
Vos įsivažiavusius populiacijos atkūrimo procesui, staiga pasirodo ir trečiasis filmo veikėjas – Calebas (Chris Pine). Calebas yra buvęs kalnakasys tik per stebuklą likęs gyvas po katastrofos, keliaujantis toliau į Pietus nuo vietos, kurioje jis slėpėsi. Nuo tos akimirkos filmas pasuka kiek kita linkme. Anna, būdama mandagi bei svetinga mergina, pasiūlo Caleb apsistoti jos namuose. Tačiau Jhonas, būdamas vienintelis vyras apylinkėse ir matydamas Annos susidomėjimą naujuoju svečiu, staiga pajunta galimą grėsmę dėl savo svarbos Annos akyse. Stengdamas tramdyti kylančius jausmus, Jhonas nori įrodyti Annai, jog viskas yra gerai ir, kad jis nepavydi naujokui Calebui. Akimirkai nurijęs išdidumą, Jhonas suburia Anną ir Calebą bendram tikslui. Per tą laiką šis meilės trikampis įgauna vis didesnį pagreitį, o Calebo žaidimai tirštinant spalvas įneša vis daugiau trinties. (Erikas Prokopas)
6. „MELANCHOLIJA“ (Melancholia, 2011)
Larso von Triero kūrybą seniai įprasta nagrinėti pasitelkus filosofines koncepcijas ir psichoanalizės metodikas. Net plika akimi matosi, kad tai neurotiškos (gal net psichopatologiškos) asmenybės kūryba, kurioje autorius net nesistengia giliai slėpti savo fobijų. Ypač stipriai baimės jausmu buvo persmelktas „Antikristas“ (2009 m.), kuriame iracionalų siaubą kelia du psichologinės agresijos kupini šaltiniai – metafizinė gamtos energija ir racionaliai nesuvokiama moteriškų geismų prigimtis.
„Melancholija“ – ne mažiau sudėtingas filmas, primenantis kinų dėžutę, kurią atidaręs randi kitą, ir tai kartojasi tiek kartų, į kiek lygių yra pasiruošęs leistis filmo interpretatorius. Prasideda šis intertekstualus žaismas jau nuo paties pavadinimo. Sekdamas vokiečių romantikų tradicijomis režisierius linkęs jį dažnai užvaldančią depresiją vadinti melancholija. Tai vienas autoriaus poziciją nusakančių filmo „raktelių“. Kitas yra visai paviršiuje, nes Melancholija čia vadinama kosminė planeta, kuri milžinišku greičiu skrieja link mūsų, ir jos susidūrimas su Žeme reikštų pasaulio pabaigą.
Melancholija (vokiečių romantikų prasme) valdo ir pagrindinę heroję Žiustiną (linkėjimai markizui de Sade‘ui!), kurios vestuvių scena filmas prasideda. Žiustinos (ją suvaidinusi amerikietė Kirsten Dunst Kanuose buvo apdovanota už geriausią moterišką vaidmenį) elgesį ir veido išraišką valdo kažkoks somnambuliškas atsiribojimas nuo aplink vyraujančio džiaugsmo. Šią gilią sumaištį nesunku paaiškinti labai proziškai – kaip tik prieš vestuves Žiustinos konfliktiniai santykiai su artimiausiais žmonėmis pasiekė aukščiausią piką. Bet L.von Trieras nebūtų vertas didžiojo provokatoriaus vardo, jei pasitenkintų tik tokia žemiška koordinačių sistema. Režisieriaus užmojai kur kas didesni, jis visada siekia ištrūkti iš realizmo (ir įprasto kino) gniaužtų.
„Melancholijoje“ daug Wagnerio muzikos – dominuoja „Tristano ir Izoldos“ uvertiūra ir trečio akto pradžia, geriau žinoma kaip „Tristano mirtis“. Muzikologai paprastai vadina šią operą idealia melancholijos išraiška muzikoje (o Marcelis Prustas, žinia, „Tristaną ir Izoldą“ titulavo garsiausiu visų laikų kūriniu). Tokiame kontekste ir Žiustiną apėmusią nuotaiką režisierius „rimuoja“ su Wagnerio aistros apsibrėžimu „Liebestod“ („Meilė mirtyje“). Suvokus bent šiuos L.von Triero pasiūlytus orientyrus aiškėja ir Žiustinos sapnų prasmė, dviejų planetų susidūrimą vaizduojant visai ne kaip apokalipsę, o kaip meilės ekstazę ir strindbergišką mirties šokį. (G.J.)
5. „KELIAS“ (The Road, 2009)
Australų prodiuserio Johno Hllcoato ir scenarijaus autoriaus Joe Penhallio, kruopščiai analizavusių Cormaco McCarthy’s bestselleriu tapusią knygą, filmas yra sukrečianti ir neįtikėtina istorija apie išgyvenimą ir žmonijos moralinį dugną po apokalipsės. 2009 metais kino juosta laimėjo Auksinio liūto apdovanojimą.
Cormaco McCarthy’s dešimtoji novelė ,,Kelias” ko gero labiausiai sukrečiantis ir turbūt asmeniškiausias autoriaus kūrinys. Neaiški katastrofa nusiaubė pasaulį ir pavertė jį pelenų laukais, kuriuose liko tik keletas žmonijos atstovų bei pora išgyvenusių šunų. Čia dangus yra nuolatos apgaubtas dulkėmis ir kietosiomis dalelėmis, o metų laikai – tik mažai kintantis šalčio ir drėgmės lygis. Šiose košmariškose pasaulio liekanose, išsekęs tėvas ir jo jaunėlis sūnus stengiasi pabėgti nuo artėjančios Apalačų žiemos ir eiti link pietinės pakrantės atsargiai pasirinktais keliais stengiantis įveikti kanibalus, vagis ir alkį.
Filme sužalotą tėvą vaidina danų aktorius Viggo Mortensen ir Kodi Smit-McPhee, atliekantis sūnaus rolę, bei epizode pasirodanti Charliz Theron, vaidinanti motiną. Visi aktoriai sulaukė daugybę liaupsių už šį pasirodymą, ypatingai už jų gilių ir nuoširdžių vaidmenų sukūrimą, bei dramatiškus ir tamsius dialogus. Priešingai nei kiti filmai apie pasaulio pabaigą šis vaizduojamas labai realistiškai: mylintis tėvas darantis viską, kad jo sūnus pamatytų šviesesnį rytojų.
Mumijomis pavirtę lavonai yra vieninteliai palankūs jų kelionės kompanionai. Sėdintys mašinose ir ant namų slenksčių suledijusiose siaubo ir agonijos pozose, lyg sušalę asfalto gabalai jie sukuria niūrią mirties atmosferą. Berniuko ir jo tėvo prieglobstis ir turtas – jų kūnus šildantys skarmalai, keli maisto likučiai bei meilė vienas kitam. Jiedu išgyvena kontrastingų įvykių seriją, kurioje reikia priimti daug sunkių sprendimų lemsiančių gyvenimą arba mirtį.
Jei kraštovaizdis mums gali priminti Tarkovskio ,,Stalkerį”, pagrindinio herojaus balsas ir prarasto rojaus vaizdai grąžina mus į Terrenco Malicko filmus, ypač ,,Mažytė raudona siaura linija”. Vienas iš nedaugelio gerumo šviesulių kyla iš reikšmingos detalės – kelių trumpalaikių atsiminimų iš vyro gyvenimo iki neaiškios katastrofos bei kelios akimirkos po jos: glostant arklį kaimiškoje idilėje ir gražus jo besilaukiančios, o dabar jau mirusios žmonos veidas. Šie prisiminimai mums leidžia susipažinti su šeima geriau, nes filme nėra daug palaikančiųjų aktorių, kurie leistų suprasti katastrofos priežastis. (K.P.)
4. „KARTU IKI PASAULIO PABAIGOS“ (Seeking A Friend For The End Of The World, 2012)
Atrodo, kad apie majų kalendoriuje neva užfiksuotą pasaulio pabaigos datą žmonės jau pamiršo ir jokios apokalipsės nesibijo. O štai filmų kūrėjai šios temos vis dar neapleidžia.
Artėjant 2012-iesiems metams pagausėjo dokumentinių ir vaidybinių filmų, persmelktų pasaulio pabaigos tema ir iliustruojančių galimus apokalipsės scenarijus. Įspūdingiausiai vieną jų ekranizavo vokiečių režisierius Rolandas Emmerichas. 200 milijonų dolerių kainavęs katastrofų blokbasteris „2012“, išnaudojęs visas įmanomas kompiuterinių efektų galimybes, neliko nepastebėtas, bet atrodė kaip kompiuterinis žaidimas, kurio turinį galima modifikuoti iki begalybės.
Visai kitaip pasaulio pabaigos viziją „4:44. Paskutinė diena Žemėje“ (4:44 Last Day on Earth, 2011) parodė režisierius Abelis Ferrara. Filmo pavadinimo skaičiai reiškia iš anksto paskelbtą apokalipsės laiką, kurio belaukdama porelė – jauna dailininkė ir pagyvenęs aktorius – visai nepanaši į siaubo apimtus žmones, karštligiškai skaičiuojančius paskutines gyvenimo akimirkas. Prabangiame bute Manhatane jie įprastai nuobodžiauja, be ypatingos aistros mylisi, spokso į televizorių ir kompiuterį, žodžiu, elgiasi taip, kaip buvo įpratę tai daryti kasdien. Pasaulio pabaigos akivaizdoje nėra jokio katarsio, tik abejinga išvada: „Pasaulis juda prie pabaigos nuo savo pradžios momento“.
Filmas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ užima tarpinę nišą tarp A. Ferraros ir Larso von Triero „Melancholijos“ (2011). Iš pirmojo kolegos režisierė Lorene Scafaria perima bendrą pasaulio beprasmybės įvaizdį, iš antrojo – pasaulio pabaigą mums atnešantį kosminį kūną.
Jau pirmoji filmo „Kartu iki pasaulio pabaigos“ scena nepalieka jokios vilties – paskutinė galimybė išgelbėti žmonių planetą žlugo: 110 kilometrų skersmens asteroidas „Matilda“ su Žeme susidurs lygiai po trijų savaičių.
Žiniasklaida įjungia skaitiklį, kuris nuo šiol fiksuos vis mažėjantį laiką iki tragedijos momento, bet nepamirš kaskart pridurti: „Likite su mumis ir mėgaukitės muzikiniais hitais“.
Ką galima nuveikti per jums dar likusią 21 dieną? Kiekvienas filmo herojus į šį klausimą turės atsakyti savaip. Vieni siaubs parduotuves ir mėgausis tuo, kad liks nenubausti už šiuos vandalizmo aktus. Kiti skandins baimę alkoholyje ir malšins siaubą ciniškais pokštais („Mes visi „Titaniko“ keleiviai, tik neturėsim gelbėjimo valčių“). Kai kas apsispręs nelaukti agonijos ir šoks žemyn galva pro langą. Bijantys pasilikti vieni žmones bursis į kompanijas, ramins vieni kitus tuščiais plepalais ir vertins vakarėlius kaip paskutinę galimybę realizuoti kokią nors drąsią fantaziją iš sąrašo „Svajojau kada nors tai padaryti“. O draudimo kompanijoje dirbantis Dodžas (jį vaidina šį kartą ypatingai liūdnas komikas Steve’as Carrellas), ir anksčiau, matyt, nespinduliavęs optimizmo (tikriausiai, todėl ir žmona jį paliko), dabar iš viso pavirto vaikščiojančia Depresija.
Kaimynystėje gyvenanti gražuolė Penė (Keira Knightley) yra visiška Dodžo priešingybė. Mergina tiesiog trykšta optimizmu, skrajoja padebesiais ir moka džiaugtis trumpomis laimės akimirkomis. Normaliomis aplinkybėmis jiedu kažin ar galėtų būti drauge. Bet ekstremalios sąlygos paverčia juos bendrakeleiviais, turinčius bilietus tik į vieną pusę. Ir gavusius galimybę susimąstyti, ar tikrai šalia mūsų yra tas žmogus, su kuriuo norėtųsi būti pasaulio pabaigos akimirką. (G.J.)
3. „SLĖPTUVĖ” (Take Shelter, 211)
Šiuolaikiniame pasaulyje gyvenantys žmonės yra neatsiejami nuo informacinių technologijų ir interneto, kurie įsuka vartotojus į 24 valandas trunkantį naujienų ciklą. Tokiu būdu gauta informacija apie pasaulį krečiančias stichines nelaimes, ekonomines ar politines problemas visuomenėje sukelia sąmyšį ir sparčiai plintantį nerimą. Jausmas toks, lyg stovėdami ant bedugnės krašto, žvelgdami liūtui tiesiai į nasrus, žmonės tik ir lauktų artėjančios pasaulio pabaigos.
Globalinės problemos plačiai aptariamos visuomenėje, tačiau tik nedaugelis joms spręsti imasi konkrečių veiksmų, kaip tai padarė Curtis LaForche (Michael Shannon) psichologiniame trileryje „Slėptuvė”
Pagrindinis filmo veikėjas yra statybų bendrovėje, Ohajuje, dirbantis vyras, kuris po ilgos dienos sugrįžta į jaukius namus, kuriuose jo laukia mylima žmona Samantha (Jessica Chastain) ir klausos negalią turinti dukrelė Hannah (Tova Stewart).
Šeimos problemos prasideda tada, kai Curtis pradeda sapnuoti košmarus apie artėjančią apokalipsę. Įtampą jis jaučia ir pabudęs, nes viską naikinančios audros vaizdiniai pasireiškia paniką sukeliančiomis haliucinacijomis.
Įtardamas, kad galimai serga paranojine šizofrenija, Curtis ieško informacijos, kaip su tuo kovoti, knygose, kreipiasi į sveikatos specialistus ir aplanko seniai nematytą motiną, kuriai būnant tokio paties amžiaus, kokio dabar yra jis, buvo diagnozuota ši liga. Pagrindinis veikėjas supranta, kad visa, ką jis regi, yra gyva tik jo galvoje, tačiau tuo pat metu jis tiki, jog vaizdiniai gali būti pranašiški ir kažkas bloga iš tikrųjų artėja.
Ligai vis labiau progresuojant Curtis jau neabejoja, kad audra artėja ir vienintelis būdas, kuriuo jis gali apsaugoti savo šeimą, tai įrengti jai slėptuvę. Valandų valandas ir didelius pinigus skirdamas statyboms jis kurią įtampą santuokoje ir bendruomenėje, tačiau tai nėra toks stiprus jausmas palyginus su nuolatine jo baime dėl ateities. Curtis šeima privalo turėti prieglobstį, tačiau čia iškyla pagrindinis klausimas: slėptis reikia nuo audros ar paranojos apimto vyro?
„Slėptuvė“ – antrasis scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Jeff Nichols darbas. 2007 m. pasirodė jo pirmasis kūrybinis darbas, nustebinęs net ir visko mačiusius kritikus. Tai buvo gerai apgalvota šeimos istorija, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas kerštui. Pagrindinis filmo aktorius – Michael Shannon, kurio pasirodymas sėkmingas buvo abiejuose kūriniuose tik patvirtina tai, kad jis vienas geriausių šių dienų aktorių. (I. V.)
2. „TYLOS ZONA“ (A Quiet Place, 2018)
Siaubo trileris, stebinantis kitonišku stiliumi. Ir ne be reikalo, tai turbūt vienintelis tokio žanro šedevras, kuriame neišgirsime veikėjų dialogo. Tai gerai žinomo Holivudo aktoriaus Džono Krasinskio debiutinė juosta – „Tylos zona“.
Filmas prasideda šokiruojančia tragedija, rodos, žiūrovui neleidžiama apsiprasti su „paišomu paveikslėliu“, jis tiesiai metamas į ugnį. Toks būdas įtampai didinti yra sveikintinas ir, galima sakyti, Krasinski šiuo atžvilgiu konkuruoja su siaubo filmo kūrėjų veteranais. Efektyvus startas įmeta žiūrovą į devyniasdešimt minučių realiai išgyvenamą košmarą, kuriame žmones medžioja itin greitos ir nuožmios būtybės, reaguojančios tik į garsą. Vienas iš svarbiausių, originalių filmo aspektų, tai vaizduojamas šeimos modelis. Motina ir tėvas bando apsaugoti savo mažametes atžalas, kurioms, žinoma, nelengva tylėti ar net stengtis nesukelti menkiausio garso.
Būtent dėl šios priežasties, tokioje brutalioje aplinkoje, kaip nebūtų keista, nepamirštamos šeimą aukštinančios vertybės. Svarbu paminėti ir tai įrodančias detales, pavyzdžiui, filme vaizduojami motina ir tėvas saugo vaikus, mokydami juos vaikščioti basomis, mat batų kaukšėjimas kelia didelę riziką iššaukti pabaisą, o dulkėtus, žvyru padengtus kelius šie praleidžia ir veikiau renkasi tylesnį variantą – aplinkelį namo per vos šlamantį, minkštos žolės kelią.
Filmo epicentre besisukantį Krasinski išvystame poroje su savo žmona ir už ekrano ribų Emily Blunt. Žymių aktorių duetas, tiesiog alsuoja chemija, tačiau šiuo atveju būtų nuodėmė neišskirti jaunojo filmo talento – aktorės Millicent Simmonds, kurią kinomanai atpažįsta kaip Rose iš 2017 m. juostos „Stebuklų pasaulis“ (angl. Wonderstruck). Simmonds kurčia realiame gyvenime. Tokią pačią problemą išgyvena ir jos įkūnyta veikėja Regan. Būtent „Tylos zonoje“ paauglės negalia perteikia žiūrovui aštresnius pojūčius, o Regan vis gendantis klausos aparatas, neleidžiantis mergaitei orientuotis garsų prizmėje, verčia šiurpti net ir drąsiausius. Ypatingai tuomet, kai pasirodžiusios pabaisos, sėlinančios už Regan nugaros, mergaitė negirdi.
Mes matome artėjantį pavojų, kuris, pasirodo, atrodo dar šiurpesnis spengiančioje tyloje. Filme neišgirsime daug dialogo. Galiausiai, kuomet Krasinski pačiame filmo įkarštyje pagaliau subtiliai sušnibžda porą sakinių, norisi, kad šis patylėtų ir grįžtų prie filme vaizduojamos šeimai įprastos gestų kalbos. Tokia „Tylos zonos“ buitis tampa sava bei priimtina, rodos, savotiškas pasaulis literaliai įtraukia žiūrovą į tyliąją erdvę, kurioje net atodūsis kelia grėsmę gyvybei.
Nors šiurpiausio ar labiausiai gąsdinančio filmo titulo „Tylos zona“, žiūrovų nuomone, nenusipelnė, tačiau trilerio metu tvyranti tyla, rodos, persiskverbia per ekraną ir šiurpina žiūrovą, sukeldama įtampą nuo pat pradžios iki paskutinės minutės. (Gabija Stankevičiūtė)
1. „BELDIMAS Į TROBELĘ“ (Knock at the Cabin, 2023)
Po to, kai kino žiūrovus šokiravo pasakojimu apie paplūdimyje itin staigiai senstančią šeimą filme „Senatvė“ (Old, 2021 m.) ir pašiurpino mini serialu „Tarnaitė“ (Servant), režisierius M. Nightas Shyamalanas dabar nori atkreipti dėmesį į atokią trobelę ir keturis nepažįstamus žmones, terorizuojančius jos nuomininkus.
Jau pirmame psichologinio siaubo trilerio „Beldimas į trobelę“ anonse buvo daug paslaptingų vaizdų ir intriguojantis šūkis: „Išsaugok savo šeimą arba išgelbėk žmoniją. Pasirink!“
Vėliau jau pačiame filme bus pasakyta dar konkrečiau: „Jei nepasirinksit, ateis pasaulio pabaiga.“
Apokaliptiniai motyvai kino filmuose skamba taip seniai, kad susiformavo ir „apokaliptinio“, ir „postapokaliptinio“ kino sąvokos ir buvo sukurta net didelė galerija „zombių apokalipsės“ siaubo trilerių.
Iš karto perspėjame, kad jokių zombių M. Nighto Shyamalano filme nėra. Kol kas šis režisierius taip žemai dar nėra smukęs. Jo gerai įvaldytas „arkliukas“ yra meistriškas psichologinio siaubo valdymas. Vienais atvejais tai duoda geresnį rezultatą, kitais – menkesnį, bet išradingumo šiam režisieriui tikrai niekada netrūksta. Kaip ir sugebėjimo netikėtai nustebinti filmo žaidimo taisykles jau, regis, perpratusį žiūrovą, pateikiant jam absoliučiai netikėtą atomazgą.
„Beldimas į trobelę“ sukurtas pagal Paulo G. Tremblay siaubo romaną „Trobelė pasaulio gale“. Naujasis filmas daug kuo primena garsų M. Nighto Shyamalano filmą „Kaimas“ (The Village, 2004 m.), kuriame siaubingi įvykiai užsimezgė devyniolikto amžiaus pabaigoje Pensilvanijos girioje, kurioje gyvena nuo šurmulio ir tuštybės pasišalinę sektantai.
Atrodo, kad idiliška vieta idealiausiai tinka harmoningam žmonių ir gamtos bendravimui, tačiau „Kaimo“ gyventojams šis atokaus rojaus kampelis tampa kalėjimu.
Panašioje situacijoje atsidūrė ir „Beldimo į trobelę“ personažai. Septynmetė mergaitė Ven su dviem savo tėčiais Eriku ir Endriu atvyksta į atokią trobelę atostogauti, bet netrukus juos aplanko ir paima įkaitais keturi paslaptingi žmonės – mokytojas Leonardas, medicinos seselė Sabrina, jauna mama Adriana ir barmenas Redmondas. Ne, tai nėra kokie nors banalūs plėšikai ar sadistai smurtautojai. Drastiškai elgtis juos verčia jų pačių įsivaizduojama misija („Mes keturiese turim atlikt labai svarbų darbą. Tiesą sakant, galbūt svarbiausią darbą pasaulio istorijoje“.
Mat, nekviesti svečiai sakosi numatantys artėjančią apokalipsę, kurios metu pakils vandenynai, išplis pandemija ir kris dangus. Išvengti pasaulio pabaigos ir išgelbėti žmoniją neva įmanoma vieninteliu būdu – jeigu šeima savanoriškai paaukos vieną saviškių… (G.J.)
