Muzikantas, tačiau turintis polinkį ir į kitas meno sritis. Optimistas, nuolat besišypsantis ir per daug dėl nieko nesinervuojantis. Taip, tai Andrius Zalieska – grupės „Arbata“, kuri gyvuoja jau 12 metų, lyderis.
Jis tiki, kad gyvenime reikia įsiklausyti į save, nepaisyti susikurtų „rėmų“ ir teigia, jog rudenį gimsta labai jautrūs žmonės (rugsėjo 26 pats Andrius mielai priims jūsų sveikinimus). Žmogus, kuris savo grupę vadina „namais“, tačiau kartais mėgsta nuo jų pabėgti į truputį kitokias muzikos platybes. Beje, internete taip pat rašoma, jog jis serga lengva amnezijos forma – gali visiškai neatsiminti jūsų vardo sutikęs gatvėje, tad labai neįsižeiskite, jis tikrai nepasikėlęs, jis iš tikrųjų jo neatsimena. Išgirsti gyvai grojančią „Arbatą“ Kaune galima jau rugpjūčio 21 d. „Senamiesčio žiogo“ koncertų ciklo renginyje.
Teko skaityti, jog „Arbata“ susibūrė per „tūsą“. Ar tada susimąstėt, kad grupės susikūrimas bus toks sėkmingas?
Arbata susibūrė kaip draugų grupė, kuri norėjo kurti ir išsakyti savo mintis, padaryti gyvenimą truputį šviesesnį. Tas tikslas per tiek metų nelabai ir pasikeitė. Nuo “Arbatos” įkūrimo laikų pasikeitė nemažai mielų ir keistai savotiškų žmonių, kurie darė grupę kitokia nei dauguma. Niekad nesilaikėme kažkokių muzikinių rėmų, dažnai juos sukurdavo žmonės, kurie su “Arbata” nėra turėję nieko bendro. O sėkmė yra tai, kad mes dar galim ir norim judėti į priekį ir dalintis savo muzika.
Jūsų grupė gyvuoja jau 12 metų. Ar esate žinomi ir už Lietuvos ribų? Kur, kokiuose miestuose, vietose dažniausiai sulaukiate pasiūlymų koncertuoti?
Mes visada atviri visiems pasiūlymas, kiekvienas miestas, koncertas yra savaip žavus, todėl nesinori nieko statyti į priekį. Bet tikrai yra miestų, į kuriuos visada miela atvykti. O ir už Lietuvos ribų yra tekę išvažiuoti.
Esi minėjęs, jog jūsų grupė susikūrė tuo metu, kai išgyvenot maištavimo laikotarpį : vakarėliai, cigaretės, alkoholis. Kuo tas laikotarpis tau, kaip asmenybei, buvo įsimintiniausias ir ko palinkėtum jauniesiems skaitytojams, kurie tai išgyvena dabar?
Linkiu mažiau „tūsintis“ daugiau kurti, daryti, dirbti. Įsiklausyti, paklausti savęs, ką tu nori padaryti, palikti po savęs. Net jei tai atrodo labai tolimas ir neapčiuopiamas dalykas, visada reikia judėti pirmyn ir kažko siekti.
Jeigu nemuzikuotum, kaip manai, kokiu keliu būtum pasukęs ir ką veiktum šiandien?
Norėčiau tapyti. Manau, kad tai man gerai sektųsi.
Andriau, tu taip pat koncertuoji ne tik su grupe, tačiau ir su kitais atlikėjais. Koks tu būni, kai šalia nėra grupės narių, esi tu, gitara ir kiti muzikantai?
Esu aš ir kiti žmonės, kurie padaro naują muzikinį „Mes“, ką ir daro grupė “Arbata”. Keičiantis žmonėms, keičiasi ir kuriama energija. Man visada brangi grupė, tai lyg kaip „namai“, bet nuo kurių kartu ir norisi nors trumpam pabėgti. Žinoma, nuo to meilė grupei nei kiek nesumažėja. Gerbiu ir myliu žmonės, kurie padeda atitrūkti nuo jau girdėto savęs – tai Aurimas Driukas, Tada Dešukas.
Kas Tave labiausiai įkvepia kūrybai? Muzika, žmonės, o gal įvykiai, kurie sukrečia arba nustebina?
Yra labai daug kintamųjų, kurie tave pastumia kurti. Kūrimo formulės aš vis dar nežinau .
Jūsų dainos gimtąja, lietuvių kalba. Kodėl nekuriate kitomis kalbomis, gal tai turi kažkokią istoriją?
Istorija paprasta – iš man žinomu kalbų, lietuvių kalba geriausiai moku reikšti savo mintis. Visos kitos kalbos man lieka mielos pasiklausyti.
Ar kada nors muzika, kūryba buvo tapusi rutina? Niekada nebuvo kilę minčių viską mesti ir užsiimti kažkuo kitu?
Muzika rutina dar nebuvo tapusi niekad, bet mintys daryti kažką naują kartas nuo karto tikrai aplanko. Tiesa, dažniausiai tuo viskas ir pasibaigia. Mėgstu savom rankom pagaminti koki nors daiktą, bet įpusėjęs jį jau pradedu galvoti apie gitarą.
Ar grupės veikla, t.y. koncertai ir t.t., yra jūsų vienintelis pajamų šaltinis? Jei ne, koks kasdieninis Andriaus Zalieskos ir kitų grupės narių „amplua“?
O apie tai galima butu kalbėti labai daug. Taip, muzika nėra vienintelis pajamų šaltinis, todėl galiu drąsiai teigti, kad mes esame nepriklausomi daryti tai, kas mums yra miela.
Viename iš interviu minėjai, kad tave gyvenime labiausiai žavi moterys, kinas (teatras), pats gyvenimas ir mylimas žmogus. Ar Andriui Zalieskai pavyko atsakyti į visus kamuojantį gyvenimo prasmės klausimą ir ar yra universalus atsakymas, kuriuo galėtum pasidalinti?
Čia toks klausimas, kaip klausti šachmatų pasaulio čempiono koks yra geriausias ėjimas norint tapti laimėtoju. Atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą kiekvieną kartą yra kitoks, jis priklauso nuo kiekvieno žmogaus išgyvenamos būsenos , laiko ir aplinkybių. Kaip pasakė mano draugas Mauglis – “mes visi žiauriai skirtingi, nepaisant to, kad esam vieno kraujo”.
Kalbant apie moteris… Ar realu klajojančiam muzikantui, lepinamam nuolatinio gerbėjų dėmesio, apsistoti viename uoste? Koks turi būti žmogus, kuris tave įkvepia, skatina ir neleidžia nuleisti rankų?
Tai toks žmogus kuris be ginklo sugeba tave visada laikyti iškėlus rankas. Ir taip – tokių žmonių yra.
Ką galėtum pasakyti apie muziką, kurią girdi šiandien? Kokie nauji ar seni atlikėjai bei grupės džiugina tavo ausis, kai nekoncertuoji su grupe?
Dabar yra visko labai daug, reikia tik ieškoti. Ši įvairovė ir šios galimybės labai džiugina. Žinoma, kai yra tiek visko, atsiranda ir labai nemažai energetinio “šlamšto”. Todėl kiekvienas turi ieškoti. Ieškančiam dangus. Beje, man visada miela girdėti draugų kuriamus dalykus, net ir tų, kurių gerai nepažįstu.
Šiuo metu baiginėjat kurti 4-ąjį albumą. Koks bus šis albumas, kuo jis ypatingas jums, kaip grupei?
Jis yra mūsų naujas kelias – su kiekvienu albumu, tu nukloji kelią, kuriuo tu eisi. Koks bus šis – parodys laikas, bet dabartiniu vaizdu ir garsu esu labai patenkintas. “Arbatistai” patys stebisi, kaip čia taip viskas gerai susisuko.
Kodėl pasirinkote pristatyti albumą rugsėjį? Bandysite su „Arbata“ sušildyti po truputį vėstančius orus bei, pasinaudodami rudeniui būdingais jausmais – nostalgija, liūdesiu, jaukumo bei meilės paieškomis, su savo šiluma „lysti“ į žmonių širdis?
Todėl, kad ruduo vienas iš labiausiai sielą draskančių laikotarpių, todėl, kad rudenį gimsta labai jautrūs žmonės, todėl, kad taip pavyko padaryti visus darbus, todėl, kad meilei visi metų laikai yra vienodai geri, todėl, kad mes nedrįsom kovoti su dangumi. Bet tikrai tikimės “pralupti” vieną kitą skliautą ir „atidaryti“ daugiau šviesos.
