„Chuanai, aš laukiuosi tavo kūdikio!“
„Bet Esperansa, tu ką tik nukritai nuo laiptų…“
Dar atsimename tokius dialogus iš mūsų seniai pamėgtų meksikietiškų muilo operų „Laukinė katė“ (Gata salvaje, 2002), “Vergė Izaura“ (A Esclava Isaura, 1976), „Laukinis angelas“ (Muñeca Brava, 1998), “Pamotė“ (La Madrastra, 2005) ir kt. Šie serialai kelia sentimentus iš vaikystės, kai skubėdavai po pamokų grįžti namo, kad nepraleistum naujausios serijos įtemptos dramos.
Laikai keičiasi, tačiau meksikiečiai TV ekranuose ne. Todėl prieš eidami žiūrėti prancūzų režisieriaus Žako Audiaro (Jacques Audiard) Meksikoje besiplėtojančio miuziklo „Emilija Perez“ (Emilia Perez, 2024) būtinai įsijunkite bent jau „Laukinę katę“, kad galėtumėte iš anksto apsiprasti su melodramos mastais.
Palyginti su „Emilija Perez“, 2000-ųjų meksikiečių muilo operos yra vaikiškos. Nelaimingos meilės tarp turtuolių ir vargšų, kūdikių sukeitimai, maištas, kova už laisvę. O štai Emilija Perez (Karla Sofia Gascon) – narkobaronas, tapęs moterimi. Argi tai ne naujas lygis telenovelių pasaulyje?
Translytė Emilija Perez anksčiau buvo žinoma kaip turtingas nusikaltėlis Manitas, garsėjęs žiaurumu, narkotikų prekyba, žmogžudystėmis. Manitas turėjo šeimą – žmoną Džesiką (Selena Gomez) ir du vaikus, kuriuos labai mylėjo, tačiau nuo pat vaikystės nusikaltėlių vadeiva svajojo būti moterimi, nes jautėsi gyvenąs ne savo kailyje.
Ir štai jis pribręsta paskambinti nesąžiningai advokatei Ritai (Zoe Saldana), pasiūlo jai nemenką sumelę pinigų ir ši sutinka imtis darbo – sutvarkyti visus lyties pakeitimo operacijos reikalus. Netrukus Manito šeima persikelia į Šveicariją (kuri vaizduojama kaip viena didelė pūga, suprask, slidinėjimo kurortas), o Manitas pasiskelbia mirusiu ir po sunkios operacijos tampa Emilija Perez.
Ar viskas galėjo šitaip baigtis? Žinoma, kad ne! Praeina ketveri metai po Manito „žūties“ ir Emilija vėl susiranda advokatę Ritą, kuri praturtėjusi gyvena Londone veikdama neaišku ką. Ritai jau 40 metų, šeimos ji neturi, taigi gyvena vien dėl darbo. Emilija jai pasiūlo dar vieną versliuką – prašo parvežti jos šeimą iš Šveicarijos, nes negali gyventi be savo vaikų. Šeima apsigyvena kartu su savo teta Emilija, tarp Džesikos ir Emilijos auga įtampa, o Emilija, pagauta altruistiškų jausmų, nusprendžia įkurti labdaringą organizaciją, kurios tikslas – rasti Manito ir kitų Meksikos nusikaltėlių pradangintus žmones.
„Emilija Perez“ buvo nominuota 13 Oskarų ir rodyta lietuvių pamėgdame kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“. Pati Karla Sofija Gaskon buvo pirmoji translytė moteris, laimėjusi Kanų festivalio ir Europos filmų apdovanojimus už geriausią moters vaidmenį būtent šiame filme.
View this post on Instagram
Gaskon gimė Ispanijoje kaip Chuanas Karlosas Gaskonas (Juan Carlos Gascon), karjerą pradėjo muilo operose, o ją tęsė 2009 metais persikrausčiusi gyventi į Meksiką. Tik 2018 metais Karlosas baigė keistis lytį ir tapo Karla, tačiau dar prieš operaciją jau buvo sukūręs šeimą ir su žmona susilaukęs dukters. Vis dėlto daugiausiai dėmesio Karla Sofija sulaukė ne dėl savo lyties keitimo ir ne dėl apdovanojimų, o dėl kontraversiškų pasisakymų internete apie įvairias mažumas, į kurias ji kreipėsi nepagarbiai. Vėliau translytė moteris ištrynė savo įrašus ir atsiprašė.
Žakas Audiaras yra režisierius, pamėgęs paribio situacijas. Savo ankstesniuose filmuose jis vaizduoja kalėjimo gyvenimą, sudėtingus homoseksualių žmonių santykius, kriminalines situacijas. Ir filmas „Emilija Perez“ prasideda žmogžudystės byla, kurią tiria advokatė Rita.
Nors Audiaras yra prancūzas, miuzikle jis vaizduoja patiems meksikiečiams aktualias temas, tokias kaip atotrūkis tarp skurstančiųjų ir turtingųjų, narkotikų prekyba, žmonių grobimai, šventųjų kultas. Rita yra puiki advokatė, tačiau skursta, todėl jai tenka priimti ne visai moraliai teisingus sprendimus. Manitas, užaugęs kriminalinėje aplinkoje, pats tampa nusikaltėlis, nors giliai širdyje yra jautrus. Filme atsispindi kova tarp to, kas teisinga ir gera, ir sunkių gyvenimo aplinkybių, kai susiduria moralė su išgyvenimo instinktais. Galima sakyti, „Emilija Perez“ yra lokalus filmas, nagrinėjantis tai, kas svarbu patiems meksikiečiams. Nepaisant 13 Oskarų nominacijų filmas sulaukė gana aštrios kritikos.
Pagrindinė miuziklo mintis, kurią bent jau siūlo pats režisierius, tai kad visi esame verti atleidimo, nes žmogus keičiasi. Manitas virto nauju žmogumi – Emilija Perez – ir iš žvėries tapo angelu, nešančiu kitiems paguodą. Tačiau filme nėra moralo, nes viskas ne taip jau ir vienprasmiška, mat bežiūrint kyla abejonė, ar tikrai žvėris gali tapti angelu ir ar tikrai yra normalu nusikaltėlį paversti šventuoju.
Taigi miuziklas kaip ir atspindi meksikiečių socialinę tikrovę, tačiau siužeto atžvilgiu jis vis tiek laikytinas melodrama, kuri mums atrodo perspausta, netikroviška, nenatūrali, nes esame kitokie, santūrūs ir melancholiški. Tuo tapu Lotynų Amerikoje ne tik mene, bet ir kasdieniame gyvenime daug dramos.
Venesuleloje nuo dviejų metų amžiaus augusi lietuvė Gailė Butvilaitė negaili kritikos filmui:
„Panašiai kaip ir mes, Lietuviai, dažnai keliaudami pasaulyje susiduriame su žmonėmis, kurie nieko nežino apie mūsų tautą, kultūrą, šalį – girdėdami frazę „Lietuva? Čia yra Rusija, taip?”, tai panašiai jaučiamės Lotynų amerikiečiai neispanakalbėje šalyje – atrodo, visi sudeda mus visus į vieną katilą, kuris yra mišinys tarp Narco, mariači dainininkų, gražių Moterų su Sofia Vergara akcentu, salsos, pliažų ir džiunglių – ar klystu? […]
Lotynų Amerikos kultūroje kiekviena šalis turi skirtingą ispanišką akcentą, skirtingus būdus išsireikšti, skirtingą humoro jausmą, netgi skirtingą būdą, kaip kūnas juda. Pasaulyje 400 milijonų žmonių ispanų yra pirmoji kalba, ir kai tu sutinki bet kur pasaulyje ispanakalbį, žinokit, neperdedu, per pirmas 5 sekundes jau žinai, iš kur jis yra, netgi būna, kad gali pasakyti, iš kokio miesto jis yra, pagal akcentą, išsireiškimus ir kūno judesius. Todėl žiūrint šitą filmą, 400 milijonų žmonių netiki, kad aktorės yra iš Meksikos, nors labai gražiai vaidina ir bando pateisinti filmo eigoje jų akcento nebuvimą. Čia nekalbant apie Selenos Gomez vaidybą, kas yra labai skaudu žiūrėti, nes ji paprasčiausiai net nežino, ką sako. Nesudėlioja logiškai sakinio.
Kad būtų aiškiau, aš pateiksiu tokį pavyzdį – žiūrėti Emilia Perez ispanakalbiui yra tas pats, kas Lietuviui žiūrėti filmą apie Arvydą Sabonį, kuriame vaidina garsiausi Rusijos aktoriai, bandantys kalbėti lietuviškai, pateisinant jų akcentą tuo, kad personažo mama rusė. Kuriame siužetas būtų ta šabloniska istorija apie krepšininką iš Lietuvos, kuris liedamas prakaitą pasiekia NBA aukštumas, nekreipiant dėmesio į visas spalvotai dvilypiškas istorijas, kurias jis iš tiesų išgyveno, ir kurios sudaro mus, kaip Lietuvių tautą.”
Patys ispanakalbiai, tiek Ispanijoje, tiek Meksikoje, filmą vertina neigiamai ir tik Vakarų pasaulis jį pripažino. Meksikiečiai kritikuoja filmo autorius, kad jie stereotipiškai sumenkino sudėtingą Meksikos realybę, ypač žmonių dingimus, kurie meksikiečiams yra skaudi tema (nurodomi skaičiai, kad iš viso Meksikoje dingę per 100 000 žmonių), romantizavo narkotikų verslą, o tikros meksikiečių kultūros filme nebuvo. Režisierius į tai atsakė, kad jei ką nors įžeidė, yra pasirengęs atsiprašyti, tačiau visų pirma jo filmas yra „muilo opera“, o ne dokumentika.
Ar verta eiti į „Emilija Perez“? Jei išjungsite logiką ir racionalų protą, jei norite prisiminti savo ankstyvąją paauglystę arba jau esate gyvenimo saulėlydyje arba tiesiog jei mėgstate dramą bei miuziklus, šis filmas būtent jums.
