Istorinė Prezidentūra Vilniaus g.
Ką tik susikūrusi moderni Lietuvos valstybė savo pirmaisiais metais patyrė intensyvius trijų priešiškų jėgų puolimus. Pirmoji jų buvo bolševikai, kurie 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje intensyviai veržėsi į Lietuvą iš rytų. Tada jaunos valstybės institucijoms buvo iškilęs itin grėsmingas pavojus. 1918 m. gruodžio 27 d. dirbti pradėjo jau antroji Lietuvos vyriausybė (pirmasis buvo 1918 m. lapkričio 11 d. sudarytas Augustino Voldemaro kabinetas), kuriai vadovavo liaudininkas Mykolas Šleževičius. Artėjant bolševikų daliniams, Vyriausybei likti Vilniuje darėsi pavojinga, jame ėmė telktis ginkluoti lenkų būriai, tad nutarta visas valstybės įstaigas skubiai evakuoti į Kauną. 1919 m. sausio 2-osios rytą paskutiniu vokiečių traukiniu prekiniame vagone Vyriausybės nariai paliko sostinę. Nuo tada beveik du dešimtmečius Kaunas buvo šalies laikinoji sostinė.
Kaune M. Šleževičiaus vyriausybė bei ją lydintis personalas (tuomet tai buvo 14 žmonių grupė) apsistojo septyniuose „Metropolio“ viešbučio kambariuose, kurią saugojo vokiečių kareiviai. Tuomet ši Lietuvos vyriausybė turėjo mažai faktinių galių organizuoti Lietuvos ūkio atkūrimą bei pasipriešinimą interventams. Sausio 3 d. vakarą įvyko pirmasis Vyriausybės posėdis laikinojoje sostinėje.
Netrukus Kaune pradėjo kurtis įvairios valstybės institucijos, nors buvo ryškus patalpų stygius, be to, vokiečių administracija nenorėdavo užleisti geresnių pastatų lietuvių valdžiai. 1919 m. balandį įsteigus Prezidento instituciją, buvę gubernatoriaus rūmai Vilniaus g. buvo vokiečių užimti, tad prezidentui Antanui Smetonai teko įsikurti vieno aukšto mūriniuose namuose Laisvės al. ir Vytauto pr. sankryžoje (dabar jų vietoje stovi Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas). Ministrų kabinetas įsikūrė Kauno tvirtovės inžinierių valdybos pastate (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Rektorato rūmai), Finansų ministerija gavo vieną moderniausių tuomečių Kauno pastatų, buvusį banko pastatą Donelaičio ir Maironio g. kampe (dabar Mykolo Riomerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas), Vidaus reikalų ministerija įsikūrė viešbutyje „Central“ Laisvės al. 21 greta Nepriklausomybės aikštės.
Be iš Vilniaus persikėlusios Lietuvos vyriausybės, Valstybės Tarybos, Kaune tuo metu rezidavo vokiečių atstovas dr. E. Zimmerle, veikė vokiečių kareivių „Soldatenratas“ (kareivių taryba) bei bolševikų „Sovietas“ (darbininkų taryba). Tad mieste nebuvo vieno aiškaus valdžios centro, jautėsi nepastovumas ir pavojus prarasti turimas pozicijas. Kadangi 1919 m. pradžioje Kaune buvo paskelbta karo padėtis, Kauno miesto ir apskrities komendantu buvo paskirtas kapitonas Juozas Mikuckis.
1919-aisiais Kaunas buvo pilnas vokiečių kareivių, kurių dauguma buvo likę nuo ką tik pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo, tačiau dalis buvo iš Vokietijos (daugiausia iš Saksonijos) atvykę samdiniai padėti lietuviams kovoti su besiveržiančiais bolševikais. 1919 m. liepą išstūmus Raudonąją armiją iš šalies teritorijos, vokiečiai paliko Kauną.
Kaune tuomet sukiojosi nemažai komunistų agitatorių, kurie siekė sukurstyti gyventojus nuversti ką tik užgimusios Lietuvos vyriausybę ir įvesti Lietuvoje tarybų valdžią. Dar 1918 m. gruodį bolševikai tam tikslui sukūrė Laikinąją Lietuvos revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę (vadovaujamą Vinco Mickevičiaus-Kapsuko). 1919 m. sausio-balandžio mėnesiais Raudonoji armija laikė užėmusi sostinę Vilnių.
Kadangi Kaune ėmė telktis grįžtantys iš Rusijos karo pabėgėliai, besikuriančios kariuomenės branduolys, valstybės įstaigos, tad Kaune ėmė trūkti gyvenamojo ploto, prasidėjo vadinamoji butų krizė, todėl valdžia netgi buvo tam išleidusi specialius butų sekvestravimo įstatymus šiai padėčiai reguliuoti. Buvo sunku per tokį trumpą laiką Kauną, buvusį gubernijos centrą bei miestą-tvirtovę, paversti miestu, turėjusiu atlikti laikinosios sostinės vaidmenį.
Mindaugas Balkus
