Įsivaizduokite tokį vaizdelį. Kinas, premjera. Minios žiūrovų renkasi į ilgai lauktą anšlaginę lietuvišką komediją. Staiga į minios vidurį prasigrūda pagyvenusi kino kritikė, sušunka „Menas – aukščiau už viską“ ir išdidžiai susisprogdina.
Kliedesiai, sakysite? Visai ne. Tai tiesiog kaina, kurią mums vieną dieną neišvengiamai teks sumokėti už tai, kad taip ilgai toleravome ir dabar toleruojame šalyje siautėjantį kultūros talibaną.
Fundamentalistai visada ir visur yra blogai. Pirma – savo sutrūnijusius, prieš šimtą, o gal ir prieš tūkstantį metų pasenusius įsitikinimus jie skelbia kaip vienintelę, neginčijamą tiesą ir taip stabdo bet kokį progresą. Antra – visomis įmanomomis priemonėmis naikindami kitaminčius ir alternatyvaus mąstymo užuomazgas, jie užgniaužia bet kokias diskusijas, kuriose, kaip žinome, gimsta tiesa. O tiesos talibanui nereikia, nes yra tik viena tiesa – ta, kurią skelbia jie. Trečia – dažnai būdami gerokai pagyvenę ir menkai suvokiantys kasdienybę, jie beveik visada tampa priedanga apsukriems vertelgoms, kurie mojuodami šventais talibaniniais stabais netrukdomi iš valstybės biudžeto siurbia mokesčių mokėtojų pinigus.
Štai lietuvišką kiną kultūros fundamentalistai kontroliuoja jau daugiau kaip dvidešimt metų. Daugiau kaip dvidešimt metų Lietuvos publika yra bandoma nuodyti depresyviais lašančio čiaupo tipo filmais, kurių vienintelė vertybė yra ekrane beviltiškai lėtai besiganantis arklys ar ilgesingai ošiančios pušys. Daugiau kaip dvidešimt metų talibano valia lietuviškame vaidybiniame kine buvo uždrausti bet kokie žanrai, išskyrus seilėtą kinematografinę poeziją. Didžiajame ekrane išnaikintos lietuviškos komedijos, miuziklai, detektyvai, trileriai ir romantika, ką ir kalbėti – apsaugok, viešpatie! – apie nuotykinius, veiksmo ar siaubo filmus.
Dar ir šiandien mokesčių mokėtojų pinigus kinui seikėjančios valdiškos institucijos snaudžia, liūliuojamos talibano šviesulių sekamų pasakų apie aukštąsias kultūros vertybes ir meną, kurie Lietuvos piliečius atvers į tikrąjį tikėjimą, šalyje išnaikins materializmą, cinizmą ir popkornus. Dar ir dabar iš už fundamentalistų nugarų išropoję vertelgos kartu su kultūros valdininkais draugiškai turistauja po Europą, gurkšnoja prancūzišką vynelį, springsta šviežiomis austrėmis ir giriasi, kaip puikiai garsina Lietuvą.
Deja, tikrovė yra kažkur anapus.
Štai už eilinį kinematografinių padūsavimų šedevrą valstybė sumoka 2 milijonus litų, o pažiūrėti jo susirenka vos keli ar keliolika tūkstančių žiūrovų, ir pusė jų užmiega dar neįpusėję filmo. Vadinasi, realiai mokesčių mokėtojai kiekvienam žiūrovui sumoka nuo 100 iki 1000 litų vien už tai, kad jie ateitų ir atkentėtų bent vieną tokio „meno“ seansą. Ką ir kalbėti apie atvejus, kai įsisavinę milžinišką sumą valdiškų pinigų kai kurie kino korifėjai metų metus šantažuoja juos išlaikančią instituciją, reikalaudami dar, ir dar, ir dar, ir dar, kol jų sukurtas filmas trūnija stalčiuje.
Arba štai – kino sklaida. Tai dar viena pelninga valdiškų pinigų kasyklėlė. Ji būtina, jeigu kuri tokius beviltiškus niekalus, kad jų niekas nežiūri netgi tada, kai į kino salę įleidi nemokamai. Tuomet natūralu – kažkam tenka sumokėti ne vieną dešimtį ar šimtą tūkstančių litų, kad tavo vertingą kūrinį paskleistų, t. y. pavežiotų po įvairius trečiarūšius festivalius ir parodytų ten susirinkusiems kitų šalių kultūros talibano atstovams. Dvidešimt metų ši pinigų plovimo schema veikė nepriekaištingai, ir Lietuvos kino fundamentalistai kartu su savo vertelgomis buvo ramūs, sotūs ir patenkinti.
Bet štai atėjo neramūs laikai. Atsirado keistų veikėjų, į kurių kuriamus filmus žiūrovai pradėjo plūste plūsti. Su apsnūdusiais kino „grandais“ jie pradėjo sėkmingai konkuruoti ne tik kino salėse, bet ir prie valdiškų pinigų lovio. Šitie nauji bjaurybės, užuot iš mokesčių mokėtojų pinigų išsimokėję šimtatūkstantinius honorarus (o vienas kino menininkas neseniai viešai skundėsi, kad jam ir tiek mažoka), visus valdiškus pinigus sukiša į filmo gamybą ir dar pritraukia nemažai privataus kapitalo. Už sumą, kurios didžiojo kino meno kūrėjams anksčiau užtekdavo varganam filmukui susukti, jie sukuria turtingą ir įspūdingą reginį. Kino sales užpildžiusių žiūrovų jie nemaitina įprastomis lietuviškomis depresijomis – jie kalba apie draugystę, meilę Lietuvai, pasididžiavimą savo šalimi, ragina kovoti už tiesą ir teisybę, jie džiugina ir juokina. Ir jie, netikėliai, net neprašo lėšų Kino Sklaidai! Į Kanus jie važiuoja už savo pinigus, jų filmus rodo Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir net Kinijoje, ir tam nereikia jokių valdiškų ekskursijų su vyneliu ar be jo. Žodžiu – neleistinai mėgėjiškas požiūris į kiną.
Šiandien Lietuvos kultūros talibano stovykloje tvyro isteriškos nuotaikos. Iš visų pakampių ir alkoholio liūnų traukiami seni draugai, šalininkai ir dalininkai, užsukami dar sovietmečiu nepriekaištingai įvaldyti propagandinių pranešimų, pareiškimų ir deklaracijų mechanizmai. Tauta ir valdžios vyrai bauginami nacionalinės kultūros žlugimu bei kitomis į pasaulio pabaigą panašiomis nelaimėmis, pasitelkiant tokius užburiamai skambius terminus kaip „deprofesionalizacija“, „deformacija“ ir „takoskyra“. Netgi bandoma prichvatizuoti žodžius „profesionalus“ ir „autorinis“. Kuriami dirbtiniai aljansai, o senos, jau išmirti baigiančios nomenklatūrinės sąjungos, staiga atsibunda ir pragysta apokaliptiniais tekstais.
Nurimkit, mielieji. Jūsų laikas jau tiesiog baigėsi. Į kino sales atėjo naujas, jaunas, stiprus ir entuziastingas lietuviškas kinas. Kinas, kuris turi ką pasakyti ir turi, kas jį išklauso. Jūs pakeisti jau nieko nebegalit, bet galit dar pamėginti susisprogdinti per artimiausią premjerą. Sėkmės!
