Grupė, kuri išpopuliarėjo už Prancūzijos ribų ne dėl muzikos. Noir Désir populiarumo aukštumas savo šalyje pasiekė praeito dešimtmečio pradžioje, tačiau dabar jų vardas ne retam siejasi su lyderio Bertrand Cantat žmogžudystės skandalu 2003 metais, Vilniuje.
Noir Désir pradžia siekia 1980-uosius, kai mokykloje susipažino būsimasis vokalistas Bertrand Cantat ir Serge Teyssot-Gay. Vaikinus siejo meilė septinto-aštunto dešimtmečio roko muzikai, ypač Led Zeppelin bei The Who, tad netrukus nusprendė suburti grupę. Greitai jų gretas papildė Denis Barthe, sutikęs groti būgnais, nors prieš tai niekada jais nebuvo grojęs. Kita vertus, tai greičiausiai nebuvo didelis trūkumas grupei – pats Bertrand nemokėjo groti jokiu instrumentu, todėl užėmė vokalisto pareigas.
Po kelių metų bosisto ir grupės vardo paieškų (pradžioje save vadino Psychoz, tada 6.35, vėliau Station Désir), grupė priėmė Vincent Leriche ir pasivadino Noirs Désirs (vėliau, Barclay Records įrašų kompanijos direktoriaus prašymu pakeitė pavadinimą į vienaskaitinę formą Noir Désir). Po dar daugiau narių pokyčių (įskaitant ir paties Cantat laikiną pasitraukimą iš grupės), 1985-aiais grupė susiformavo ir su tuometine sudėtimi grojo ateinančius 11 metų.
1985-ieji žymėjo ne tik grupės baigtinį susiformavimą bet ir sėkmės pradžią. Jungtinių Amerikos Valstijų grupės Passion Folder narys Théo Hakola išgirdo grupės įrašytą demo juostą ir pasiūlė įrašų kompanijai Barclay Records sudaryti sutartį Noir Désir. Po apsilankymo grupės koncerte kompanija sutiko išleisti debiutinį albumą, pridurdami, kad jei pasiseks parduoti 1 500 kopijų, tai jau bus sėkminga. Nepaisant tokio nepasitikėjimo, albumas buvo parduotas 5 000 tiražu ir grupė pasirašė sutartį dėl dar trijų albumų.
Tačiau tikroji sėkmė atėjo 1989-aiais. Albumas „Veuillez rendre l’âme (à qui elle appartient)“ tapo auksiniu Prancūzijoje – parduotas net 330 000 tiražu, jis tapo vienu žinomiausiu šalies roko darbu – žurnalas „Rolling Stone“ geriausių prancūzų roko albumų sąraše jį pastatė į 10-ąją vietą. Nors albumo sėkmė išpopuliarino grupę, nariai nebuvo patenkinti neteisinga garsiojo singlo „Aux sombres héros de l’amer“ interpretacija (dainoje Bertrand pasiklydusių jūreivių metafora kalba apie visą gyvenimą, tačiau dauguma to nesuprato ir kūrinį palaikė bereikšme jūrine daina). Taip pat Noir Désir nebuvo ypač laimingi dėl žmonių nuomonės apie grupės stilių, susidaryta iš singlo, o ne paties albumo, skambėjusio sunkiau ir labiau atitolusiai nuo folk muzikos, nei garsioji daina.
Po albumų „Tostaky“ (1992) ir „ 666.667 Club“ (1996) (pastarasis tapo net dvigubai platininiu – parduota 600 000 kopijų) grupė padarė kelių metų pertrauką. Tai stipriai įtakojo didelis skaičius koncertų, po kurių grupė tiesiog pavargo vieni nuo kitų, o Cantat’ui teko operuoti balso stygas. Sugrįžusi grupė 2001-aisiais išleido albumą „des Visages des Figures“ – sėkmingiausią, tačiau ir paskutinįjį studijinį darbą. Nors stipriai nereklamuotas, albumas buvo puikiai sutiktas kritikų ir fanų ir pardavė net daugiau, nei 1 milijoną kopijų – du šimtus kartų tiek, kiek buvo parduotas pirmasis grupės albumas. Video klipas, kurį grupė išleido su menininke Manu Chao, dainai “Le vent nous portera” buvo pagerbtas Prancūzijos kultūros ministerijos skiriamu „Victoires de la Musique“ apdovanojimu ir žymi aukščiausią tašką grupės karjeroje.
Vos po dviejų metų nuo garsiojo albumo išleidimo, Bernard Cantat, būdamas apsvaigęs, susimušė su tuometine mergina aktore Marie Trintignant viešbučio kambaryje, viešnagės Vilniuje metu. Patyrusi stiprių galvos sumušimų, Marie mirė po kelių dienų ligoninėje Paryžiuje. Bertrand Cantat buvo nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme. Metus atlikęs bausmę Vilniaus Lukiškių kalėjime, Cantat buvo perkeltas į Prancūziją ir paleistas lygtinai po pusės bausmės laiko 2007-aisiais. 2008-aisais Noir Désir išleido kelias dainas, tačiau žadėtasis naujas albumas taip ir nepasirodė, o 2010-aisiais buvo paskelbta, jog grupė išsiskiria visam laikui.
Taip pat skaitykite: Electric Six – pašėlę ironiški triukšmadariai
