Vaiva Rykštaitė – autorė Lietuvos skaitytojams pristačiusi romanus „Plaštakių sindromas” (2009) ir „Kostiumų drama” (2013), neseniai išleido trečiąją, kaip pati teigia labiau „publicistinę knygą, dienoraštį“ – „Viena Indijoje“. Nuoširdi ir paprasta, tačiau neretai ciniškai ironiška įžvalga apsišarvavusi autorė Miesto pokalbiuose su skaitytojais dalinasi mintimis apie meną, keliones, kūrybą bei tiesiog gyvenimą.
Vaiva Rykštaitė – tiesiog vaivorykštė. Ar pasirinktas pseudonimas, be pase įrašytų inicialų, slepia ir gilesnę potekstę?
Tai žodžių žaismas, kurį iš pirmo žvilgsnio ne visi pastebi. Man patinka ir pati idėja atskirti asmeninį gyvenimą nuo viešo – ir tam nebūtinai reikia turėti ką slėpti ar ko gėdytis; ir lietuvių rašytojų tradicija slėptis po žaismingais slapyvardžiais – pradedant Lazdynų Pelėda ir baigiant Vyte Nemunėliu. Juk taip ir smagiau.
Viename interviu teigi, jog savo tikrąjį vardą slepi siekdama „apsaugoti kai kurių knygos herojų tėvus“. Ar rašydama stengiesi apsaugoti ir tuos kai kuriuos herojus? Nebūna taip, kad koks seniai matytas X pareiškia pretenzijas dėl viešai aprašyto savo portreto? Pripažįsti, jog pagrindine kūrybos medžiaga tampa situacijos ir įvykiai iš Tavo gyvenimo. Ar artimi žmonės atpažįsta save Tavo istorijose?
Netikiu, kad galima sukurti kažką iš nieko. Aš tik perkonstruoju savo matomą realybę. Čia garbanius skutu plikai, o gal buvusį mylimąjį paverčiu niekšu… Bet artimų žmonių mano istorijose nėra. Slapyvardis visų pirma pasitarnauja būtent tam, kad tie žmonės jokiose istorijose ir neatsidurtų. Visi herojai sveiki ir gyvi, bet daugiausiai laiko praleidžia mano galvoje – mes kalbamės ir tariamės, o kartais aš juos tik stebiu. Fiziniai prototipai iš tiesų vaikšto gatvėmis (matyt, neturiu vizualinės fantazijos, tik fotografinę atmintį), bet kas su jais nutinka knygoje – tik mano reikalas.
Žmonės dažnai patys prašo būti aprašyti. Labiausiai savo naiviu egocentrizmu stebina vyrai, kai po dviejų drauge išgertų puodelių kavos viltingai kilsteli antakius „tai aš būsiu tavo knygoje?“
Rašydama nori šokiruoti, sukelti diskusijas ar labiau sieki būti suprasta, pripažinta, pažinta?
Niekada nesiekiau šokiruoti, nei maniau, kad taip bus. Labai geras pastebėjimas – manau kiekvienas kūrėjas per savo kūrybos atspindžius nori ne tik parodyti išvirkščią save, bet ir pasitikrinti – ar mane jie supranta? Nes tas supratimas būtų tarsi patvirtinimas, kad mes visi čia tokie patys, savi.
Savo facebook paskyroje žavėjaisi milijonus šokiravusia Larso von Triero „Nimfomane“, teigei, jog filmas pakursto diskusijas, nukreipia pamąstymams. Ar pati mieliau renkiesi kontraversišką, šokiruojantį meną? Kokia meno rūšimi be literatūros žaviesi labiausiai?
Man patinka tas menas, kurį dažnas komentuoja „mano penkerių metų sūnus padarytu geriau“ – t.y. konceptualus, šiuolaikinis, kuris dažnai pasireiškia labiau kaip reiškinys ar idėja nei virtuoziškų įgūdžių demonstravimas. Galbūt tai yra XXI amžiaus rykštė, ir žmonės jaučiasi persisotinę tobulumu ir nufotoshopintomis linijomis. Atsiradus kompiuterinei grafikai tik meno istorijos žinovai gali iš tiesų mėgautis renesanso tapyba. O nuo reklamos pavargusiai akiai malonesnis ir įdomesnis yra mėlynas kvadratas. Menas – tai idėja, pareiškimas, rizika. Norėčiau turėti drąsos būti ta kita menininke, ginkluota ne žodžiu, bet savo lipdiniais, piešiniais. Bet iki šiol nežinau, kaip jie iš to pragyvena? Ir kaip susitarti su Tate Modern kuratoriais, kad eksponuotų pvz., mano pridergtą lovą? Taigi atsakant į Tavo klausimą, taip – man patinka menas, šokiruojantis ne vulgarumu, bet netikėtu požiūriu ar perspektyva, nes tik šitaip, manau, vyksta asmeninis ir visuotinis progresas. Kiekviename mieste būtinai traukiu į modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus. Nuo Honolulu iki Stambulo, ir iš ten dažnai parsivežu visa kita nurungiančių geriausių atsiminimų. Pvz., aklųjų kambarys – instaliacija muziejuje Sevilijoje, kur į tamsią būdą įžengėme trise. Kol aš nuoširdžiai grabaliojau šaltas sienas, mano draugė tuomet pirmą kartą pasibučiavo su tuo vaikinu. Po to jie draugavo metus.
Panašu, jog nesi asmenybė užantyje besinešiojanti penkmečio planą, taip pat pabrėži, jog dažnai svarbiausias tikslas yra pati kelionė. Kaip įsivaizduoji tobulą kelionę?
Visų pirma – be fizinių negalavimų. Kiekviena kelionė savaip žavi, tik reikia arba bent truputį pasiruošti arba nusiteikti bet kam – nenorėčiau į Monaką vykti su iškylavimo drabužiais ar į Himalajus kopti su guminėmis šlepetėmis. Tačiau svarbu palikti vietos spontaniškumui – suknelę juk galima nusipirkti, nereikalingą mantą paaukoti labdarai, batus pasiskolinti. Dabar, pati nežinau kodėl, bet labai užsimaniau nukakti į Luizianą. Nors mano bičiuliai amerikiečiai nesiliauja šaipęsi, kad ten tik pelkės ir krokodilai, bet tie krokodilai mane šaukia.
Kokie trys, bet kuriai šaliai universalūs, užkietėjusios keliautojos įsakymai?
Nebijoti pasiklysti, valgyti ten, kur valgo vietiniai, kalbėtis su nepažįstamaisiais.
Kalbi, jog porai mėnesių užstrigusi Kaune pamėgai lankytis valgyklose. Kokį Kauną Tu pažinai, kuo šis miestas Tave traukia ar atstumia?
Kaunas – tai smetoniškos istorijos, pasakotos mano pačios prosenelės. Tai vidurvasarį dulkėtomis Vilijampolės gatvėmis besidaužantis kamuolys, sunkios muzikinio teatro užuolaidos ir šokolado folijos čežėjimas tamsoje, moterys laku supurkštais plaukais, raudonskruostis stotingas gėlių pardavėjas senamiesčio požeminėje perėjoje, ir gaidžių peštynės prie naktinio klubo „Zepelinas“, ir kebabai penktą ryto. Pavasaris kunigų seminarijos sodelyje, džemas ant pirštų Laisvės alėjos „Spurginėje“, ir urmo bazės pardavėjų subkultūra. Tai juodai baltos nuotraukos prie Karo muziejaus liūtų, ir krosiukas rudenėjant ąžuolyne. „Medžiotojų užeiga“ (jei ieškai pažinčių), arba „Skliautai“ – jei nori pa dusham pasikalbėti su drauge. Šitaip buvo „mano laikais“ – nors tie laikai buvo dar visai neseniai, dabar viską sugadino „Akropolis“. (Šypsosi. red. pastaba)
Pabrėždama redaktorių naudą ir svarbą pripažįsti, kad kartais jų ir tavo nuomonė dėl teksto redagavimo nesutampa. O ir trečiosios knygos pavadinimą iš „Papasakoti Indiją“ pakeitei į kaip pati teigi dramatiškesnį „Viena Indijoje“. Ko niekada neleistum keisti savo tekstuose ar besąlygiškai paklūsti srities profesionalų patarimams?
Manau, kad esu labai sukalbama ir redaktoriams su manimi dirbti nesunku (reikėtų klausti jų). Nėra konkrečių dalykų, su kuriais nesutikčiau – aš ne prieš keisti žodžius kitais, kai kur trumpinti, kai kur pridėti. Raudonos šviesos įsijungia nebent tuomet, jei suabejoju, ar su redaktoriumi suprantame taip pat tarp eilučių – teksto esmę, žinią, nuotaiką. Jei kyla įtarimų, kad ne – visada stengiuosi aiškintis, kalbėtis. Paskaičiusi kokią gerą knygą anglų kalba dažnai pabaigoje matau padėkos žodį – ten kartais dėkojama ir dešimtims skaičiusių, komentavusių rankraštį ir panašiai prisidėjusių. Man atrodo, taip ir turėtų būti. Todėl yra labai sunkus darbas kurti knygą tik dviese – rašytojui ir redaktoriui.
Nenutrūkstamai keliauji, teigi esanti pasaulio pilietė, na, o tavo gyvenimo būdas atrodo labai bohemiškai romantiškas: pasirinkimų laisvė, suvaržymų nebuvimas, galimybių platybės. Kaip apibūdintum namų koncepciją, ko būdama svetur labiausiai pasiilgsti? Ar toks terminas kaip svetur, Tau tiesiog nebeegzistuoja?
Namų neturiu, bet su savimi visur vežuosi mažyčius asmeninius ritualus. Kartais nauji pažįstami labai nustemba, nes iš manęs tikisi besąlygiško spontaniškumo. Tačiau aš ryte būtinai turiu padaryti tą ir aną būtinai taip ir ne kitaip – nesvarbu kur bebūčiau. Man tai sukuria saugumo ir sveikumo įspūdį. Pasirinkimų laisvę mes (kalbu apie sočius vakariečius) turime visi – bet laisvė turi savo kainą ir finansiniu, ir psichologiniu aspektu. Man namus atstoja artimi žmonės, kurių draugijoje pasijuntu mylima.
Pabrėži, jog esi vegetarė, dažniausia tokios mitybos besilaikančius galima skirstyti į dvi grupes: tie, kurie ramiai nustumia šnicelį ir suvalgo salotas, ir tie, kurie savo hobiu laiko įrodinėjimą, jog mėsą valgyti blogai. Kuriai grupei priklausai tu? Esi labiau linkusi diskutuoti apie kiek neįprastus visuomenei asmeninius pasirinkimus ar į nesusipratėlius tiesiog numoji ranka?
Esu iš tų įkyriųjų – kad ir kaip stengiuosi susitvardyti, netrukus imuosi dėstyti vegetarizmo naudą. Mėsėdžiams jokių simpatijų neturiu, ir būčiau dar kategoriškesnė, jei mėsėdžiai nebūtų ir mano šeimos nariai. Esu tolerantiška, ir reikalui esant galiu net pagaminti mėsišką patiekalą, bet tai nereikš, kad pakeičiau nuomonę – mintyse vis tiek smerkiu šį pasirinkimą ar dar blogiau – pasirinkimo nebuvimą (kai kurie net nesusimąsto apie mėsą). Žodžiu, esu vegetarė ortodoksė.
Socialiniai tinklai – pastarojo dešimtmečio revoliucija. Vieni masiškai pasineria į “share” ir “like” platybes, kiti kategoriškai atsiriboja. Kas tau asmeniškai yra facebook’as, tavo nuomone, jis vis dėlto suartina, palengvina komunikaciją ar atvirkščiai – padaro bendravimą paviršutinišku ir neproduktyviu?
Man feisbukas duoda labai daug – plečia akiratį. Tai yra savotiškas langas į Lietuvą. Kviečiu draugauti kuo įvairesnius, įdomius ir kvailus žmones. Man nesvarbu, ar asmuo rasistas, nacistas ar šiaip prietranka – būti feisbuko draugu juk ne tas pats, kas peržengti namų slenkstį. Kitaip tariant, „pažink savo priešą“. Juk tai visuomenės minčių katilas, kurį būtų kvaila stengtis išlaikyti homogenišku. Labai smagu skaitinėti traukinyje ar laukiamajame. Nors yra ir pavojų – fb sukuria apgaulingą ir konkurencingą „geriausio gyvenimo momento“ fasadą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kuo mažiau vyksta gyvenime, tuo daugiau vyksta feisbuke – ir atvirkščiai.
Apkeliavusi tiek šalių pažinai daug skirtingų kultūrų, ar kamantinėdama kitataučius, jautiesi reprezentuojanti savo šalį? Kaip gimtinė ir jos gyventojai atrodo grįžus po ilgų klajonių namo?
Nesijaučiu, bet labai dažnai sau tai primenu, nes suprantu, kad sutikę mane ir dar kokį vieną lietuvaitį visi pagal tai kurs savo statistiką. Dabar prisiminiau tokią Anglijoje sutiktą lietuvaitę, – ji visiems savo vienos nakties nuotykiams sakydavo esanti lenkaitė – neva kad negadintų mūsų reputacijos.
Lietuvoje man viskas gerai, išskyrus provincialų pataikavimą demonstruojamiems pinigams. Vis dar pagal rūbą sutinka, bet tikiu – iš to išaugs. O šiaip tai svajonių šalis ta Lietuva, kiekvieną vasarą atsivežu egzotiškų svečių ir vieną dieną planuoju būtinai vėl čia gyventi.
Prieš metus, po antrojo savo romano „Kostiumų drama“, Kauno Žinioms duotame interviu, kalbėdama apie ateities planus sakei: „Mano galvoje jau gyvena dar du romanai. Stumdosi, konkuruoja. Nežinau, kuris išlįs pirmas“. Ar jau kas nors paaiškėjo šioje kovoje?
Paaiškėjo. Fikcijai reikia laiko – veikėjai ten gyvena savo gyvenimus, o aš tik stebiu, veik bejėgė, ir rašysiu tik tada, kai visi būsime tam pasiruošę – atomazgai. Kol kas brūkšteliu epizodiškus momentus, lyg atsiminimus iš sapnų. Rašyti smagu – kaip dėlioti „puzle“ – dažnai pati nežinau, kas gausis.
_______________________________________________
Keturi vakarai Vaivos Rykštaitės nuoširdžiai aktyviam bendravimui su visais smalsuoliais, skaitytojais ir svajojančiais bet nesiryžtančiais pakuprinėti po Indiją:
Gegužės 21 d. 18 val. – prekybos centras „Akropolis“, knygynas „Pegasas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas.
Gegužės 22 d. 18 val. – prekybos centras „Akropolis“, knygynas „Pegasas“, Ozo g. 25, Vilnius.
Gegužės 28 d. 18 val. – prekybos centras „Akropolis“, knygynas „Pegasas“, Taikos pr. 61, Klaipėda.
Gegužės 29 d. 18 val. – prekybos centras „Akropolis“, knygynas „Pegasas“, Aido gatvė 8, Šiauliai.
Kvailų klausimų nebūna – kvaila yra bijoti klausti…
