Kalėdos ir Naujųjų metų šventės, regis, nėra pats tinkamiausias metas šiurpioms istorijoms. Bet juk kiekvieną parą dieną keičia naktis, o naktys šiuo metų laiku yra ypač tamsios. Kino filmų kūrėjai tai gerai jaučia, todėl visai nekeista, kad paskutinę šių metų savaitę pasaulio ekranuose startuoja šiurpiausiu metų trileriu dar prieš premjerą pavadintas filmas „Nosferatu“ (rež. Robertas Eggersas).
Šis gotikinių siaubo istorijų įkvėptas filmas pasinaudoja dviem šaltiniais – dar XIX a. pabaigoje Bramo Stokerio parašytu romanu „Drakula“ ir 1922 metais Vokietijoje sukurtu ekspresionistinio kino šedevru „Nosferatu – siaubo simfonija“.
Mums naująjį „Nosferatu“ platintojai žada parodyti jau pirmąją sausio savaitę.
O kol kas primename dešimtuką itin tamsių, suaugusiems skirtų filmų, paremtų tikromis istorijomis.

10. „PLĖŠIKAI“ (The Highwayman, 2019)
Ko gero, joks kitas žanras Amerikoje nepatyrė tokių transformacijų, kaip kinas apie gangsterius. Liaudies palaikymą turėjusi garsi trečiojo dešimtmečio plėšikų porelė Boni Parker ir Klaidas Berou, daug kartų atgiję kino ir TV filmuose. Šiemet jų galeriją papildė dar vienas kompanijos „Netflix” kriminalinis trileris „Plėšikai“. Nuo ankstesnių filmų apie garsią kriminalinę porelę šis skiriasi tuo, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne romantine aureole kino dėka papuoštiems plėšikams, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui ir Maniui Gaultui. Kitaip ir negalėjo būti, juk juos suvaidino Kevinas Costneris ir Woody Harrelsonas, patys ne kartą vaidinę ir gangsterius, ir policininkus.
1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo. Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus. Žmogžudžiai buvo pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.
Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.
Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.
Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus. (Gediminas Jankauskas)

9. „Vėjų upė“ (Wind River, 2017)
Anksčiau JAV režisierius Tayloras Sheridanas rašė scenarijus kitiems („Sicario: narkotikų karas“ realizavo Denis Villeneuve‘as, o „Bet kokia kaina“ – Davidas Mackenzie), bet „Vėjų upę“, trečiąjį „pasienio trilogijos“ filmą režisavo pats ir pristatė dviejuose labiausiai vertinamuose kino festivaliuose – metų pradžioje sėkmingai pasirodęs Sundance kino festivalyje gegužę jis atvyko į Kanus ir festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė pagrindinį apdovanojimą už geriausią režisūrą.
Panašiai kaip Quentino Tarantino vesterne „Grėsmingasis aštuonetas“ (Hateful Eight, 2015), veiksmas „Vėjų upėje“ plėtojasi JAV vakaruose snieguotame Vajominge, garsėjančiame atšiauriu klimatu žiemą. Čia ir anksčiau buvo filmuojamos dramos, dvelkiančios žiemos šalčiu ir išsiskiriančios sielą stingdančiomis paslaptimis.
Paslapčių netruks ir „Vėjų upėje“, kurios fabula prasideda detektyvine užuomazga: neseniai dukros netekęs patyręs medžiotojas Koris (akt. Jeremy Renneris) atokaus rezervato „Vėjų upė“ teritorijoje aptinka žiauriai nužudytos indėnės lavoną. Netikėtas radinys sudomina ne tik vietines policijos pajėgas, tačiau ir FTB, tirti nusikaltimo atsiuntusį agentę Džeinę Baner (akt. Elizabeth Olsen).
Džeinė į šalčio karalystę iš saulėto Las Vegaso atvyksta vasariškai apsirengusi ir dėvėdama aukštakulnius, tuo, žinoma, sukeldama vietinių gyventojų nuostabą. Eidama nusikaltėlio pėdsakais, nepatyrusi moteris vis labiau rizikuoja gyvybe ir netrunka patekti į paslapčių, intrigų ir kruvinų susirėmimų verpetą jai svetimose laukinėse žemėse.
Jusdamas ryšį su indėnų rezervatą sukrėtusiu nusikaltimu, į pagalbą Džeinei stoja Koris, tačiau ar du žmonės yra pajėgūs kovoti su nusikaltėliu, kurio jiedu dar negali aptikti? Bet, kaip sako lietuvių liaudės patarlė, kur du stos…
Oficiali velionės mirties paslaptis – smarkus plaučių peršalimas ir stiprus nukraujavimas. Toks verdiktas trukdo Koriui pradėti bylą dėl nužudymo, nors ekspertizė nustatė, kad mergina buvo išžaginta ir, matyt, gelbėdamasi nuo smurtautojo, kelias mylias basa bėgo per sniegą.
Nužudytoji Natali (akt. Kelsey Asbille) buvo indėnė. Ir tai labai svarbi aplinkybė. Nes į tradicinį kriminalinio siužeto audinį filmo autoriai gali drąsiai įpinti šiais laikais aktualų bei politiškai korektišką motyvą – baltosios rasės žmonių atsakomybę už nusikaltimus prieš indėnus. (G. J.)

8. „Šuniška popietė“ (Dog Day Afternoon, 1975)
„Šuniškoje popietėje“ viduryje filmo yra momentas, kai banko vyriausioji kasininkė, laikoma įkaite dviejų labai nervingų vyriškių, atsiduria gatvėje ir turi galimybę pabėgti. Policininkai liepia jai bėgti. Bet ne, ji grįžta į banko vidų kartu su kitomis kasininkėmis ir išdidžiai paaiškina: „Mano vieta yra su mano mergaitėmis.“ Ji nori pasakyti, kad jos vieta yra tiesioginio televizijos reportažo, kurį įkvėpė apiplėšimas, centre. Ji tuo mėgaujasi.
Nusikaltėliai tampa įžymybėmis, nes jų nusikaltimai duoda peno žiniasklaidai. Daugelis madingų naujų nusikaltimų, užgrobimai, įkaitų paėmimai, pirmiausia daromi kaip reklaminiai triukai. Tarp nusikaltėlių, jų aukų, policijos ir spaudos užsimezga sudėtingi santykiai. Žinodami, kad juos rodo televizija, įkaitai šukuojasi plaukus, o žudikai kalba tai, ką sužinojo iš vakaro žinių.
Tai tam tikra prasme čia ir yra Sidney Lumeto filmo tema. Jis paremtas tikru banko apiplėšimu, įvykusiu septintajame dešimtmetyje Niujorke. Atrodo, kad jis pasiskolintas ir iš to keisto epizodo Stokholme, kai įkaitai, užsibarikadavę banko saugykloje su būsimais plėšikais, pradėjo tapatintis su savo pagrobėjais. Žurnalistų ir televizijos kamerų buvimas pakeitė tų įvykių pobūdį, padėjo juos padiktuoti, pavertė juos įvykiais, turinčiais savo vidinę logiką.
Tačiau Lumeto filmas taip pat yra žavios asmenybės studija: Al Pacino vaidinamas banko plėšikas Sonis yra įkyrus ir sudėtingas žmogus. Jis – gatvės inteligentas, kariavo Vietname, plėšikauja, kad gautų pinigų savo homoseksualaus meilužio lyties keitimo operacijai. Be to, jis vedęs apkūnią ir susiraukusią moterį, turinčią tris vaikus, ir turi siaubingai užguitą motiną (froidizmas kartais šiek tiek sutirštėja). Sonis nėra aiškinamas ar analizuojamas – tiesiog pristatomas.
Sonis ir jo zombį primenantis partneris Salas užpuola banką uždarymo metu (trečiasis bendrininkas susigundo ir išeina anksčiau). Aptiktas apiplėšimas, bankas apsuptas, kitoje gatvės pusėje išsirikiuoja tiesioginės televizijos mini kameros, o Sonis netyčia atsiduria tokioje padėtyje, kur paėmė žmones įkaitais. Salas (akt. Johnas Cazale’as) labai noriai juos nušauna, o tai lemia viską, kas vyksta toliau…
Filmas pasižymi nepagarbiu, keistu humoro jausmu, o kai į banką pradeda skambinti nepadorūs telefono skambučiai, o kikenančios kasininkės sunkiai kvėpuoja į telefono ragelį, išvystame, kokiais laikais gyvename. (G.J.)

7. „Zodiakas“ (Zodiac, 2007)
„Zodiac“, pasirodžiusi 2007-aisiais – amerikiečių trileris, sukurtas remiantis 1986-aisiais Roberto Graysmitho parašyta knyga. Istorija pasakoja apie serijinio žudiko, žinomo kaip Zodiakas, paiešką.
Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje jis terorizavo San Fransiską, palikdamas policininkams laiškus, kruvinus rūbus ir į laikraščius siųstas šifruotas žinutes. Ši istorija lieka viena mįslingiausių neištirtų bylų JAV nusikaltimų istorijoje. Karikatūristas Robertas Graysmithas spėja, kad žudiko tapatybė nėra užšifruota jo žinutėje, nesulaukia dėmesio iš tyrimą vykdančių asmenų ir netenka priėjimo prie tyrimo medžiagos. Žurnalistas Paulas Avery juokiasi iš pastarojo, tačiau šis sugeba savaip interpretuoti pranešimą, ir tai sudomina Avery, kuris vėl pradeda dalytis informacija.
Bėgant laikui, daugybė žiaurių žmogžudysčių kausto miestą, o Graysmithas atlieka savo tyrimą, siekdamas išsiaiškinti žudiko tapatybę. Po kurio laiko žiniasklaida sužino, kad jis rašo knygą, kurioje pasakoja apie pastaruosius įvykius. Po šio pareiškimo, jis pradeda sulaukti telefono skambučių, kuriuose girdisi tik gilus kvėpavimas. Jo užsidegimui tik didėjant, jis netenka darbo, jį palieka žmona, su savimi pasiimdama ir jųdviejų vaikus. Graysmithą pradeda persekioti įvairūs fiziniai reiškiniai, jis randa įtariamąjį, tačiau taip iki galo ir neišaiškina istorijos. Užbaigus knygą, ji tampa bestseleriu.
Pagrindinis aktorių trio filmo smaigalyje – patį Robertą Graysmithą vaidinęs Jake‘as Gylenhaalas, Dave‘ą Toschi įkūnijęs Markas Ruffalo ir Robertas Downey Jr., suvaidinęs Paulą Avery. Kino juosta buvo nominuota galybei apdovanojimų, o Downey Jr. sulaukė ne vieno asmeninio įvertinimo kaip nuostabus antraeilis aktorius. Sukrečianti mistinė istorija, kurią pasakoja įstabi aktorių komanda, žavi savo paslaptingumu ir kiek kitokia nei įprasta siužetine linija. (Viktorija Šaulytė)
6. „LAUMĖS VAIKAS“ (Changeling, 2008)
1928-ųjų metų Los Andželas. Amerikiečiams šis laikotarpis yra ypatingas. Po metų prasidės didžioji ekonominė depresija, bet kol kas apie būsimuosius tragiškus išmėginimus nieko nežinantys amerikiečiai mėgaujasi paskutiniaisiais „džiazo epochos“ teikiamais malonumais. Filmo autoriai preciziškai tiksliai atkuria anuometinį gyvenimą, bet tai nebe egzotiškas retro kinas, o greičiau gilaus psichologinio apibendrinimo studija, žvelgiant iš dabarties pozicijų.
Saulėtą kovo mėnesio popietę telefoniste dirbanti vieniša motina Kristina Kolins (Angelina Jolie) savo devynerių metų sūnų Volterį išleidžia į kiną. Moteris dar nežino, kad mato savo kūdikį paskutinį kartą. Į namus Volteris jau niekada nebegrįš. Galima suprasti Kristinos nerimą jau pirmąjį vakarą. Juk dar visai neseniai Los Andželą buvo sukrėtęs baisus nusikaltimas – kažkoks psichopatas buvo pagrobęs dvylikametę ir reikalavo už ją išpirką, bet niekas nežinojo, kad mergaitė jau buvo nužudyta.
Policininkai į desperatiškus motinos maldavimus padėti reaguoja be ypatingo uolumo. Jiems darbų ir taip per akis: artėja mero rinkimai, mieste pilna neišspręstų problemų, o čia dar spauda atakuoja reportažais apie korupciją valdžios organuose. Surasti dingusį berniuką, žinoma, būtų didelis pliusas. Bent jau vieno rezonansinio nusikaltimo atskleidimas teigiamai paveiktų bauginančių pranešimų įkaitintą atmosferą.
Po pusmečio policija gražina motinai pražuvėlį, surastą kažkur Ilinojaus valstijoje. Iškilmingoje atmosferoje, blyksint fotoreporterių aparatams, valdžios pareigūnai perduoda Kristinai berniuką. Visi, išskyrus motiną, džiūgauja. O ji atkakliai kartoja, kad tai ne jos vaikas.
Kas iš to, kad berniukas žino tikslų Kristinos adresą ir visiems sakosi esąs jos sūnus, bet motinos širdį apgauti neįmanoma. Juolab, kad pražuvėlis yra keliais coliais mažesnis ir dar žydišku papročiu apipjaustytas. Bet ir policijai, ir net šeimos gydytojui šie argumentai neatrodo rimti. Čia jau, kaip sakoma, ne jų problemos. O nurimti nenorinčią ir savo teisių reikalaujančią motiną nusprendžiama paskelbti nevisprote ir izoliuoti nuo visuomenės.
Vien šių siužeto įvykių pilnai pakaktų kraują gyslose stingdančiam trileriui. Bet C.Eastwoodui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Kol žiūrovai atidžiai seka fantasmagoriškos istorijos peripetijas, filmas nepastebimai (ir ne vieną kartą) keičia žaidimo taisykles. Vaiko pakeitimo byloje nėra jokios mistikos. Tiesiog iš spaudos sužinojęs apie niekaip nesurandamą Kristinos Kolins sūnų, apsišaukėlis Artūras Hačinsas sumanė pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir persikraustyti į Los Andželą, kad netoliese esančiame Holivude galėtų pamatyti savo mylimiausią vesternų aktorių Tomą Miksą.
O kurgi dingo tikrasis Volteris? Į šį klausimą bus atsakyta žiauraus trilerio stiliumi. (G.J.)

5. „MEILĖS SKALIKAI“ (Hounds of Love, 2016)
Šis tolimoje Australijoje režisieriaus Beno Youngo sukurtas šiurpą keliantis trileris sukurtas remiantis tikrais įvykiais. Bet jie, tiesą sakant, nėra tokie jau originalūs, bet čia jau ne filmo autorių kaltė.
Prisidėjo ši kraują gyslose stingdanti istorija 1987-aisiais Australijos mieste Perte. Čia jau kurį laiką darbuojasi psichopatas Džonas Vaitas (Stephenas Curry) ir emociškai nuo jo priklausoma Evelina (Emma Booth). Mėgstamiausias jųdviejų žaidimas – pagrobti vyresniųjų klasių moksleivę, parsivežti ją į savo namus, surišti, pasismaginti, o paskui nužudyti ir kūną užkasti miške. Dar pora priverčia auką parašyti tėvams laišką, kad ji nusprendė išvažiuoti į didmiestį ir kad niekas jos neieškotų.
Kartą į maniakų poros pinkles įkliuvo septyniolikmetė Viki Melouni (ją suvaidinusi Ashleigh Cummings Venecijoje buvo apdovanota kaip ryškiausia debiutantė). Merginos tėvai išsiskyrę, su motina Meloni santykiai taip pat įtempti kaip styga. Nenuostabu, kad po dar vieno šeimyninio skandalo mergina pabėga iš namų, bet pakeliui į vakarėlį buvo pagrobta.
Dabar Viki supranta, kad gali pasikliauti tik savo jėgomis ir pradeda rizikingą žaidimą – ji nori supjudyti savo kankintojus tarpusavy.
Tokia schema leidžia maksimaliai išnaudoti siužeto teikiamas galimybes, vaizduojant ekstremalaus sadizmo ir psichologinio manipuliavimo situacijas. Bet filmo autoriams to nepakanka. Jie nori iškelti daug kartų kine naudojamus pasakojimus į psichologines aukštumas ir susieti jas su moderniomis feministinėmis tendencijomis.
Todėl svarbiausias dėmesys čia tenka trims moterims. Visų pirma siužeto paribiuose likusiai Vikės motinai Megei (ją suvaidino patyrusi aktorė Susie Porter), kuri paliko smurtautoją vyrą ir nepaisydama aplinkinių pasmerkimo kaip neva šeimos ardytoja tikisi susikurti asmeninę laimę.
Vikės charakteristika taip pat suprantama – sunkus brendimo periodo vaikas, giliai pergyvenantis tėvų skyrybas ir maištaujantis prieš visą aplinkinį pasaulį – kiek tokių paauglių (nesvarbu kokios lyties) kine esame mate!
Paradoksalu, bet giliausiai analizuojamas vaikų grobikės Evelinos personažas. Pradžioje atrodo, kas su ja tai tikrai viskas aišku: tai beširdė ištvirkusi psichopatė, jaučianti pasitenkinimą kankindama kitus. Tačiau palengva atskleidžiama ir kita nematoma Mėnulio pusė. Savo metu Evelina metė smurtaujantį vyrą, paliko jam vaikus ir dabar tikisi, kad jos partneris Džonas yra paskutinė viltis, kad gyvenimas pagaliau susitvarkys savaime. Tokių vilčių apakinta moteris nenori pastebėti, kad Džonas įžūliai manipuliuoja jos jausmais.
Įtikinamai perteikti visus šio sudėtingo charakterio niuansus buvo tikrai nelengva, bet aktorei Emmai Booth ši užduotis pavyko, ką ir patvirtina Briuselio kino festivalio apdovanojimas. (G.J.)

4. „PAKLUSNUMAS“ (Compliance, 2012)
Šį jauno JAV režisieriaus Craigo Zobelio antrąjį filmą (pirmasis buvo muzikinė komedija „Didysis garsų pasaulis“) 2013-aisiais mums parodė „Kino pavasaris“. Jo kataloge filmas buvo pristatytas taip: „Bekė ir Sandra niekuomet nebuvo geros draugės. Vidutinio amžiaus Sandra ne pirmus metus dirba vadybininke greitojo maisto restorane, o neseniai čia įsidarbinusi paauglė Bekė yra atsakinga už kasą ir pinigines operacijas. Vieną dieną į restoraną paskambina policininkas ir apkaltina Bekę pavogus kliento piniginę. Mergina neigia vogusi, tačiau pamainos vadovė Sandra paklūsta policijos pareigūno įsakymui uždaryti Bekę restorano sandėlyje. Toks jos sprendimas taps tikru košmaru, kadangi peržengiamos sveiko proto ribos bei aklai pasitikima policija“.
Apie vagystes parduotuvėse girdime nuolat. Kartais tose naujienose paminimos ir garsių žmonių pavardės. Bet filmas „Paklusnumas“ yra ne tiek kokio nors vieno prasižengimo pavyzdys, o kur kas rimtesnio reiškinio analizė, kuri remiasi garsiu psichologiniu eksperimentu.
Kino dėka žinome apie vieną tokią skandalingai pagarsėjusią akciją, pavadintą Stenfordo kalėjimo eksperimentu. 1971 metų vasaros pabaigoje Kalifornijos Stenfordo universiteto studentams savanoriams buvo pasiūlyta keturiolika dienų praleisti už grotų. Vieni gavo kalinių, kiti – prižiūrėtojų vaidmenis. Viskas turėjo būti „kaip tikrovėje“. Na, ir prasidėjo…Po dviejų parų prasidėjo tikros tragedijos, o šeštą dieną eksperimentą iš viso teko sustabdyti.
„Paklusnumas“ primena kitą, visu dešimtmečiu anksčiau padarytą eksperimentą, kurį 1961 m. atliko Stanley Milgramas, pasiryžęs įrodyti, kad tam tikromis aplinkybėmis žmonės linkę nuolankiai ir besąlygiškai paklusti autoritetui.
Filmo fabula užsimezga tada, kai į mažą greito maisto restoranėlį paskambinęs ir karininku Denielsu prisistatęs vyriškis pareiškia administratorei Sandrai (akt. Ann Dowd), kad jų įstaigoje dirbanti jauna kasininkė Bekė (Dreama Walker) kaltinama vagyste. Mandagus vyriškio balsas prašo padėti tyrimui ir apieškoti įtariamąją neva įvykdyto nusikaltimo vietoje. Neva taip bus „greičiau ir paprasčiau“.
Šiek tiek suabejojusi anonimu administratorė visgi paklusta, liepia įtariamąją uždaryti pagalbinėse patalpose ir apieškoti. Kai merginos kišenėse ir rankinuke jokių įkalčių nerasta, „karininkas Denielsas“ liepia Sandrą išrengti.
Filmo premjera įvyko Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje, ir jau tada žiūrovų reakcija buvo prieštaringa. Vieni sakė, kad taip ir turi būti, kad vagišius reikia gaudyti ir bausti. Bet kur kas didesnė auditorijos dalis piktinosi tokia nesankcionuota savivale. Abi skirtingas auditorijos dalis bandė sutaikyti tie, kurie sakė, kad tai tik „kinas“, suprask, išgalvota ir sumodeliuota realybės galimų įvykių imitacija.
Bet iš tikrųjų tai nebuvo jokia imitacija. „Paklusnumo“ autoriai atsispyrė nuo tikro įvykio 2004-aisiasis viename JAV greito maisto restoranėlyje.
P. S. 1961 m. atliktu eksperimentu Stanley Milgramas norėjo paieškoti atsakymų į klausimą, kodėl nacistinėje Vokietijoje didelė tautos dalis besąlygiškai pakluso valdžios reikalavimams atmesti bet kokį gailestį priešams. Eksperimente dalyvaujantiems žmonėms buvo leista elektros iškrovomis kankinti sąlyginius „priešus“, kaskart pagal komandą didinant srovės stiprumą. Kai „kankintojai“ suabejodavo, ar tai nebus mirtinai pavojinga „aukai“, valdingas balsas, sakydamas kad prisiima visą atsakomybę, liepdavo eksperimentą tęsti.
Šis eksperimentas, beje, buvo atliktas visai ne Vokietijoje, o Jungtinėse valstijose Konektikute.
Bet kad tai tikrai ne specifiškai „vokiška“ istorija, liudija ne vieną kartą skirtingose vietose atliktas S. Milgramo eksperimentas. Rezultatai būdavo panašūs. O statistikos mėgėjams skirtas finalinis filmo komentaras. Būtinai jo sulaukite! (G.J.)

3. „SNIEGO MIESTAS“ (Snowtown, 2011)
Mūsų didžiuosiuose ekranuose dar teberodomas vienas stipriausių šiais metais sukurtų filmų – kriminalinė drama „Tylioji brolija“ (The Order), kurią sukūrė mums neblogai žinomas australų režisierius Justinas Kurzelis. Jis nesivaiko madų, bet galima nesunkiai pastebėti, kad visą jo kol kas dar negausią kūrybą („Tylioji brolija“ – tik šeštasis jo pilnametražis vaidybinis filmas) persmelkia smurto tema.
Smurto temą režisierius nagrinėja pasitelkęs įvairius šaltinius – vieną kruviniausių W. Shakespeare‘o pjesių („Makbetas“, 2015 m.), populiarų kompiuterinį žaidimą („Žudikų broliją“, 2016 m.), legendas apie Australijos „razbaininkus“ („Tikra Kelio gaujos istorija“, 2019 m.) ar Australijos kontinentą sukrėtusios tragedijos, kai 1996 metais Port Artūro uoste buvo išprovokuotos masinės skerdynės („Nitram“, 2021 m.).
Smurtu alsuoja ir FIPRESCI prizu Kanuose apdovanotas pirmasis J. Kurzelio darbas „Sniego miestas“, parodantis pragaištingą smurto poveikį dar nesubrendusiai paauglio psichikai.
Pagrindinis filmo herojus – šešiolikmetis vaikinas Džeimis Vlasakis (akt. Lucas Pittaway) gyvena su motina ir broliais nedideliame Australijos miestelyje. Skurdi kasdienybė ir nyki aplinka jau savaime yra ta asmenybę gniuždanti terpė, iš kurios ištrūkti galima tik stipraus charakterio ir tvirto pasiryžimą dėka. Bet Džeimis – dar nesusiformavusi asmenybė, kurią į vieną ar kitą pusę lengvai gali pasukti bet kokios aplinkinių pastangos.
Kompleksuotas paauglys, susipažinęs su naujausiu motinos draugu, prisiriša prie šio iš pirmo žvilgsnio labai pozityvaus ir dėmesingo vyriškio. Džonas Bantingas (akt. Danielis Henshallas) netrukus Džeimiui tampa tėvo pakaitalu. Bet netrukus išaiškėja šiurpi tiesa – vyras yra visai ne tas, kuo meistriškai apsimeta.
Džeimiui ši jau pamilto žmogaus metamorfozė yra tikra tragedija. Ir taip trapi paauglio psichika neatlaiko skaudžios tiesos presingo. O pasyvumas ir švelni natūra neskatina priešintis arba išvis pabėgti nuo šokiruojančios realybės.
Taip jo charakteriui svetimas smurtas užvaldo Džeimį ir tampa jo kasdienybe. Dabar jis nejaučia niekam gailesčio ir empatijos.
Filmo scenarijus parašytas pagal tikrus įvykius, skrupulingai aprašytus dvejose knygose – Debi Marshall romane „Žudymas dėl malonumo“ (Killing for Pleasure) ir Andrew McGarry knygoje „Sniego miesto žudikai“ (The Snowtown Murders).
Vos pasirodęs Australijos ekranuose filmas kritikų buvo pavadintas kino šedevru, nors recenzentai pabrėžė, kad atsitiktinei auditorijai jis gali pasirodyti „neskanus“ ir vadino filmą „akinančiai žiauriu siaubo trileriu“.
Australijos gyventojai žinojo, kad buvęs skerdyklos darbuotojas Johnas Justinas Buntingas per septynerius metus užverbavo daug vietinių jaunuolių Adelaidės rajone ir naudojo juos medžiojant pedofilus bei homoseksualus. Šią veiklą ir užverbuotiems jaunuoliams, ir vėliau teisme vyras aiškino kilniais tikslais ir darbais „visuomenės gerovei“.
Ilgiausiai Australijos teismo praktikoje vykęs procesas atvėrė tokias nusikaltimų detales, kad jos ir dabar kelia šiurpą.
Keista, bet būtent tai prisidėjo prie staigaus regiono ekonomikos pakilimo, mat prasidėjo vadinamasis „tamsusis turizmas“, pritraukęs į Sniego miestą minias smalsių turistų. Pradžioje vietinę valdžią toks nesveikas dėmesys džiugino, bet netrukus ėmė kelti pagrįstą nerimą. Net buvo gimusi mintis pakeisti miesto pavadinimą į Rožių miestą, kad būtų galima atsikratyti nemalonaus kriminalinių asociacijų šleifo.
O kas dėl paties filmo, tai režisierius J. Kurzelis sakė specialiai nesiekęs šiurpinti žiūrovus ir nekūręs dirbtinų situacijų. „Tai tik interpretacija. Bet koks filmas – net dokumentiniai filmai apie tikrus įvykius – yra interpretacijos… Mums svarbiausia buvo sąžiningumas, ir šia nuostata vadovavomės“. (G.J.)

2. „LIEPSNOJANTI MISISIPĖ“ (Mississippi Burning, 1988)
Britų režisierius Alanas Parkeris vieną po kito Amerikoje sukūrė du visiškai nepanašius filmus – mistinį trilerį „Angelo širdis“ (Angel Heart, 1987 m.) ir realiais įvykiais pagrįstą dramą „Liepsnojanti Misisipė“ (1988 m.), kuriuos visgi vienija vienas motyvas: svarbūs įvykiai abejuose filmuose plėtojasi prie „Didžiosios upės“ (taip JAV indėnai nuo seno vadino Misisipę). Williamas Faulkneris parašė, kad ši upė „prasideda prie įėjimo į Memfio viešbutį, o baigiasi Meksikos įlankoje“.
Pagal Williamo Hjortsbergo romaną sukurtoje „Angelo širdyje“ privatų detektyvą Harį Angelą (Mickey Rourke’as) painios kriminalinės bylos klystkeliai nuveda į viduramžiškų prietarų kupiną Naująjį Orleaną.
O „Liepsnojančios Misisipės“ pagrindą sudaro realūs įvykiai, primenantys šiurpią ne tokių jau tolimų laikų tikrovę, kai Amerikoje siautėjo juodaodžius linčiuojantys kukluksklanininkai.
Filmo pagrindą sudaro realūs 1964 metų įvykiai, kai reakcingos kukluksklano organizacijos smogikai Alabamoje nužudė tris juodaodžius kovotojus už žmogaus teises. Tačiau režisierius A. Parkeris visai nesiekia tiksliai rekonstruoti šių realijų ir savo idėjų vardan net nusižengia istorinei tiesai. Bet šiurpą keliančią pietinių JAV valstijų atmosferą perteikė taip, kad tiesiog fiziškai jauti net pačius įtakingiausius gyventojus paveikusio rasinės neapykantos viruso poveikį ir aplinkinių baimę jam pasipriešinti.
Filme į ramų pietinių valstijų miestelį atvyksta du FTB agentai – jaunas idealistas Alenas Vordas (Willemas Dafoe) ir didelę gyvenimišką bei profesinę patirtį turintis ciniškas realistas Rupertas Andersonas (Gene’as Hackmanas). Jie nori ištirti rasistinio nusikaltimo aplinkybes, tačiau tuoj pat susiduria su aklina visuotinio tylaus sąmokslo siena. Po padorių žmonių ir lojalių piliečių kaukėmis čia slypi fanatiška neapykanta kitos rasės žmonėms, ir šis virusas paveikė pačius įtakingiausius gyventojus.
Kai JAV kino studijos „Orion“ vadovai A. Parkeriui pasiūlė realizuoti Chriso Gerolmo scenarijų „Liepsnojanti Misisipė“, režisierius jį perskaitęs pasakė: „Scenarijus labai blogas, bet idėja labai gera“. Ir sutiko imtis darbo jeigu jam bus leista gerokai perdirbti scenarijų ir parašyti naujus dialogus.
Taip dar kartą buvo patvirtinta senai žinoma tiesa – geri filmai gimsta tik iš gerų scenarijų. (G.J.)

1. „EIK IR ŽIŪRĖK“ (Иди и смотри / Come and See, 1985)
Šis pagal baltarusių rašytojo Alesio Adamovičiaus rūsčią “Katynės apysaką” rusų režisieriaus Elemo Klimovo sukuras filmas yra vienas geriausių kūrinių apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris šokiruoja, o kartais į ekraną taip baisu žiūrėti, kad norisi užsimerkti.
Bet to padaryti neleidžia filmo pavadinimas EIK IR ŽIŪRĖK! Filmo centre – šešiolikmetis berniukas išėjo į mišką pas partizanus. Per trumpą laiką karo košmaras taip pakeitė jo veidą, kad jis tapo šiurpia ir siaubinga kauke.
Pasikeitęs paauglio veidas yra šiurpą keliantis KARO VEIDAS.
Sovietmečiu rusų ir baltarusių režisieriai dažnai kūrė filmus apie karą, kuris ideologų ir net anuometinių istorikų buvo patetiškai vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu. Dažniausiai tokie filmai, kuriems buvo negailima lėšų, visai nesiekė atkurti tikrų įvykių.
Valdžia tada reikalavo kino priemonėmis kurti Didįjį Pergalės Mitą, o žmonės mielai tas epopėjas žiūrėjo ir nekvaršino sau galvų dėl tikrosios pergalės kainos, nes karo praradimų statistika buvo griežtai įslaptinta, o oficialiai skelbiama tikrųjų skaičių nė iš tolo neatitiko.
Bet kol buvo gyvi visus fronto košmarus kaip sakoma savo kailiu patyrę rašytojai – rusas Viktoras Astafjevas ar baltarusis Vasilijus Bykavas, žmonės kartais išgirsdavo ir kitokią nuomonę. S. Astafjevas ne vieną kartą sakė ir rašė, kad „vokiečius nugalėjome tik užmėtę juos savo karių lavonais“, o V. Bykavas savo rūsčios prozos puslapiuose taip pat dekonstravo valdžios išpuoselėtą pergalės mitą.
Pagal V. Bykavo karinę apysaką „Sotnikovas“ ukrainietė režisierė Larisa Šepitko Baltarusijoje susuko Berlyno kino festivalyje Aukso lokiu ir dar trimis prizais apdovanotą karinę dramą „Pakilimas“ (Восхождение, 1976 m.).
Aktorius Borisas Plotnikovas „Pakilime“ suvaidino buvusį matematikos mokytoją Sotnikovą, karo metu tapusį artileristu ir kartu su kitu partizanu patekusį į vokiečių nelaisvę. Jis net ir kankinamas įkaitinta geležimi nieko neišdavė, o jo bendražygis Rybakas (Valerijus Gostiuchinas), pabūgęs panašių kankinimų, palūžo ir prisidėjo prie bendražygio egzekucijos. Rūsčiame kariniame filme labai aiškiai (pradedant pavadinime užkoduotu pakilimu į Golgotą) skamba bibliniai pasiaukojimo ir išdavystės motyvai. Sovietiniame kine tai buvo labai neįprasta.
Neįprastą karo veidą filme EIK IR ŽIŪRĖK parodė ir Larisos Šepitko vyras taip pat režisierius Elemas Klimovas (tragiškai žuvus žmonai jis pabaigė jos pradėtą filmą „Atsisveikinimas“).
Filmo EIK IR ŽIŪRĖK siužetas plėtojasi karo metais nedideliame Baltarusijos kaimelyje netoli Lenkijos pasienio. Paauglys Fliora Gaišunas (Aleksejus Kravčenka) palieka namiškius ir prisijungia prie partizanų būrio. Kai vaikinas sugrįžta į gimtąjį kaimą, randa jį sudegintą, o gyventojus išžudytus.
Filme nėra įprastai pasakojamos istorijos, siužetą sudaro vis labiau siaubo apimamo vaikino klajonės po šiurpių nusikaltimų vietas. Daugelis filmo epizodų pranoksta bet kokias siurrealistines fantazijas.
P.S. Du partizanus suvaidino mūsiškiai aktoriai Liubomiras Laucevičius ir Vladas Bagdonas. (G.J.)