Bandau rašyti apie šitą knygą atsargiai. Kad nenubaidyčiau tų potencialių jos skaitytojų.
M.Robinson knyga “Gilead” – tai ilgas pastoriaus, gyvenančio Gilead, laiškas sūnui.
Kadangi pastoriaus John Ames širdis labai silpna, jis žino, kad ne daug laiko jam liko, tai jis nori kažką palikti savo sūnui ir savo laiške pasakoja apie savo šeimos istoriją, apie savo kaip pastoriaus gyvenimą, apie tai, kaip jis pamilo savo žmoną, apie religiją ir teologiją.
Patys matot, jog toks aprašymas tarsi nutiesia platų kelią sentimentaliam, pritemptam ir ašaringam pasakojimui, bet šioje knygoje taip nėra.
Gilead vietovė minima Pradžios knygoje (Pr31:21) ir pats žodis reiškia “liudijimo kalnas”, taigi, pastorius John Ames, gyvenantis Gilead, Iowa, savo laišku liudija savo ir kitų žmonių gyvenimus.
Pats pastorius man sudarė labai įdomaus, nesmerkiančio ir (aleliuja ) ne tobulo, o gyvo žmogaus įvaizdį.
Labai graži knygos plotmė apie ryšį tarp tėvo ir sūnaus. Buvo labai gera skaityt, kaip vyras atvirai aprašo savo jausmus sūnui, kad nenutyli tos meilės, o ją rodo.
Kad ta meilė nėra “tarp eilučių”, paslėpta, užkišta už to idiotiško įsivaizdavimo, kad vyrai neturi rodyti savo jausmų, kad jie neturi verkti, kad jų meilė pasireiškia vien ekonominiu šeimos aprūpinimu ir saugumo sukūrimu.
Mūsų visuomenėje dažnai teigiama, kad ryšys tarp vaiko ir mamos atsiranda iškart, kad jis yra labai paremtas biologija, tad tėvai ilgai buvo (ir ,deja, vis dar yra) nustūmiami į antrą planą, tarsi antraeilės figūros vaikų gyvenime.
Dėl to man būna labai smagu skaityti knygas, kuriose abu tėvai yra vienodai svarbūs, kur abu turi stiprų savą ryšį su vaikais, kur abu prisiima atsakomybę ne tik už praktinę vaiko auginimo pusę, bet ir už vaiko mokymą, už paprastą buvimą kartu. ( Ir labai esu dėkinga savo tėvams, kurie moka būti vienodai svarbūs ir kurie moka parodyti, kokios svarbios sesė ir aš jiems esam.)
“When things are taking their ordinary course, it is hard to remember what matters. There are so many things you would never think to tell anyone. And I believe they may be the things that mean most to you, and that even your own child would have to know in order to know you well at all.” (Citata iš knygos)
Už “Gilead” knygos autorė Marilynne Robinson 2005aisiais gavo Pulitzer premiją, 2009aisiais už kitą savo knygą “Home” ji gavo Orange prize, tad skaitytojui kokybė garantuojama.
Pati fabula nėra perkrauta, čia nėra daugybės įvykių, veiksmo. Atvirkščiai. Knyga skaitosi nesunkiai, bet neleidžiasi būti “suryjama”, o reikalauja lėtesnio, įsigilinančio skaitymo, kats nuo karto net grįžimo prie ankstesnios pastraipos.
Mano skaitymo procesas buvo net kažkoks sakralinis, kone meditatyvinis. Pastoriaus John Ames pasakojimo tempas ir stilius puikiai priderinti prie knygos idėjinio turinio.
Kaip jau minėjau, veiksmas nėra knygos stumiamoji jėga. Kai kalbama apie tokius dalykus kaip meilė, tikėjimas, mirtis, buvimas, vaikas šokinėjantis per įjungto pukštuvo srovę ant pievos prie namų, atleidimas, šimtai ranka rašytų sekmadieninių pamokslų, gailestingumas ir malonė, nėra kur skubėti. Nėra kaip apie tuos svarbius dalykus kalbėti paskubomis, priebėgomis, atsainiai ir atsiribojančiai.
Rekomenduoju. Nes knyga svaiginamai graži ir rami. Nes apie svarbius bendražmogiškus dalykus.
“In every important way we are such secrets from one another, and I do believe that there is a separate language in each of us, also a separate aesthetics and a separate jurisprudence. Every single one of us is a little civilization built on the ruins of any number of preceding civilizations, but with our own variant notions of what is beautiful and what is acceptable – which, I hasten to add, we generally do not satisfy and by which we struggle to live.“
“…you never do know the actual nature even of your own experience. Or perhaps it has no fixed and certain nature.”
Originalus įrašas tinklaraštyje Fantastiškų (-os) knygų žiurkės
