„Aš maniau, kad tarnaujam Dievui, o ne Kurijai“, – taip teigia Ralfas Finesas (Ralph Fiennes) 2024-ųjų metų filme „Konklava“ (Conclave) ir pasako apie šią juostą viską, ką reikia: kurgi tas mūsų tikėjimas iš Dievo, o kur iš žmonių? Jei tikėjimas yra iš žmonių, vadinasi, religija yra politika. O štai jei jis iš Dievo, galima kalbėti ir apie tikruosius Kristaus mokinius. Kuo vadovaujasi kardinolai konklavoje rinkdami naująjį popiežių?
Mirus vienam popiežiui, ateina laikas išrinkti naują. „Konklavoje“ žinome tik tiek, kad vieno gero kandidato į popiežius religinis vardas yra Inocentas, o kito – Jonas, tačiau sunku atspėti, ar jie turi kokius nors realius atitikmenis. Paskutinis popiežius, vardu Inocentas, valdė XVIII amžiuje, o jonų taip pat būta ne vieno. Galima daryti prielaidą, kad filme pavaizduoti veikėjai yra bendrai tipinio popiežiaus prototipai, tai yra žmogaus, kuris pasiryžęs tarnauti Dievui nepaisydamas žmogaus intrigų.
Tačiau būtų naivu tikėtis, kad filme apie Bažnyčią bus apsieita be politikos. „Konklavoje“ suštabeliuoti visi šiuolaikinio pasaulio disputo aspektai, tai yra homoseksualų teisės, moterų teisės, kunigų celibatas, lytiškumas, tradicionalizmo ir modernizmo kova. Lyg filmo autoriai norėjo ne tiek per meną atskleisti prasmę, kiek reprezentuoti šiuolaikinius debatus. Pasijutau lyg žiūrėdama Seimo posėdžio transliaciją.
Ir nors visi tie debatai jau tūkstančius kartų perklausyti ir atsiklausyti, spėta jais persisotinti, tačiau žiūrint šią kino juostą jautiesi lyg sporto varžybose: tai kas vis dėlto bus išrinktas naujuoju popiežiumi? Ar išaiškės kardinolų intrigos? Ar gėris laimės prieš blogį? Ar blogis sulauks atpildo, o gėris bus išaukštintas Dievo ir žmonių akyse?
Dekanas Lorensas (Ralph Fiennes) – nepaprastai geras žmogus, tačiau jo tikėjimas svyruoja. Jam nebeišeina melstis. Jo pareigos – Bažnyčios vadybininko, taigi tą jis ir daro – vadybina, nors to nelabai trokšta. Tačiau neseniai miręs popiežius jam pasakė: „Tu esi vadybininkas, taigi ir vadovauk.“
Konklavoje prieš savo valią jis tampa vienu iš kandidatų į popiežiaus sostą. Kiti pagrindiniai kandidatai – nesąžiningas kardinolas Tremblėjus (John Lithgow), kardinolas tradicionalistas italas Tadesko (Sergio Casttellito), susitepęs kardinolas iš Afrikos Adejemis (Lucian Msamati), perbėgėlis Belinis (Stanley Tucci) ir nekaltasis meksikietis Belitesas (Carlos Diehz). Pasirinkimo nedaug, o tie, kas iš tikrųjų būtų verti popiežiaus sosto, negauna daug balsų.
Konklavoje nešiojamos paskalos, vyrauja paslaptys, daug kas meluoja, verda intrigos ir vyksta tikros gaidžių kovos. Lyg stebėtum realybės šou, kurio pagrindinis tikslas – sudominti žiūrovą. Išties popiežiaus rinkimai filme – tai reginys, kuris prikausto dėmesį. Jau nuo Diuma ir Hugo laikų tai, kas labiausiai visus žavėdavo, buvo absoliutaus gėrio ir absoliutaus blogio kova ir gėrio pergalė prieš blogį.
Ar šiame filme gėris laimi prieš blogį? Sužinosite jį pažiūrėję.
Tačiau filmas, kaip minėjau, nėra apie religiją – jis yra apie politiką. Tikėjimo klausimai beveik nepaliečiami, apie Dievą neprabylama. Gal ir gerai. Filmo autoriai aiškiai apsibrėžė temą.
Kaip ir įprasta šiuolaikiniame pasaulyje, itin politiškai korektiškai buvo stengiamasi pavaizduoti visas mažumas ir atstovauti jų teises. Vokiečių režisierius Ervardas Bergeris prieš tai labiausiai buvo išgarsėjęs filmu „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet in the Western Front, 2022), taigi ir dabar jis tęsia politines temas, tačiau itin holivudiškai, stengdamasis nieko neįžeisti ir visiems įtikti, plaukti pasroviui, palaikyti populiarias nuomones.
Asmeniškai aš nenoriu atimti iš homoseksualų ar moterų jų teisių, tačiau norėjosi savitesnio temos pristatymo, norėjosi ne tik to tiesioginio jau visiems taip gerai žinomo konflikto tarp tradicijų ir naujovių, o atrasti kitokius meninius sprendimus ir apmąstyti ne tik politines, bet ir bendražmogiškas temas.
Pavyzdžiui, kaip būtų, jei blogio, šmeižto, klastos įsikūnijimui arba žmogui, kuris griežtai atstovauja tradicijoms, išslystų žemė iš po kojų ir jam reikėtų patikėti visiškai priešingomis pažiūromis. Arba jeigu visų tradicijų neigėjui, modernizmo šalininkui reikėtų suprasti ir užjausti tradicionalistą, atverti jam akis, kad pasaulis negali būti įrėmintas į griežtus rėmus, nes jis per daug sudėtingas.
Būtų buvę įdomu pamatyti ne tik išorinę, bet ir vidinę, moralinę žmogaus kovą su pačiu savimi. Būtų buvę įdomu pamatyti ne tik tai, kaip jau tvirtai tikintis žmogus toliau laikosi Dievo įstatymo, bet ir tai, kaip tam, kuris paklydo, veriasi akys. Kad ir kaip keiksnotume Bibliją ir purtytumėmės religijos, vis dėlto biblinės temos yra pagrindinės žmogaus gyvenime, jos sukelia daugiausiai emocijų, daugiausiai klausimų ir traukia kaip magnetas.
Žinoma, dekanas Lorensas abejoja savo pašaukimu, tačiau ar jis abejoja Kristumi? Ne. Jis ištikimai vykdo jo valią, ištikimai seka savo idealais. O jei jis būtų paklydęs savo sprendimuose? Ar geri žmonės niekada neklysta? Ar jų neapima silpnumas? Bejėgystė prieš save?
Šių metų vasario 16 d. vykusiuose BAFTA (British Academy Film Rewards) – Britų akademijos filmų apdovanojimuose – kino juosta “Konklava” laimėjo net keturis apdovanojimus ir buvo viena iš lyderių, nominuota net 12 apdovanojimų. Nuspręsta, kad tai buvo geriausias 2024-ųjų metų filmas ir geriausias tų metų Didžiosios Britanijos filmas.
Taigi filmas „Konklava“ su Ralfu Finesu priešaky – tai šiuolaikinis politinis disputas ne apie tikėjimą, o apie žmogaus teises ir tradicijas. Tai romantinis pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą. Galų gale, tai reginys, kurį įdomu žiūrėti iš sportinio intereso.
