Šie metai žurnalistikai tampa esminių iššūkių metais. Visų pirma dėl to, kad sparčiai traukiantis spaudos leidinių rinkai ir tuo pačiu giliausias tradicijas turinčiai žurnalistikai atsiranda rimta dilema – ar žurnalistai sugebės išlaikyti brangiausią turimą turtą, t.y. žmonių pasitikėjimą jais.
Tokia dilema šiandien yra labai svarbi kiekvienam žurnalistui. Nes jei atidžiai sektume iki šiol darytus įvairius Lietuvos visuomenės nuomonės tyrimus galėtume taikydami analogiją daug ką pasakyti ir apie žurnalistikos vartotojų mąstymą.
Pvz., dar 2013 metų spalio pabaigoje TNS skelbė vieno pirkėjų elgesio tyrimo duomenis. Teigiama, kad kas antras e. pirkėjas mano, jog kitų vartotojų atsiliepimai yra patikimesni nei įmonių skleidžiama informacija apie savo produkciją. Kiek suprantu, tai reiškia, kad ir žiniasklaidai galioja tas pats. Įdomi detalė – net 43 proc. internetinių pirkėjų labiau pasitiki draugų ar pažįstamų komentarais apie prekes ar paslaugas nei tais, kuriuos palieka nepažįstami internautai. Tačiau nepažįstamų žmonių komentarais teigia pasitikintys irgi net ketvirtadalis perkančiųjų internetu. O dar svarbesnis atradimas, kad kas ketvirtas e. pirkėjas prisipažino, jog bent vienas neigiamas produkto vertinimas internete gali nulemti nepalankią nuomonę apie jį. Ar jaučiate įtampą ir atsakomybę už savo darbo kokybę – “bent vienas neigiamas” vertinimas ir nuomonė jau yra nepalanki!!!
Išvadas galime daryti patys, bet galbūt šiame tyrime slypi ir staigus bei nenumaldomas dienraščių auditorijos kritimas. Internete galime rašsti tūkstančius autorizuotų ir anoniminių pranešimų apie nekokybišką dalies žurnalistų ir leidinių teikiamą visuomenės informavimo paslaugą. Ypač daug kritikos sulaukdavo dienraščiai, kuriuose ne kartą pastebėta ir paslėpta reklama, ir neetiškas informavimas.
Kodėl būtent šiuo metu apie tai rašau? Todėl, kad lygiai prieš metus Delfi komentuodamas naujausios apklausos rezultatus sociologas Vladas Gaidys, teigė, kad pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje – žemiausias per 15 metų. Per apklausą, atliktą 2013 metų sausio 11-20 dienomis, žiniasklaida sakė pasitikintys tik 33 proc. respondentų. Tiesa, praėjusių metų gruodį “Lietuvos rytas” skelbė kiek geresnius rezultatus – žiniasklaida pasitikėjimas buvo kiek ūgtelėjęs ir sieke net apie 38 procentus.
Tai reiškia, kad draugais ir pažįstamais bei jų komentarais pasitiki net 43 proc. žmonių, o anonominiais komentatoriais – ketvirtadalis. Tačiau jei tik kas trečias žmogus pasitiki žiniasklaida, tai reiškia ir pasitikėjimas žurnalistų ir jų kolegų galinama produkcija yra toks pat. Tai štai ir iššūkis – ar gali žmogus prenumeruoti leidinį, kuriuo nepasitiki? Gal čia ir yra atsakymas, kuris padės ateityje didinti laikraščių pardavimus? Jei draugų ir pažįstamų komentarai ir nuomonė yra nemokama, o laikraštis yra mokamas, tuomet jo patikimumas turi būti bent kiek didesnis nei neprofesionalių situacijos vertintojų.
Kita vertus, jei žiūrėtume į įstatymu įtvirtintus kokybinius reikalavimus žiniasklaidai, rastume labai sunkiai realizuojamas nuostatas. Tiksliau, realybėje nemaža dalis žiniaskalidos elgiasi priešingai. Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje turėtų vadovautis ne tik įstatymais, bet ir humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais. Ar pakantas ir pagarba žmogui yra tikrai išlaikoma, kai kalbama apie (ne)viešus asmenis ir kritikuojama jų veikla? Ar kritika dažnai nėra nukreipta į patį žmogų o ne jo veiklą? O ką kalbėti apie reikalavimus gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę? Tie, kas to laikosi, šiandien ne tik stabiliai veikia rinkoje, bet ir turi didžiausią perspektyvą. Kitiems, panašu, trumpalaikė sėkmė brukant vartotojui tik pigius ir nekokybiškus produktus tampa pražūtingu žingsniu žiūrint į ateitį. Tai patvirtina ir Gintautas Mažeikis jau prieš devjus metus “Literatūroje ir mene” skelbtame straipsnyje: “Per didelis ko nors vieno akcentavimas sisteminiu požiūriu yra pražūtingas.”
Originalus įrašas tinklaraštyje dainius.org
