Derrickas Jensenas išgarsėjo savo solidžiomis nefantastinėmis knygomis, pvz., „Endgame”. Vakarų civilizacija jose lyginama su šeima, kurioje nuolatos patiriama prievarta. Autorius tvirtina, kad mums reikia griauti šią kultūrą visais įmanomais būdais.
Kartu su Karen Tweedy-Holmes jis išleido knygą „Thought to exist in the wild”, kurioje atskleidė skausmingą zoologijos sodų ir nelaisvėje laikomų gyvūnų kasdienybę. Dar vienoje knygoje – „Resistance to empire” – pateikiami jo maištingieji interviu su kitais aktyvistais. O „What we leave behind”, parašytoje kartu su Aric McBay, jausmingai ginčijamasi apie atliekų, gyvybės ir mirties idėjas.
Visai neseniai Jensenas atsidavė fantazijos pasauliui ir, bendradarbiaudamas su Stephanie McMillan, išleido satyrinį mokslinį fantastinį komiksą „While the planet burns”, metafizinį trilerį „Songs of the dead”, novelę apie kerštą „Lives less valuable” ir tos pačios McMillan iliustruotą knygą vaikams „Mischief in the forest”. Pastaroji yra žavinga istorija mažiems vaikams apie močiutę, kuri gyvena „viena miške, be jokių kaimynų”. Vėliau, padedama savo anūkų, ji susipažįsta su savo kaimynais – visais miško gyventojais.
Susisiekiau su Jensenu jo motinos namuose, Crescento mieste (Kalifornijos valstija).
Zoe Blunt: Kodėl ši knyga svarbi mūsų kultūroje augantiems vaikams?
Derrick Jensen: Šiemet susipažinau su tyrimų medžiaga, kurioje teigiama, kad vidutinis JAV vaikas kasdien lauke būna 8 minutes. Tai privertė mane prisiminti Johną Livingstoną, kuris rašė, kad miestai atrodo jusliškai perkrauti, tačiau iš tikro jie yra jusliškai skurdūs. Taip yra todėl, kad mieste visi jutiminiai potyriai sukuriami arba perduodami kitų žmonių.
Tačiau mes atsiradome ne tokiomis sąlygomis. Žmogus atsirado žymiai didesnėje gyvųjų būtybių bendruomenėje, tarp visų savo kaimynų. Jei gyveni taip, kad viskas, ką jauti, yra sukurta ar perduota kitų žmonių, tada, anot Livingstono, pasineri į haliucinacijas. Ne ta prasme, kad pavartoji LSD ir pradedi šlapintis žemuogėmis. Imi manyti, kad svarbūs tik žmonės. Tik tie, kurie egzistuoja. Tik tie, kurie gali kalbėti.
Visos tokios ideologijos primena haliucinacijas, pvz., yra sakoma, kad birža svarbesnė nei gyvos būtybės, ekonomika svarbesnė nei gyvoji planeta ar kad aukštai danguje gyvena dievas. Visa tai – grynos haliucinacijos. Nelaimei, žmonės ne tik fantazuoja, bet ir veikia pagal tas haliucinacijas. „Mischief in the forest” yra knyga apie tai, kaip galima atkurti ryšius prisiminus, kad turime kaimynus. Tai graži istorija. Močiutės prototipas yra mano mama.
B.: Susilaukei daug nuomonių apie savo knygas, ir ne visos jos teigiamos. Kodėl žmonėms taip sunku apmąstyti civilizacijos pabaigą?
J.: Viena priežasčių yra ta, kad mes dažniau tapatinamės su civilizuotomis būtybėmis, o ne su gyvūnais, kuriems reikalingos buveinės. Pažvelgus iš kito kampo, jei tavo maistas atkeliauja iš parduotuvės, o vanduo – iš čiaupo, vadinasi, tu pasisakysi už tą sistemą, kuri visa tai palaiko, nes nuo to priklauso tavo gyvybė. Tačiau jei tavo maistas atkeliautų iš žemės, o vanduo – iš upės, tu imtum juos ginti, nes nuo jų priklausytų tavo gyvybė.
Kaip ir bet kuri kita išnaudojanti sistema, ši sistema pavertė mus priklausomais nuo jos. Pasigilinę į siūlomus globalaus atšilimo problemos „sprendimus”, pamatysime, kad visi jie remiasi į pramoninį kapitalizmą. Pagrindas – kapitalizmas, o ne realus pasaulis, ne fizinis pasaulis, kuris turėtų būti visų mūsų sprendimų pamatas, nes be pasaulio neturėsime nieko.
Įdomu, kad didžioji dalis priekaištų po „Endgame” kyla ne iš žmonių, manančių, kad civilizacijai galo nėra. Daugiausiai priekaištų susilaukiau iš pacifistų ir „gyvenimo būdo aktyvistų”. Aš net pradėjau juokauti apie specialią šios knygos versiją „Endgame for pacifists”, kurioje būtų 1000 tuščių puslapių ir tik pačiame viduryje, viename puslapyje, būtų parašyta „kartais pateisinama smogti atgal”. Nes tai vienintelis dalykas, ką jie pastebi visoje knygoje. Visi kiti faktai pro jų akis praslenka nepastebėti.
B.: Derrickai, Vankuveryje ruošiesi skaityti paskaitą „Veikla prievartos kultūroje”. Trumpai pasakyk, apie ką bus kalbama.
J.: Na, iš esmės mėginsiu atsakyti į klausimą „Ar galima tikėtis, kad kultūra savanoriškai transformuosis į protingą ir darnų gyvenimo būdą?”. Šį klausimą užduodu žmonėms visoje šalyje, bet niekas niekada neatsako „taip”. Ką tai reiškia mūsų strategijoms ir taktikoms? Nežinome, nes apie tai nekalbame. O nekalbame todėl, kad užsispyrusiai apsimetame, kad yra nors šiokia tokia viltis.
Dažnai savęs klausiu, kodėl aplinkosaugininkai, įskaitant ir mane, taip dažnai pralaimi. Yra keli atsakymai, kurie man atrodo prasmingi. Vienas jų sako, kad daugelis mūsų iš tikro nežino, ko nori, ir per daug nesuka galvos dėl strategijų. Na, aš žinau, ko noriu. Noriu gyventi pasaulyje, kuriame kiekvienais metais atsiranda daugiau lašišų, noriu gyventi pasaulyje, kuriame motinos piene kiekvienais metais sumažėja dioksino kiekis, pasaulyje, kuriame daugėja migruojančių paukščių. Tačiau nesu tikras, kad daugelis mūsų žino, ko nori.
Kita problema puikiai aprašyta Roberto Jay Liftono knygoje „The nazi doctors”, kur jis tyrinėja, kaip Hipokrato priesaiką davę gydytojai galėjo dirbti nacių konclageriuose. Jis atrado, kad daugelis tokių gydytojų, tiesą sakant, nuoširdžiai rūpinosi kalinių sveikata. Žinoma, Mengele buvo siaubingas, bet daugelis kitų gydytojų darė ką galėjo – duodavo kokią bulvę ar slėpdavo nuo karininkų…
B.: Kad galėtų tęsti savo eksperimentus?
J.: Ne, ne, jie gelbėjo gyvybes. Ištraukdavo iš mirties gniaužtų bent vienai dienai. Paguldydavo į ligoninę, jei skaudėdavo, duodavo pačiulpti aspirino. Jie darė viską, ką galėjo, išskyrus patį svarbiausią dalyką – jie nekėlė klausimo dėl pačių mirties stovyklų egzistavimo. Taigi jie dirbo sistemos viduje, šiek tiek pagerindami jos sąlygas. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, to buvo maža. Šiandien matau, kad mes darome tą patį. Bandydami sustabdyti jų griaunamąją veiklą, darome tai, ką mums leidžia daryti turintieji galios svertus. Bet kai tik mes atrandame būdą, kaip galime juos sustabdyti, jie tuoj pat pakeičia taisykles.
B.: Supratai, kad Vakarų civilizacija yra prievartinis režimas, kurio neįmanoma reformuoti ar sugrąžinti gerą vardą. Iš kur atsirado toks požiūris?
J.: Manau, kad yra kelios pakopos. Tai nebuvo vienkartinis suvokimas. Iš pradžių susidūriau su savo tėvo prievarta. Tuomet supratau, kad jo neįmanoma pakeisti, tuo metu net negalėjau su juo normaliai suartėti. Vėliau pamačiau, kad bažnyčia ir teisinė sistema dirba turintiems pinigų. Patyriau tai, kai teisėjas gynė mano tėvą, nes jie buvo draugeliai. Tuomet supratau, kaip veikia teisinė sistema.
Antroje klasėje, kada man buvo septyneri, supratau, kad neįmanoma neribotai plėstis ribotoje planetoje. Tuomet gyvenau kaime, didelius nenaudojamus laukus, maždaug 100 ha dydžio, išdalino sklypais. Maždaug po metų visos rupūžių, gyvačių, vieversių, pelėdų, skruzdėlių ir uodų buveinės (tada nežinojau šio žodžio, todėl vadinau tiesiog namais), – visos jos virto žmonių namais. Prisimenu ką tada pagalvojau: taip negali tęstis, nes jei tai vyksta čia, tuomet tai vyksta visur; taip negali tęstis, nes visiems gyvūnams teks palikti savo namus. Manyti, kad tai tęsis amžinai, yra giliai klaidinanti haliucinacija. Mačiau žmonių susitaikymą su kultūrine plėtra.
Kai kultūra išvysto pramoninį žemės ūkį, planetos galimybės jį atlaikyti gali būti peržengtos. Ir kai tos galimybės peržengiamos, nebegali sustoti, privalai tęsti vis intensyvindamas pramoninį žemės ūkį ir dar daugiau tolti nuo planetos galimybių ribos, kol būsi priverstas sustoti. Tai būdinga visoms civilizacijoms. Jos peržengia ribas, bet negali grįžti atgal, todėl ritasi ta pačia trajektorija, kol viskas sugriūna.
B.: Ką galėtum pasakyti tam, kuris sustingsta iš siaubo suvokęs, kad norint išgelbėti planetą civilizacija turi žlugti?
J.: Visų pirma, nesi kvailys, ir tai ne tavo kaltė. Tu nesiprašei gimti šioje baisioje, griaunančioje kultūroje. Nemėgstu nurodinėti, bet jei žmogus klausia, ką daryti, eik ir susirask organizaciją, kuri dirba gerus darbus, prisijunk prie jų arba įkurk savo organizaciją. Nėra didelio skirtumo tarp taikiai ir karingai veikiančių žmonių. Skiriasi tik ką nors darantys ir nieko nedarantys žmonės.
Tu nesi kvailas, kvaila kultūra. Tai ne tavo kaltė. Kultūra verbuoja žmones iliuzija „Jei vartosiu vis mažiau ir mažiau, neprisidėsiu prie planetos mirties. Jei avėsiu perdirbtais batais ir rečiau prausiuosi po dušu, neprisidėsiu prie jos griovimo.” Tačiau lašišai nerūpi tavo švara ar gyvenimo būdo pasirinkimai. Jai rūpi užtvankos ir žuvų fermos. Gamtos apsauga yra didelė apgaulė, ir daugelis žmonių ant jos užkibo. Problema ta, kad 90 % mūsų vandens sunaudojama pramonėje ir žemės ūkyje. Miesto gyventojai sunaudoja tiek pat vandens, kiek jo sunaudoja vienas miesto golfo aikštynas.
Kai jie pataria trumpiau praustis po dušu, tai tik eilinis fokusas. Magiškas triukas, rankų miklumas. Jie bando priversti tave galvoti, kad viskas bus puiku, jei tik imsi trumpiau praustis. Lygiai tas pats ir su atliekomis. Vienas asmuo generuoja vidutiniškai 1134 kg šiukšlių. Gali sumažinti jas iki nulio, bet kiekvienas planetos gyventojas vis tiek vidutiniškai generuos 26 tonas šiukšlių! Nes 97 % šiukšlių sukuria pramonė ir žemės ūkis. Taigi, jei tikrai sumažinsi savo šiukšles iki nulio ir tapsi „p. Žaliuoju” – šlovė tau.
B.: Kaip jauteisi susidūręs su tokia realybe?
J.: Trumpai tariant, įbaugintas ir suglumęs. Dažnai galvoju, kad čia tik blogas sapnas, ir aš tuoj pabusiu. Negali būti, kad viskas taip kvaila, ta prasme, kad 90 % okeano žuvų jau nebėra. Artėjame prie planetos mirties taško, tačiau niekas nepanikuoja? O JAV atsirado ir buvo išrinkta Arbatos partinių gauja. Eduardo Galeano knygoje parašyta „Rinkėjai nubalsavo, kad realybės nėra”. Šiemet Kongresas svarstys klimato pokyčius. Jie ruošiasi balsuoti, kad realybė neegzistuoja.
Šios kultūros narcisizmas mane žudo. Jis žudo visus. Noriu surikti žmonėms: „Užaukite kada nors, velniai rautų, perženkite save”. Per visus tuos metus, rašydamas savo knygas, mačiau, kad ta beprotybė vis plečiasi. Knygoje „A language older than words” pasakojau, kaip šioje kultūroje visus mus traumavo žiaurus vaikų ugdymas ir pan. Nebėra žmonių, galinčių palaikyti tikrus, nuoširdžius santykius. Kaip jie skiriasi nuo praeities žmonių…
Ši kultūra į medžius žiūri kaip į negalinčius kalbėti. Jie yra tiesiog negyva medžiaga. Kalbu apie psichologinį tokių pokyčių kelią. Mano požiūriu, jie yra vargstantys, sergantys ir sužaloti. Savo „The culture of make beliewe” tabako pramonės vadovus pavadinau „šlykščiais močkrušiais”. Vėliau savo knygoje „Endgame” kalbėjau apie jų sociopatiją. Tarp žodžių „sužaloti”, „močkrušiai” ir „sociopatai” yra nemažas skirtumas.
B.: Kaip ši realybė veikia tavo kasdienį gyvenimą?
J.: Kiekvieną dieną išsigąstu iš naujo. Neįsivaizduoju, kaip galima žiūrėti į plyną kirtimą ir nejausti siaubo, įniršio, sielvarto, vilčių žlugimo ir keršto troškulio. Pakalbėkime apie kerštą. Žinai, reikia sustabdyti tuos galinguosius. Mums reikia sustabdyti tuos, kurie žudo planetą. Mums reikia atkeršyti ne tik už lašišas. Reikia atkeršyti ir už ąžuolus, reikia atkeršyti už čiabuvius, pašto balandžius – galima tęsti ir tęsti.
Ši kultūra išprotėjusi. Daviau interviu tokiam Kevinui Kelly (buvusiam „Whole Earth catalog” redaktoriui)..Jis pasakė: „Tu rašai apie šios kultūros sunaikinimą, bet nerašai, ką veiks žmonės žlugus civilizacijai”. Pasakiau, kad neturiu to aiškinti, nes visi modeliai jau sukurti čiabuvių. Jis paklausė: „Ko norėtum žlugus civilizacijai?”. Pradėjau vardinti: lašišų, nėgių, migruojančių paukščių giesmininkų, kvėpuoti tinkamo oro, geriamo vandens, salamandrų ir medvarlių. Vardijau visus tuos medžius ir augalus. Tuomet jis paklausė: „O kartono?”. „Kartono?!”, „Taip, argi nenori kartono?”. Pagalvojau, kad kartonas jam svarbiau už gyvybę. Tada jis paklausė apie elektrą. Pasakiau, kad nei kartonas, nei elektra nėra darnūs produktai.
Manau, kad daugelis žmonių nesipriešina šiai kultūrai todėl, kad jie bepročiai. Jie bepročiai, nes priėmė šią vertybių sistemą. Alexas Steffenas („Worldchanging” redaktorius) kalba, kad galima 100% perdirbti metalą ir kad tai yra visiškai darnu. Ar žinai, kas yra metalo perdirbimas? Reikia jį įkaitinti iki lydimosi temperatūros. Man užteko pusvalandžio tyrimo, kad suprasčiau, kiek nuodų išsiskiria perdirbant metalą. Tie šalutiniai aliuminio ar geležies perdirbimo produktai yra tokie nuodingi, kad mes siunčiame jį į kitas šalis, kad tai už mus padarytų jų vaikai. Užteko pusvalandžio suprasti, kad metalo perdirbimas nėra darnus.
B.: Kaip sugebi taip produktyviai dirbti?
J.: Dirbu ne taip jau ir sunkiai… Jaučiu, kad daug laiko iššvaistau veltui. Rašau kiekvieną dieną, bet nesijaučiu sunkiai dirbantis, niekada nesiilsiu daugiau nei keletą dienų, išskyrus dabar, kai susižeidžiau. Manau, kad daug nuveikiau kaip rašytojas, 15 knygų per 10 metų – daug. Pats užsibrėžiu terminus ir jų laikausi. Tačiau visada, kai tik pradedu manyti, kad dirbu sunkiai, prisimenu Gvatemalos uostų krovikus ar kasyklose dirbančius vaikus. Tai neleidžia man savęs gailėti. Žinoma, būtų tikrai sunku dirbti darbą, neturintį prasmės.
Man pasisekė, esu geras ir greitas rašytojas. Taip pat man pasisekė gyventi laikais, kai turime suformuoti pasipriešinimo kultūrą ir sugriauti civilizaciją. To nedaryti būtų neįsivaizduojamas laiko švaistymas. Esu apdovanotas kai kuriais gebėjimais, ir jei jais nesinaudočiau bendruomenės labui, būčiau nieko vertas.
Žmonėms reikia atrasti savo gebėjimus ir naudoti juos bendruomenės labui. Žmonės man sako: „Baik tuos rašymus ir pradėk organizuoti”. Bet aš nekenčiu organizavimo. Esu labai intravertiškas. Nematau problemų, jei reikia pagelbėti organizacijai, jei manęs prašo parašyti kokį nors tekstą. Tačiau kartą Kalifornijos grupė paprašė manęs sudaryti telefonų sąrašą. Visą vakarą neprisiverčiau niekam paskambinti. Kitą vakarą mieste klijavome plakatus. Likdavau gatvėje. Net negalėdavau prieiti prie durų. Negaliu parašyti pranešimo spaudai. Sugaiščiau tam visą dieną, o rezultatas būtų niekingas. Kas nors kitas puikų pranešimą spaudai sukaltų per pusvalandį. Taigi jie greit suprato, kad tai ne tas darbas, kurį vertėtų patikėti Derrickui.
B.: Kas tave palaiko šios beprotybės akivaizdoje?
J.: Žinau, kad laimėsime, nes neįmanoma amžinai kariauti prieš gamtą. Civilizacija žlugs, šis procesas jau pastebimas. Žmonės sako: „Nekvailiok, jie tiesiog atstatys ją”. Ilgą laiką taip ir buvo, bet šį kartą jiems pritrūks resursų. Jie nebeturi tiek pinigų.
Kita vertus, gerai suvokiu savo mirtingumą. Nenoriu mirti su savyje esančiomis dar 8 knygomis. Supranti? Nenoriu mirdamas pažvelgti atgal ir pasakyti, kad galėjau nuveikti daugiau. Galėjau daugiau stengtis gelbėdamas lašišas ar raudonmedžio miškus. Prieš mirtį norėčiau jaustis išsunktas. Žinai, būna dienų, kai dirbi be galo sunkiai ir vakare nori tik į lovą. Šitaip noriu mirti. Baigiau. Nebėra nieko, ką galėčiau dar nuveikti.
Iš http://submedia.tv vertė RB
