Bijau, kad geroji 2015 metų pusė – jau praeityje. Išdėstysiu priežastis, kodėl esu nusiteikęs niūriai. Visų pirma – Ukraina. Dabartinė vyriausybė Kijeve galbūt yra mažiausiai bloga iš tų, kurias ši šalis yra kada nors turėjusi. Tačiau ji yra toli gražu nepakankamai gera. Kuklūs laimėjimai mažinant šalies skolų naštą neatsveria nesėkmių kovoje su korupcija, kuriant stiprias institucijas ir formuojant klimatą, kuriame galėtų klestėti sąžiningas verslas.
Nekaltinu ukrainiečių, kuriems jau viskas įgriso, kurie atsigręžė į opozicines partijas arba kuriems priimtinesnės savanorių grupės, kovojančios ir žūvančios už savo šalį, negu reguliariosios ginkluotosios pajėgos, kurios to nedaro. Tačiau pašaliečiams bus daug sunkiau palaikyti šią šalį, jeigu joje didės nestabilumas ir vyks procesas, kurį galima vadinti politikos paramilitarizacija, taip pat bus skleidžiama bet kokiems argumentams kurčia retorika apie praeitį.
Naujienos iš Lenkijos taip pat neatrodo geros. Palaikau draugystę su Radeku Sikorskiu (kuris dabar pasitraukė iš politikos po, mano nuomone, sukrečiančio epizodo, susijusio su neteisėtu privačių pokalbių pasiklausymu). Taip pat labai žaviuosi Lenkijos iškilimu, vadovaujant pastarojo dešimtmečio vyriausybėms. Lenkija dabar tampa didesne Vokietijos prekybos partnere negu Rusija (netgi įskaitant energetiką). Ji yra neginčijama karinė sunkiasvorė tarp „naujųjų“ ES šalių. Jos ekonomika nuolat augo. Donaldas Tuskas, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, yra svarbiausias lenkas nuo Jono Pauliaus II.
Tai turėtų tapti tramplinu dar didesnei pažangai. Tačiau man nerimą kelia Lenkijos politika. Tikrai nesu didelis Pilietinės platformos gerbėjas, juolab dėl jos dabartinės blankios vadovybės. Talentų joje pastebimai reta; viešieji debatai – karštakošiški ir lėkšti. Aišku, dar reikėtų nemažai pasistengti, kad būtų išsklaidytos teigiamos tendencijos Lenkijos ekonomikoje, o aš tikiuosi, kad partija „Įstatymas ir teisingumas“, kuri atrodo laimėsianti spalį vyksiančius parlamento rinkimus, suvoks, kad verslas klesti ramioje, o ne įaudrintoje aplinkoje.
Tačiau Lenkijos diplomatija – trapesnė. Ar naujasis prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda), iškeltas „Įstatymo ir teisingumo“, iš tikrųjų nori stoti į kovą su Angelos Merkel Vokietija? Šiuolaikinė Vokietija turi daug nepatrauklių bruožų (kaip iš tikrųjų daug nepatrauklių bruožų turi daugelis šalių). Tačiau geriausią galimybę daryti įtaką šiuolaikinėje Europoje Lenkijai suteiktų glaudūs ir draugiški ryšiai su šalimi, kuri griežia pirmuoju smuiku.
Geri ryšiai su Vokietija yra dar svarbesni – juolab, kad alternatyvų stinga. Obamos administracija netrokšta didesnio suartėjimo su Europa. Respublikonų pagrindinis kandidatas Donaldas Trumpas sako gerinsiantis ryšius su Rusija, nusigręždamas nuo Ukrainos. Žvelgiant iš šalies, jis atrodo absurdiškas ir atgrasus. Vis dėlto kiti respublikonų kandidatai gali susigundyti perimti dalį jo „pragmatiškos“ retorikos (kuri iš tikrųjų yra naivumo įsikūnijimas, bet tiek to).
Višegrado šalys taip pat nesiūlo didesnių alternatyvų: Čekijos politinė vyriausybė yra juokingų ir pragaištingų elementų kratinys. Slovakijos prezidentas Andrejus Kiska – įspūdingas veikėjas, bet jo vyriausybė – anaiptol. Vengrijos Viktoras Orbanas įsitvirtinęs savo šalyje, bet mėgaujasi bent jau sudarydamas įspūdį, kad jam neberūpi liberalioji demokratija arba tai, ką apie jį galvoja draugai. Iš dalies toks elgesys yra gudrus atsakas į nesąžiningą kritiką, bet ne visiškai.
Reikalai taip pat neatrodo geri Briuselyje. Skerdynės Sirijoje, migracijos krizė ir euro zonos rūpesčiai – visa tai silpnina Europos kolektyvinę valią. Esame pasiruošę būti tvirti, atsakydami į išorines grėsmes, bet tik tuo atveju, jeigu mūsų dėmesys nebus nukreiptas kitur ir jeigu sprendinys nebus per brangus.
Tiesa, ponui Putinui irgi yra iškilę rūpesčių. Tačiau kol jis stebi ir laukia, mūsiškės problemos gilėja.
Taip pat skaitykite: Lemtis, tamsa ir dėmesio nukreipimas: kodėl Rusijos negandos nėra mūsų košmaras
