Sekmadienio baladė: apie aistiškumą O. Jautakės kūryboje

Recenzija apie Onos Jautakės knygą „Sekmadienį lengva nešti“

Ketvirtoji suaugusiems skirta vaikų rašytojos, poetės Onos Jautakės poezijos knyga „Sekmadienį lengva nešti“ (VšĮ „Kauko laiptai“, 2016) – meditacinė, išpažintinė, egzistencinė lyrika – suponuoja liūdesingą, nostalgišką, išjaustą mitopoetinį pasaulėvaizdį. Knyga sudaryta iš dviejų skyrių: „Strazdų ir asiūklių“ ir „Kerpių rožės“, tačiau labai vientisa, nuosekli. Pats pavadinimas konotuoja sakralumą, subtilų prisilietimą prie egzistencijos ir transcendencijos santykio. Lyrinis subjektas tampriais ryšiais susietas tiek su gamtos ir tėvų namais, protėviais, tiek ir su šiuolaikiniu civilizuotu pasauliu, aiškiai jaučia laiko eroziją ir ieško grožio ir gerumo, nusiraminimo. Graudulingas lyrizmas, nostalgija, elegiškumas asocijuojasi su Jono Aisčio pasaulėjauta, estetika.

Pagrindinė abiejų poetų eilėraščių ašis – amžinasis sugrįžimas. Sugrįžtama į gimtinę prie Ančios, kur prabėgo Onos vaikystė: „Turėjau laimingą, darželių ir kitų civilizuotumų nesujauktą vaikystę. Didelis, neaprėpiamas pamiškės vienkiemio vaiko pasaulis, pilnas vertingiausių atradimų.“¹ O. Jautakei motinos paveikslas itin svarbus: „Kažkur būtajame laike / mano motina / ant akmens tebesėdi. / Ančios vandeniu kvepia jos kasos <…> Tebesu paika / paauglė iš pasaulio / prie seno malūno.“ (p. 11). Iš atminties neišdyla ir reflektuojama gimtinė: „Tavo eilėraščiai – smėliu pabarstytas / kelias į tėviškę – sakė kritikas.“ (p. 27). J. Aisčio eilėraščių objektas – tėvynė: „JAUNYSTĘ žaliąją užnuodino / Ne smakras, akys, ne plaukai, / O šilas mėlynom anodijom, / Malonia šypsena laukai. („Prologas“). Praeities namų vaizdinys, įgyta patirtis vienokia ar kitokia forma dilgina širdį ir sugula į eiles. O. Jautakė atsigęžia į tėvų namus, J. Aistis – į Lietuvą. Pastarojo poeto lyrikoje gimtinę reprezentuoja gamtos vaizdai: „Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis, / Sušlamės daina klevuos… / Gera čia gyvent ir mirti! Gera vargt čia, Lietuvoj!..“ („Peizažas“). Aisčiui buvo nesvetimas Lietuvos likimas:

Ir bažnyčion einat, ir ilgai ten klūpote

Giedat: Nebijosim, kad ir kalnai virstų!

Einate ten guostis, pasiguost truputį,

Kažin ar tą skausmą ir kalnai nugirsta?

Taip veidai pilkėja, medis taip nulyjamas,

Ir nelieka ženklo sopulio taip didžio,

Tik širdyje tvyro aštrūs kalavijai jums,

Prie varpstelių skausmas Motinos po kryžium.

Kas gi jūsų skausmą? Kas gi neįmatomą?“

Kas jumyse mato amžių Antigoną?

Veriasi kaip votys sopulingos platumos –

Sopulingoj pozoj dievdirbių madonos!..²

O. Jautakė atgamina buities detalių iš vaikystės: „durų klemka“, įskilusios krosnies durelės, rakandai, skardinė vonelė, gėliapuodis; ji mato žolynus, sodą, paukščius, gėles. Pasaulio medį poetės kūryboje reprezentuoja arba jazminas, arba alyvos: „– – – seniai neturiu namų, / o alyvos turbūt tebežydi.“ (p. 13), kurios asocijuojasi su Alyvų kalnu ir Getsemanės sodu.

Rašytojos eilėraščiuose esti sapno eklektika: „Ateina sapnas gilus, / jaukus kačiuko purpavimas, / tik siūlas žolėj esi, / miegok ir kelias užaugs“. Namai yra čia ir dabar: Pasaulio <…> geltoni ir skambūs sienojai / vilioja per sapną namo, bet, kai pabundu, / žinau: niekur neisiu; esu / amžinai savo tėvo namuos / su vėsiuoju builių lietum / į palaidus klajūnės plaukus.“ (p. 32) Amžinasis sugrįžimas į tėvų namus atlikti „išpažintį“, pamedituoti siejasi su sūnaus palaidūno istorija, nes poetės lyrinis subjektas nuolatinėje kelionėje: „Aš vėl išvažiuoju. / Motinos ašara / kapteli / vogčiomis / į puodelį, / spragsi po langu / vasarvidžio / šimtažiedžių žarijos.“ (p. 22). Trapų ir painų žmogaus kelią dažnokai simbolizuoja voro mezgamas siūlas.

Sapnas kaip priebėga, ola, virsmas koegzituoja su J. Aisčio pasakos motyvu: „Atėjo pasaka ir mus ištiko.“ („Lakštingala“), eilėraštis „Amžinoji pasaka“. Taip rašytojai dekonstruoja pasaulį ir sukuria labai savitą, tik jiems vieniems būdingą, taip realizuojamos svajonės, taip pasislepiama nuo sopulių, kančios ir vienatvės.

Abu poetai išgyvena gyvenimo dramą, suvokia laiko eroziją, mediacija vyksta tarp dangaus ir žemės, tarp gyvybės ir mirties. O. Jautakė kelia klausimą arba konstatuoja: „Ar pašiurpusios spalio žolės / rasi mane pražydėjusią.“ (p. 67), „Paukščių takas / skiria kairę ir dešinę. / Ko neskrendi, sese? / Kur tavo namai? / Vaiduokliška kelio strėlė / lydėtų, / kur niekas nelaukia. / Sese mano, žąsie, / niekas laukt ir negali, / mes paskutinės, / kylančios paskui angelą, dabar / taip saugu, / tarsi būčiau negimus, / taip lengva, / net ašara / ant skruosto – / besvorė. / Krinta rasa, – sakai / kažkam iš gyvųjų.“ (p. 66), įžvelgia pasaulio pabaigą. Pavasario įvaizdžiu teigiamas atgimimas, vienur kitur pranašaujamas nemirtingumas prašviesina, pažadina viltį. Bet vis tik „Mirtis – lyg šuo prijaukintas.“ (p. 61). Laiko eroziją rašytoja mato savo tėvuose: „Dar gyvenam, dar būnam, / tik tėvo akys išblunka, / o mamos palaidinė, / toji rožinė obuolėtoji, traukias ir traukias / po kiekvieno išėjimo / į žmones.“ (p. 20).

Kaip ir Aisčio, poetės lyrikoje kraujo įvaizdis simbolizuoja mirtį: „Kraujas lėtėja ir sunksta / rugpjūtį. Kai sunoks / paslapčiom obuoliai, / žinosiu: į rudenį / einam, į upes, jau tamsias, pamiršusias pradžią, / visai tokias pat, / kaip senkantis / venose kraujas.“ (p. 24), „Tad nebus tos žiemos, / vasarį daužysis perkūnai, / lapas pernykštis / blaškysis po kojom pražydęs / kraujo spalva.“ (p. 23) Dažnai pasikartojantis rudens įvaizdis pranašauja mirtį, kalba apie eroziją: „Ir kojos suskirdo / nuo rupjūčio žolės.” (p. 25) Rašytojo kūryboje kraujas – gyvybės-mirties simbolis: „Kiek to mano kraujo teka, / O nežydi žodžiu nai… / Pėdsakus manuosius seka / Mintys juodos kaip varnai: –” („Chimeros akys“). Neretas abiejų poetų įvaizdis – kapai, suponuojantys išėjimą į anapusinį pasaulį, susiliejimą su žeme.

Nesvetimas J. Aisčiui būties slėpinys: „O kraujo pilnas kielikas, / O sopulio širdis pilna! // Tarytum vėjo pučiamus, ji vėl į nežinią mus neš…“ (p. 8). Nieko žmogus nepasiims su savimi į anapusinį pasaulį: „Atėjai pasaulin nuogas / Ir išeisi taip iš jo. / Šauksies artimą? Gal žmogų? / O gal brolį? Kas iš to!“ ( „Kryžkelė“). Ona Jautakė teigia žmogaus menkumą, gyvenimo trapumą, kelionę į mirtį: „Tiek, vaikeli, žmogui tereikia – / nugyventi gyvenimą. / Nieko sudėtingo: / pavargęs pagulėk / pakelės žolėje, / eiti kiek nori gali, – / žemė plokščia lyg stalas, / musele sau ropoji, // ir tiek, // ko dar iš mūsų, vaike, tikėtis / be / brūkšnelio tarp datų.“ (p. 10). J. Aistis taip pat keliautojas: „Ir džiaugies sutikęs į save panašų, / Eidams visą amžių ta pačia gatve.“ („Rytas“) arba „Grįši tu, kaip šiandien, vakaro septintą, / Banaliai atsakęs į banalų laišką.“ („Vakaras“). Juntamas beprasmiškumas: „Pamažu širdis atbunka, / Abuojas darais, / Tik jauti, kad žemėj sunku, / Nyku vakarais.“ („Šilima“).

Vakaro ir nakties įvaizdis abiejų poetų tekstuose asocijuojasi su perėjimu į miego būseną, sapną ar mirtį. J. Aisčiui prieblanda sukelia graudumą, baimę, nežinią: „NEPAMETA manęs graudus tas / susimąstymas, / Neišpasakyta baimė prieblandų… / Taip, rodos, šauktum „gelbėkit!“, / lyg skęsdamas, / Nes susiraizgė mano minčių gijos ir galo nerandu.“ („Susimąstymas“). O. Jautakei naktis yra svetimas pasaulis, nesava erdvė, siekianti užkariauti esatį, kad ryte pramerkus akis pagalvotum: „Gal dar verta kariauti, / sakai, / kariauti / ir pralaimėti.“ (p. 17).

Horizontalės ir vertikalės kryžkelėje susikerta vanduo. J. Aisčio vanduo čiurlenantis, tekantis: „O šlaituose sniegas tirpsta, / upeliukai skamba sidabriniai“ („Anta Skradžio“), „Upeliai juokias po ledu –“ („Upeliai juokias“). O. Jautakės eilėraščiuose dominuoja lietus: „Bet yra tik ruduo. Lyja / švelniai, lyg glostytų galvą“ (p. 56). Tame pačiame eilėraštyje ji pastebi: „Jau užrakintas vanduo, / tamsus, nedraugingas.“ (p. 56). Pasaulio centrą simbolizuojantis šulinys byloja apie niekieno žemę, žemė nepavaldi žmogui: „Ar beliko kokia kibirkštėlė, / bent sulig tašku, / kad vertėtų gyvastį siurbti / benamio šulinio burna?“ (p. 19). Rašytojų vanduo – ambivalentiškas: arba apvalantis, sujungiantis žemę su dangumi, atgaivinantis žemę ir žmogų, arba tamsus, nedraugingas.

Tekstuose koreliuoja pagonybės ir krikščionybės ženklai. J. Aistis meldžiasi, prašo Dievo pagalbos: „Viešpatie, neapleisk manęs šią sunkią valandą / Ir nebeleiski žvaigždynams sudegti!“ („Nutraukta malda“). Tiki Dievo gerumu, Dovana: „Tu ne Dievo siųsta man buvai, / Tu tiktai pavyta pakeliui…“ („Tu ne Dievo“), meile: „Aš, tave širdy pajutęs, / Dievą pajutau!“ („Man tave“). Poetė mena šventųjų paveikslus, angelus, gimtieji namai primena Rojų: „Virsta / pavėsis rojum, / o senas jazminas / pražyla, / parietęs šakas / po savim.“ (p. 14). Aliuziškai kalba apie Prisikėlimą: „… nieko, ko negalėtum / paimti į dangų… / Net ilgesio,“ (p. 44). Sąveikauja ir vienas kitą papildo pagonybės ir krikščionybės simboliai „Velynaktyje“: „Įsimylėjusi ragana / ant meduotos klevašakių šluotos, / žalsvos ir lengvos / tarsi svetimavimas. / Šniokščia juodi sparnai liūtyje, / ženklas, kad pasirinksi / Barnabą, ne Teisųjį.“ (p. 36). Paradoksaliai išsakoma mirties nuojauta: „Jau ateina / manęs namo išsivest / saldžioji vietovardžių muzika, / upių verpetai / ir seni kauburėliai / po šventoriaus medžiais. / Gieda angelas Girdiškėj, / kartu su dievais / ir šventaisiais, – / jaukus tas gyvenimas! / Mirtis – tarsi šuo prijaukintas” (p. 61). Raganavimas ir burtai, atėję iš tautosakos, varijuoja poetės lyrikoje. Ryškūs tautosakiniai motyvai, liaudies dainų stilizavimas J. Aisčio kūryboje: „Kas tu ten, krikštolo karste išbalusi? / Kas tu, nūn mirštant nakčiai negyva? / Tai ji, tai sniego karalaitė keliasi… / O ne! tai tik šmėkla, panaši į tave…” („Eis valandos“).

Rašytojų poezijoje vyksmas vyksta vienalaikėje erdvėje, vyrauja ciklinis laikas J. Aistis siūlo: „Neprasmingoj karuselėj mudu sukimės…“ („Lunaparkas“), O Jautakė fiksuoja kartotę: „Kartojasi laikai ir namai, / ir žodžiai, kartojasi / rupūžiokai / ir auga“ (p. 18).

Poetai praeitį refleksuoja, kasdienybė išgyvenama glaudžiame santykyje su gamta, į kurią žvelgiama labai įdėmiai, pastebimos mikro pasaulio detalės, ieškoma paralelių su žmogaus gyvenimu. Personifikacija, atviras, nuoširdus kalbėjimas suteikia tekstams gyvybingumo, dinamikos, šilumos, tačiau juos nėra lengva suprasti – skaitytojas netiesiogiai įpareigotas įsiklausyti ir išgirsti. Poetės tekstai ilgesingi, graudulingi, žaismingos ironijos ir saviironijos, kupini nepaprasto gamtos grožio.

Ona Jautakė tam tikra dalimi tęsia Jono Aisčio poetinę tradiciją ir žavi savo nesumeluotu, tikru išgyvenimu. Žinoma, nereikia manyti, kad O. Jautakė tėra mūsų klasiko pamėgdžiotoja, ji turi savo kūrybinį braižą, požiūrį į kasdienybę, dvasinį polėkį poezijoje, ypač knygoje „Sekmadienį lengva nešti“ atsiveria nematyti horizontai, kurie iš pradžių gal kiek ir stebina, tačiau greitai tampa skaitytojui savi, priimtini ir brangūs.