Kauno “Žalgirio” krepšinio klubas turi tituluotą naujoką – pasaulio čempionato prizininką Tomą Delininkaitį.
Su gynėju Kauno klubas pasirašė dvejų metų kontraktą su galimybe jį pratęsti dar vienam sezonui.
28-erių 190 cm ūgio krepšininkas iš Klaipėdos vakar padėjo parašą ant sutarties ir vakare jau treniravosi su “Žalgiriu”. Sutartis įsigalios, kai jam bus atlikta medicinos patikra.
T.Delininkaitis tapo penktuoju žalgiriečiu, kuris prieš dešimt dienų pasaulio čempionate Turkijoje iškovojo Lietuvai bronzos medalį. Tad “Žalgiriui” šį sezoną atstovaus kone pusė Lietuvos rinktinės: Mantas Kalnietis, Paulius Jankūnas, Tadas Klimavičius, Martynas Pocius ir T.Delininkaitis.
Klaipėdietis “Žalgiryje” tapo keturioliktuoju žaidėju, jam dėl vietos aikštėje teks konkuruoti su visų laikų rezultatyviausiuoju Eurolygos žaidėju Marcusu Brownu. Tačiau brandos sulaukęs gynėjas tvirtino, kad to visiškai nesibaimina ir yra pasirengęs naujiems iššūkiams.
– Tomai, “Žalgiris” turbūt garsiausia ir tituluočiausia komanda, kurioje jums yra tekę žaisti? – dienraštis pasiteiravo T.Delininkaičio.
– Taip. Tokią istoriją turinčioje komandoje, kaip “Žalgiris”, man dar nėra tekę rungtyniauti. Tai – didelė garbė. Smagu, kad sulaukęs brandos gavau tokį šansą.
– Dėl kontrakto su “Žalgiriu” sutarėte jau po pasaulio čempionato?
– Pasaulio čempionate dar visiškai nieko nežinojau apie savo ateitį. Bet ir negalvojau apie ją. Svarbiausia buvo kuo geriau žaisti ir kuo daugiau padėti rinktinei. Apie klubą pradėjau galvoti tik grįžęs iš Turkijos.
– Ar “Žalgirio” pasiūlymas nenustebino?
– Kauno klubas yra manimi domėjęsis ir anksčiau, bet tai buvo tik domėjimasis, o ne pasiūlymas. Dabar buvo labai malonu sulaukti konkretaus pasiūlymo.
– Kas lėmė jūsų apsisprendimą – finansinės sąlygos, galimybė žaisti Lietuvoje, Eurolyga?
– Viskas kartu. Turime trijų mėnesių dukrą, su mažu vaiku nelabai norėjosi vykti svetur. Iš tiesų slapta tikėjausi, kad sulauksiu “Žalgirio” pasiūlymo ir liksiu Lietuvoje. Pastaraisiais metais teko pasiblaškyti, nuolat sėdėti ant lagaminų, o toks gyvenimas nėra malonus.
– Iki šiol geriausi jūsų karjeros metai, regis, buvo “Lietuvos ryte”. Ar psichologiškai nebus sunku ginti pagrindinių šios komandos priešininkų garbę?
– Nemanau. Kas buvo anksčiau – jau istorija. Žaisdamas Vilniuje stengiausi dėl tos komandos, o dabar viską darysiu, kad “Žalgiriui” būtų geriau. Be to, žaidžiant rinktinėje ir atstovaujant Lietuvai išnyksta visi priešiškumai tarp miestų ar klubų. Atmosfera rinktinėje buvo fantastiška, jai nusakyti nėra žodžių. O “Žalgiryje” žais beveik pusė Lietuvos rinktinės, tad, tikiuosi, ir čia atmosfera bus panaši, galėsime visi pokštauti, juokauti ir nereikės bijoti, kad kas nors tavęs nesupras. O su Mantu ir Pauliumi esame jau seniai pažįstami, ne pirmus metus rinktinėje žaidžiame. Jiems humoro jausmo taip pat netrūksta.
T.Delininkaitis:
Tokią istoriją turinčioje komandoje, kaip “Žalgiris”, man dar nėra tekę rungtyniauti. Tai – didelė garbė.
– “Žalgiryje” jūsų laukia didžiulė konkurencija. Ar nesibaiminate, kad teks daug laiko praleisti ant suolo?
– Ne, visai nesibaiminu. Ne pirmus metus žaisiu komandoje, kurioje yra tokia konkurencija. Ir Vilniuje ji buvo, ir rinktinėje. Esu prie jos įpratęs ir pasiruošęs įrodyti, kad galiu žaisti “Žalgiryje”. Ir netgi starto penkete.
– Tokio pasitikėjimo dar labiau pridėjo žaidimas pasaulio čempionate?
– Viskas priklauso nuo trenerio. Kai jis tiki žaidėjais, ir žaidėjams daug lengviau parodyti, ką gali. Tikiuosi, kad pelnysiu ir “Žalgirio” trenerių pasitikėjimą.
– Kuri pozicija jums mielesnė – įžaidėjo ar atakuojančio gynėjo?
– Atakuojančio gynėjo. Šioje pozicijoje daugiausia ir žaidžiu. Tačiau man nėra svetimos ir įžaidėjo pareigos, kai reikia, galiu padėti. “Žalgiryje” man numatyta atakuojančio gynėjo pozicija, nes įžaidėjų komanda turi pakankamai. O antroje pozicijoje mums teks laiku dalytis su Marcusu Brownu ir Artūru Milakniu, gal iš dalies ir Martynu Pociumi, nors jis daugiau žaidžia trečiuoju numeriu.
– Ar su serbų treneriais jums yra tekę susidurti?
– Tekę ir su serbų, ir su slovėnų treneriais dirbti. Vilniuje teko pajusti Zmago Sagadino ranką. Puikiai žinau jų stilių. Serbai pasižymi tuo, kad sugeba iš žaidėjo išspausti viską, kas įmanoma, bet manęs tai visiškai nebaugina. Iš tiesų esu perėjęs tiek, kad manęs krepšinyje jau niekas negali išgąsdinti.
– Pirmąsias rungtynes “Žalgiris” žais su Rimo Girskio treniruojamu “Nevėžiu”. Ar su šiuo treneriu po įvykių Mariupolyje, kai slapta ir saugomas apsaugininkų palikote klubą, dar teko bendrauti ir kokie jūsų santykiai?
– Nežinau, kaip treneris į mane žiūri, bet aš nieko blogo jam nepadariau. Tik galbūt turėjau jam pirmajam pasakyti, kai viskas prasidėjo. Gailiuosi tik dėl to, kad trenerio pirmas neįspėjau, o viską jis sužinojo iš aplinkinių. Ar jis pyksta ant manęs, reikėtų jo klausti, bet aš jokio pykčio savyje nelaikau. Treneris situaciją žinojo, aš jau po pirmųjų metų norėjau išvykti, tačiau turėjau galiojantį kontraktą. O pradėjus vėluoti atlyginimams pasinaudojau kontrakto sąlyga, suteikiančia man laisvojo agento statusą.
– Ar euforija po pasaulio čempionato jau atslūgo?
– Jau sugrįžau į realybę. Dabar tik prisiminimai vis sugrįžta, kas ir kaip buvo. O prieš savaitę dar nelabai suvokiau, kas iš tiesų įvyko, Vilniuje mus pasitikusi minia man iki šiol kaip sapnas atrodo. Tačiau dabar jau suprantu mūsų iškovotos pergalės reikšmę.
– Kai įsikursite, į Kauną iš Klaipėdos turbūt atvyks ir šeima?
– Taip. Kol kas Kaunas man nėra pažįstamas miestas, bet tikiuosi greitai jį pažinti.
– Dar laukia pažintis ir su sirgaliais sporto halėje. Turbūt bus keista bene pirmą kartą sporto halėje sulaukti plojimų, o ne švilpimo?
– Tikiuosi, kad man plos, bet žinote, kaip būna su sirgaliais dėl tos dviejų komandų priešpriešos… Vidą Ginevičių pernai Vilniuje sirgaliai sutiko nelabai gražiai. Tikiuosi, kad kauniečiai mane sutiks geriau.
T.Delininkaičio dosjė
Gimė: 1982 m. birželio 11 d. Klaipėdoje.
Ūgis: 190 cm.
Pirmasis treneris: Povilas Jefišovas.
Šeima: žmona Lijana, dukra Adrijana.
Karjera: Klaipėdos “Neptūnas” (2001–2003 m.), Vilniaus “Lietuvos rytas” (2003–2007 m.), Mariupolio “Azovmaš” (Ukraina, 2007–2008 m. lapkritis), Kijevo “Budivelnik” (Ukraina, 2008–2009 m.), Mursijos “Murcia” (Ispanija, 2009–2010 m.), Salonikų PAOK (Graikija, 2010 m. balandis), Lietuvos jaunimo rinktinės narys (2002 m.), Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys (2006, 2009, 2010 m.).
Laimėjimai: ULEB taurės laimėtojas (2005 m.), LKL čempionas (2006 m.), BBL čempionas (2006, 2007 m.), Ukrainos Superlygos laimėtojas (2008 m.).
Straipsnis perpublikuojamas iš kaunodiena.lt, gavus sutikimą.
