Margarita Jankauskaitė – Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, humanitarinių mokslų daktarė, jau dvidešimt metų dėstanti įvairiose aukštosiose mokyklose, tarp kurių Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus universitetas, Vilniaus dailės akademija bei Europos humanitarinis universitetas.
2003-aisiais pradėjusi veiklą Lygių galimybių plėtros centre Margarita Jankauskaitė kartu su kolegomis dirba su nacionalinio ir tarptautinio masto projektais siekiant, regis, labai humaniškų tikslų – socialinio dialogo bei pagarbos vienas kitam. Miesto pokalbiuose šįsyk gvildenamas neretai į antrąjį planą šiandieninėje visuomenėje nustumiamas klausimas: ar išties mums taip sunku išgirsti kitą?
Margarita, dar kartą ačiū, kad radote laiko pasikalbėti. Didžiajai visuomenės daliai Jūs – Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė. Kokia Jūsų asmeninė lygių galimybių termino samprata?
– Lygios galimybės man reiškia lygias sėkmės perspektyvas, realų dalyvavimą priimant sprendimus ir skirstant išteklius, kitaip sakant – socialinį teisingumą be išlygų. Visuomenės įvairovė yra objektyvus reiškinys. Turime tai puoselėti ir užtikrinti, kad nepaisant žmonėms būdingų skirtumų (ar savitumo) visi turėtų galimybę realizuoti savo žmogiškąjį potencialą.
Anglų kalboje yra posakis barking up the wrong tree, reiškiantis klaidingą perspektyvą. Tokia pirmoji mintis iš arčiau pažvelgus į publikacijas spaudoje žmogaus teisų ir lyčių lygybės temomis. Regis, jog dauguma yra patenkinti socialine santvarka ir neįžvelgia reikiamybės ką nors keisti. Kaip Jūs argumentuotumėte tokią nuostatą?
– Situacija paradoksali – viena vertus, žmonės yra nepatenkinti esama socialine tvarka (ta liudija ir didžiausi ES emigracijos mastai, kurių priežastis – ne vien prasta ekonominė padėtis, bet ir atsainus požiūris į žmogų), bet tuo pačiu juntamas nenoras, o gal baimė (?) ką nors keisti. Juk tai reikštų, kad turime atsisakyti senosios, gerai pažįstamos struktūros ir formuoti naują. Tai yra, kažką keisti savyje, o tai visuomet baugina, juk „kalti ne mes, kalta aplinka“. Tačiau žvelgiant iš 10-15 metų perspektyvos matyti, kad situacija keičiasi, vertinant jau vien tai, kaip žurnalistai formuluoja klausimus. Nors tenka pripažinti, kad šis procesas nėra linijinis. Palyginčiau jį veikiau su vingiuotos upės tekėjimu, kai tai nutolstama, tai vėl priartėjama prie tam tikrų probleminių taškų, bet vis dėl to palengva judama į priekį.
– Iš šalies kartais gali pasirodyti, jog lyčių lygybės šalininkai elgiasi kaip religiniai fanatikai, todėl visuomenė instinktyviai priešinasi jų skelbiamoms dogmoms. Ar Jums girdėta tokia kritika? Kaip manote ar ji pagrįsta?
– Lyčių sistema, kaip bet kuri kita socialinė struktūra, pagrįsta galios santykiais. Todėl tie, kam paranku išsaugoti status quo, visuomet priešinsis, mėgindami įteigti, jog jų pozicija išreiškia visos visuomenės nuomonę ar interesą. Tačiau visuomenė yra per daug įvairi, kad galėtume taip apibendrinti. Beje, lyčių lygybės diskursui priešinamasi ne todėl, kad jis dogmatiškas, o todėl, kad yra transformuojantis, raginantis peržiūrėti atgyvenusias socialinės tvarkos klišes, kurios deformuoja tiek moterų, tiek vyrų patirtis, kenkia jų gyvenimo kokybei. Patirtis rodo, kad kuo daugiau ir atviriau apie tai diskutuojama, tuo daugiau randasi lyčių lygybės šalininkų tiek moterų, tiek vyrų aplinkoje. Būtent tai ir gąsdina galios pozicijų nenorinčius prarasti oponentus, taigi jie susitelkia atakai.
Vienoje iš paskaitų, Jūs kalbate apie aukštojo mokslo kokybę sąveikoje su aukštosios mokyklos socialine aplinka. Tačiau jauno žmogaus pasaulėžiūra pradeda formuotis, kur kas anksčiau, jau mokykloje. Kaip manote, ar lyginat su Vokietijos, Skandinavijos šalių pavyzdžiais Lietuvos mokyklose pakanka susipažinimo su kitomis kultūromis, tolerancijos ugdymo, lytinio švietimo?
– Žmogaus pasaulėžiūra pradeda formuotis dar prieš tai, kai patenkama į mokyklą. O mes turėtume susivokti, kokioje aplinkoje norime gyventi – atviroje, saugioje, priimančioje ir palaikančioje ar segreguojančioje, fobiškoje – ir formuoti tam reikiamas savybes. Jeigu kuriame modernią visuomenę, neišvengiamai turime išmokti (išmokyti vaikus) pagarbos įvairovei (ne tolerancijos, kurioje išlieka galios asimetrija, nes toleruoti gali tik tas, kas turi galią spręsti). Vadinasi šiems klausimams turi būti skiriamas ypatingai rimtas dėmesys visų lygių švietimo, ugdymo įstaigose. Pagarba įvairovei yra gebėjimas ją priimti ne tik aplink save, bet ir savyje (žmoguje, bendruomenėje, visuomenėje). Be šito neįsivaizduoju pilnavertės asmenybės augimo. Juk patyčių, priekabiavimo problemos taip pat susiję su negebėjimu priimti įvairovės. Save suvokti gali tik pažinęs(-usi) kitą. Todėl turėtume pasimokyti iš geriausių europinių pavyzdžių ir daugiau dėmesio skirti skatinant kultūrinės įvairovės pažinimą ir priėmimą.
Lietuvoje egzistuoja norma, jog poros skyrybų atveju teismai dažniausiai palieka vaiką moters globai. Ką manote apie šią praktiką ir ją lemiančias priežastis?
– Gyvename visuomenėje, kur egzistuoja norma, jog vaikais turi rūpintis moterys, todėl vaikai joms paliekami ir po skyrybų, darant prielaidą (kartais visai pagrįstą), jog vyrai (tėvai) neturi tam reikiamų gebėjimų ar atsakomybės. Jūsų pateiktas pavyzdys yra puiki iliustracija to, kaip veikia lyčių stereotipai, kenkdami ir moterims, ir vyrams. Šioje situacijoje laimėtojų nėra. Atrodytų, moteris gauna vaikus taigi yra „laimėjusi pusė“. Tačiau jos pečius užgula visa ekonominės, socialinės, psichologinės atsakomybės našta. Žinome, kad drastiškai padidėja skurdo rizikos tikimybė, patiriamas stresas neigiamai veikia sveikatą. Vaikų negavęs vyras išvengia šio „galvos skausmo“, turi daugiau laiko sau ir darbui, tačiau netenka žmogui ypač svarbių dalykų – galimybės bendrauti su brangiais žmonėmis. Niekam nelinkėčiau patekti į tokią padėtį. Tačiau ji yra tradicinės lyčių sistemos išdava – jeigu giname ją (ar puolame tuos, kurie ragina lygiai dalintis vaiko priežiūros pareiga, pavyzdžiui, įteisinant taip vadinamas tėčių kvotas), turime priimti ir pasekmes. Tačiau teismai turėtų atidžiau nagrinėti tokias bylas – yra vyrų, kurie puikiai rūpinasi savo vaikais ir iš jų negali būti atimama teisė į tėvystę.
Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos moterų ir vyrų padėtį darbo sferoje? Ar visuomet įdarbinimo ir užmokesčio svarstyklės krypsta moters nenaudai, o gal žinote atvejų, kuomet darbo rinkoje diskriminuojami ir vyrai?
– Didelė dalis žmonių Lietuvoje mano, kad pagrindinė vyro prievolė – uždirbti šeimai pinigus (o ne, pvz. globoti vaikus, slaugyti ligonius), todėl kalbant apibendrintai jiems sudaromos palankesnės sąlygos darbo rinkoje. Vienintelis pavyzdys, kuris ateina į galvą, kalbant apie vyrų diskriminaciją joje, susijęs su teisės į vaiko priežiūros atostogas realizavimu. Vis daugiau vyrų norėtų pasinaudoti šia teise, tačiau dažnas darbdavys nėra pasiruošęs priimti šio fakto, todėl tėčiai susiduria su spaudimu to nedaryti. Nesu girdėjusi, kad moteriai vadovas būtų pasakęs, „rinkis, vaiko priežiūros atostogos ar darbas“, o vyrai dažnai su tuo susiduria.
Kalbant apie moters padėtį visuomenėje, ar socialinė santvarka mūsų šalyje skiriasi nuo santvarkos kitose Europos Sąjungos valstybėse? Kaip Lietuva atrodo lyginat šalis kovos už lyčių lygybę kontekste?
– Kalbant apie moters padėtį visuomenėje, ekonomikoje, politikoje, užtikrinant jų socialines, reprodukcines teises ES valstybės labai skiriasi. Todėl vertinant Lietuvą reiktų apsispręsti, su kuo lyginame. Jeigu gretinsime save su Pietų Europos valstybėmis, padėtis gal ir nėra tokia prasta, tačiau nuo Šiaurės regiono tikrai labai atsiliekame (pats faktas, jog priešinamasi lyčių lygybės idėjoms ir nėra vykdoma nuosekli politika, daug ką pasako pats savaime). Protingiausia, matyt, būtų save įvertinti savo pačių kontekste. Tą padaryti galima pažvelgus į Tarptautinį lyčių skirtumų indeksą (International Gender Gap Index), kuris rodo, kad padėtis Lietuvoje lyčių lygybės požiūriu periodiškai prastėja. 2008 metais turėjome 23 vietą pasaulyje, o 2011 – 37.
Seksualinių mažumų eitynės Vilniuje bei keturių Londone gyvenančių menininkų Roko Darulio, Arno Bagdono, Gabijos Grušaitės ir Ernest Zacharevič projektas “Nesvarbu su kuo miegi”, taip pat sukurtas 2010-aisiais metais, yra vienos pirmųjų ryškesnių socialinių kregždžių kovojant už homoseksualių žmonių teises mūsų šalyje. Kodėl panašių akcijų Lietuvoje taip mažai? Kaip vertinate tai, kad homoseksualumo problematika nacionalinėje žiniasklaidoje dažniausiai pateikiama bulvariniame kontekste, o rimtos diskusijos praktiškai nevyksta?
– Tai rodo jūsų minimos žiniasklaidos ribotumą, nesugebėjimą (ar nenorą) suvokti, kas slypi už vienų ar kitų grupių marginalizavimo. Kai puolamos mažumos ir kaltinamos viso pasaulio blogybėmis, tarkim, šeimos ir tautos „griovimu“, galima atitraukti dėmesį nuo kur kas rimtesnių klausimų sprendimo, kurie susiję su ekonominiu išnaudojimu, didėjančiu skurdu, socialine neteisybe, bendrų išteklių nusavinimu, kas, beje, labai žlugdančiai veikia tą pačią šeimą ir visuomenę. Taigi paranku kurti priešo fantomą.
Kokias regite galimybes homoseksualių asmenų santykių įteisinimui Lietuvoje? Kodėl homoseksualių žmonių galimybė įsivaikinti vis dar priimama kaip visiškas tabu?
– Teisė į šeimą yra fundamentali kiekvieno žmogaus teisė, o Lietuva yra prisijungusi prie Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių konvencijos. Kodėl Lietuvoje homoseksualių asmenų santykiai vis dar neįteisinti reiktų pasiteirauti tų, kurie tam priešinasi. Turime suvokti, kad netgi gyvendami tokiomis diskriminuojančiomis sąlygomis homoseksualūs žmonės Lietuvoje turi savo biologinių vaikų, todėl privalome užtikrinti jų teisę į tėvystę ir motinystę ir teisę į privatų gyvenimą, kurią garantuoja Konstitucija.
Kaip manote, kodėl mūsų visuomenė linkusi engti, menkinti mažumas? Tai liudija gausūs pavyzdžiai susiję su isteriška reakcija tiek į seksualines, tiek tautinies mažumas. Atrodo, kad žengdami kito link klaikiai bijome prarasti savąją tapatybę. Gal galėtumėte išskirti kelis esminius tokią situaciją formuojančius faktorius?
– Viešajame diskurse ilgą laiką dominavo normatyvinio subjekto (etninę daugumą atstovaujančio heteroseksualaus, pasiturinčio vyro) poziciją atstovaujantis požiūris, ignoruojant faktą, kad visuomenę sudaro labai skirtingi žmonės. Todėl esame įpratinti manyti, jog mažumos „kelia grėsmę“ daugumos sukurtai tvarkai. Tačiau pažvelgę atidžiau suprasime, kad taip vadinamos mažumos (ar normatyvinio subjekto sampratos neatitinkantys asmenys) sudaro absoliučią visuomenės daugumą. Kiekvienas mūsų vienu ar kitu požiūriu priklausome tokiai „mažumai“ (dėl amžiaus, sveikatos būklės, etniškumo, „rasės“, lyties, lytinės orientacijos ir t.t.). Taigi atsivėrimas šiai įvairovei padeda giliau suvokti savo tapatybės savitumus. Todėl panašu, kad neigiamas požiūris į „mažumas“ yra tiesiog savivokos baimių projekcijos.
Viename interviu Jūs cituojate Nelsoną Mandela sakydama: „Drąsus žmogus ne tas, kuris nieko nebijo, bet tas, kuris daro net tada, kai bijo“, taip skatindama žmonės patiems prabilti. Akivaizdu jog daugelis, vis dar yra pabūgę garsiai prabilti apie savo teises. Kaip manote, kodėl?
– Žmonės kalbėtų drąsiau, jei tikėtų, kad sulauks deramo valdžios institucijų atsako ir pagalbos. Tačiau Lietuvoje žmogaus teisių apsauga nėra valdžios prioritetas – šių klausimų sprendimas vis atidedamas į „šviesią“ ateitį. Bet jeigu geriau įsiklausytume, išgirstume, kad mūsų žmonės išreiškia savo nepasitenkinimą, tačiau tam naudoja ne žodžius, o kūno kalbą – išvyksta gyventi svetur…
Dažnai pabrėžiate, kad demokratiją valstybėje kuriame patys. Ką patartumėte žmogui, kuris nori keisti esančią situaciją? Nuo ko pradėti?
– Pradžioje, matyt, reikėtų išsiaiškinti, kaip suvokiame demokratiją, kokią ją norėtume turėti – formalią, garantuojančią rinkimų teises, ar paremtą turiniu, kai užtikrinamas pilnateisis plataus visuomenės atstovų spektro dalyvavimas priimant sprendimus, paskirstant išteklius, ginamos pažeidžių visuomenės grupių teisės …ir pradėti nuo savęs, nes kuriant demokratiją sunkiausia būna atsisakyti savo privilegijų, kurios suvokiamos, kaip natūrali duotybė.
