400 psl.; leidėjas „Jotema”; vertė Jonas Čeponis

Emocingas, provokuojantis ir nepamirštamas romanas apie tai, kaip mes mylime, kaip rūpinamės vienas kitu ir kaip mūsų pasirinkti sprendimai atsišaukia per kartų kartas.

Platus apimtimi ir veiksmo geografija, išmintingai ir jautriai parašytas romanas „Ir aidėjo kalnai“ giliai jaudina, įtraukia ir parodo, kad Khaledas Hosseinis gerai supranta saitus, nubrėžiančius ir formuojančius mūsų gyvenimą, ir ką reiškia būti žmogiškam.

Romanas prasideda skaudžia dviejų motiną praradusių vaikų Afganistano kaime istorija. Trejų metukų Pari vyresnysis brolis Abdula – labiau motina nei brolis, o dešimtmečiui Abdulai sesutė Pari yra viskas, ką jis turi. Kas jiems nutinka – ir kaip dideliais ir mažais dalykais visa tai aidi per daugelio žmonių likimus, – įrodo moralės gyvenime svarbą. Daugelį žmonių kartų aprėpiančiame romane, kuris pasakoja apie tėvus ir vaikus, apie brolius ir seseris, gimines ir globėjus, Hosseinis visokeriopai tyrinėja, kaip šeimos nariai myli, žeidžia, išduoda, gerbia ir aukojasi vienas dėl kito, ir kaip dažnai mus nustebina artimiausių žmonių poelgiai.

Persmelktas tos pačios stebėtinos prigimtinės nuojautos ir subtilios įžvalgos, dėl kurių „Bėgantis paskui aitvarą“ ir „Tūkstantis saulių skaisčių“ yra tokie nuostabūs, romanas „Ir aidėjo kalnai“ dar kartą parodo, kad Khaledas Hosseinis yra puikus rašytojas.

Ištrauka

Tą naktį jiems teko miegoti dykumoje. Jie pavalgė duonos ir paskutinių virtų bulvių, kurias Parvana įdėjo kelionei. Tėvas užkūrė laužą ir virš liepsnų pakabino katilėlį arbatai.

Abdula gulėjo šalia ugnies, susirietęs po vilnone antklode už Pari, kurios šaltų pėdų padai rėmėsi į jį.

Tėvas pasilenkė virš liepsnų ir prisidegė cigaretę.

Abdula persivertė ant nugaros, ir Pari prisitaikė, priglusdama skruostu į pažįstamą kertelę po jo raktikauliu. Jis įkvėpė varinio dykumos dulkių kvapo ir pažvelgė aukštyn į dangų, tirštai nusagstytą žvaigždėmis it ledo kristalėliais, blykčiojančiais ir mirguliuojančiais. Plonas mėnulio pjautuvas supo blausias, vaiduokliškas jo paties pilnaties apybrėžas.

Mintimis Abdula sugrįžo į užpraeitą žiemą: viskas skendi tamsoje, lauke už durų pamažu, pratisai ir garsiai stūgauja vėjas, švilpdamas veržiasi vidun pro kiekvieną lubų plyšelį. Už lango kaimo trobesiai blukinami sniego. Naktys ilgos ir bežvaigždės, dienos trumpos, niūrios, saulė retai išlenda, ir tai tik pasirodo kaip kamėja ir tuoj vėl pasislepia. Jis prisiminė sunkius Omaro verksmus, paskui tylą, o paskui tėvą niūriai drožiant lentą lenktu pjautuvu, kaip tas mėnulio dabar virš jų, kalant tą lentą į kietą nuo įšalo žemę mažo kapo galvūgalyje.

O dabar vėl prieš akis rudens pabaiga. Už kampo jau tyko žiema, nors nei tėvas, nei Parvana nieko apie tai neužsiminė, lyg nuo ištarto žodžio ji galėtų greičiau ateiti.

— Tėti? — pašaukė jis.

Iš kitos laužo pusės tėvas tyliai suniurnėjo.

— Leisi tau padėti? Tai yra statyti svečių namą.

Nuo tėvo cigaretės spirale kilo dūmai. Jisai stebeilijo į tamsą.

— Tėti?

Ant akmens, kur sėdėjo, tėvas sujudėjo.

— Turbūt galėtum man padėti maišyti cemento skiedinį, — pasakė jis.

— Nežinau, kaip tai daryti.

— Aš tau parodysiu. Išmoksi.

— O kaip aš? — paklausė Pari.

— Tu? — iš lėto perklausė tėvas, giliai užsitraukė cigaretės ir lazda pamaišė ugnį. Į tamsą pažiro smulkutės žiežirbos. — Tu būsi atsakinga už vandenį. Prižiūrėsi, kad mes niekada neištrokštume. Mat žmogus negali dirbti, jeigu jį kamuoja troškulys.

Pari tylėjo.

— Tėtis teisus, — pasakė Abdula. Jautė, kad sesutė nori purvintis rankas, lipti į molį ir kad yra nusivylusi tėvo jai priskirta užduotimi. — Jeigu nenešiosi mums vandens, niekada nepastatysime svečių namo.

Tėvas prakišo lazdą po arbatos katiliuko lankeliu ir nukėlė jį nuo ugnies, paskui pastatė į šalį ataušti.

— Štai ką tau pasakysiu, — tarė jis. — Parodysi man, kad gebi dorotis su vandeniu, ir aš tau surasiu veikti ką nors kitką.

Pari pakėlė smakrą ir švarplėtos šypsenos nušviestu veidu pažvelgė į Abdulą.

Abdula prisiminė, kad kai ji buvo dar kūdikis, kai miegodavo jam ant krūtinės, jis kartais vidury nakties atsimerkdavo ir pamatydavo ją tylomis šypsančią tokiu pat veidu.

Būtent Abdula ją augino. Tikrai. Nors pats dar tebebuvo vaikas. Dešimties metų. Kai Pari buvo visai mažylė ir savo kvyksmais bei veblenimu naktimis jį išbudindavo, tai jis patamsyje vaikštinėdavo sūpuodamas ją ant rankų. Pakeisdavo jos suterštus vystyklus. Tai jis Pari maudydavo. Tas darbas nepriklausė tėvui, nes jis vyras, be to, visada būdavo labai išsisėmęs nuo darbo. O Parvana, jau nėščia Omaru, būdavo lėta keltis prie Pari reikmių. Ji niekada neturėdavo kantrybės ar energijos. Taigi sesutės globa atiteko Abdulai, bet jis visai dėl to neprieštaravo. Mielai tai darė. Džiaugėsi tuo, kad tai jis padėjo jai žengti pirmuosius žingsnelius, kad iš nuostabos išsižiojo, kai ji pirmą sykį ištarė žodį. Manė, kad tokia buvo jo paskirtis, kad tam Dievas jį sukūrė — būti ten ir rūpintis Pari, kai Jis pasiėmė jų motiną.

— Baba, pasek pasaką, — paprašė Pari.

— Jau vėlu, — atsakė tėvas.

— Prašau.

Iš prigimties tėvas buvo uždaras žmogus. Retai kada ištardavo vienu kartu daugiau nei porą nuoseklių sakinių. Bet kai kada, dėl nežinomų Abdulai priežasčių, kažkas tėvo viduje atsirakindavo ir staiga pasipildavo pasakojimai. Kai kada pasisodindavo priešais save sužavėtus Abdulą su Pari ir, kol Parvana virtuvėje brazdindavosi puodais, sekdavo jiems pasakas, kurias vaikystėje buvo perėmęs iš savo senelės, perkeldamas juodu į kraštus, gyvenamus sultonų, džinų, piktavališkų divų ir išmintingų dervišų. Kitais kartais pats sugalvodavo istorijas. Sukurdavo jas čia pat vietoje, ir jo pramanai atidengdavo vaizduotės ir svajų galias, kurios visada stebindavo Abdulą. Tėvas Abdulai niekada neatrodė labiau esantis, labiau kupinas gyvumo, atsiskleidęs, labiau įtikimas, nei tais kartais, kai pasakodavo savąsias istorijas, tartum tos sakmės būtų skylutės į jo neįžvelgiamą paslaptingą pasaulį.

Iš tėvo veido Abdula matė, kad šiąnakt juodu neišgirs jokios pasakos.

— Jau vėlu, — vėl pakartojo tėvas.

Apie kaklą apvynioto šaliko krašteliu jis pakėlė katiliuką ir įsipylė į puodelį arbatos. Nuo liepsnų šviesos oranžiškai švytinčiu veidu papūtė garą ir nugėrė gurkšnelį.

— Metas miegoti. Rytoj ilga diena.

Abdula užsitraukė apklotą ir po šiuo suniūniavo Pari į sprandą:

Radau mažutę liūdną fėją

Ten sode po šilkmedžiu ūksmėj.

Pari, jau mieguista, vangiai sumurkė savąsias eilutes:

Žinau — mažutę liūdną fėją

Kartą naktį nunešė vėjas.

Ir beveik akimirksniu ji jau knarkė.

Vėliau Abdula atsibudo ir pamatė, kad tėvo nėra. Išsigandęs atsisėdo. Laužas buvo beveik užgesęs, nieko iš jo neliko — tik keli skaisčiai raudonuojantys žarijų taškeliai. Abdulos žvilgsnis šovė kairėn, paskui dešinėn, bet akys nieko nepajėgė įžvelgti tamsoje, didžiulėje ir kartu gniuždančioje. Jis pasijuto blykštantis. Pašėlusiai tuksinčia širdimi pakreipė ausį, sulaikė kvapą.

— Tėti? — sukuždėjo.

Tyla.

Giliai krūtinėje augo panika. Sėdėjo visiškai nejudėdamas, tiesus ir įsitempęs, ilgai klausydamasis. Nieko neišgirdo. Juodu, jis ir Pari, buvo vieni iš visų pusių supančioje tamsoje. Jie pamesti. Tėvas juos pametė. Pirmą kartą Abdula suvokė tikrą dykumos ir pasaulio platybę. Kaip lengva žmogui juose pasiklysti. Nėra nieko, kuris padėtų, parodytų kelią. Paskui į galvą įšliaužė blogesnė mintis: tėvas miręs. Kas nors perpjovė jam gerklę. Banditai. Jie jį nužudė, o dabar artinasi prie jo su Pari, neskuba, mėgaujasi, darydami iš to žaidimą.

— Tėti! — vėl pašaukė jis, šįsyk šaižiu balsu.

Jokio atsako.

— Tėti?

Jis šaukė ir šaukė tėvą, o gerklę vis labiau gniaužė kažkokia letena. Jau nebežinojo, kiek kartų ir kaip ilgai šaukė tėvą, bet iš tamsos neatskriejo jokio atsako. Vaizdavosi veidus, pasislėpusius pūpsančiuose iš žemės kalnuose, stebinčius, piktai vypsančius žemyn į jį ir Pari. Apniko panika, draskė vidurius. Jis pradėjo drebėti, patylom verkšlenti. Jautė, kad tuoj pratrūks klykti.

Paskui žingsniai. Iš tamsos materializavosi šešėlis.

— Maniau, tu dingai, — drebančiu balsu pralemeno Abdula.

Tėvas atsisėdo prie laužo liekanų.

— Kurgi tu buvai nuėjęs?

— Miegok, vaikine.

— Tu mūsų nepaliktum. Taip nepasielgtum, tėti.

Tėvas patamsyje išskydusiu veidu, kurio reikšmės Abdula nepajėgė perprasti, pažvelgė į jį.

— Pažadinsi savo sesę.

— Nepalik mūsų.

— Nagi, jau gana.

Gerklėje spurdančia širdimi Abdula vėl atsigulė, tvirtai apsikabindamas seserį.

Niekada anksčiau Abdula nebuvo Kabule. Žinojo apie tą miestą tik iš dėdės Nabio pasakojimų. Lydėdamas tėvą į darbus jis buvo lankęsis keliuose mažesniuose miestukuose, bet niekada tikrame didmiestyje, ir, žinoma, niekas iš to, ką dėdė Nabis pasakojo, negalėjo Abdulos paruošti didžiausio ir judriausio iš visų tų miestų bruzdesiui. Visur jis matė eismą reguliuojančius šviesoforus, arbatines ir restoranus, parduotuves su stiklinėmis vitrinomis ir ryškiomis įvairiaspalvėmis iškabomis. Pilnutėlėmis gatvėmis dardėjo automobiliai, pypsėdami signalais ir ankštai nardydami tarp autobusų, pėsčiųjų bei dviračių. Bulvarais pirmyn atgal žvangėjo arklių traukiami gariai, trinksėdami per grindinį geležimi apkaustytais ratais. Šaligatviai, kuriais jis žengė su Pari ir tėvu, buvo pilni cigarečių ir kramtomosios gumos pardavėjų, stendų su žurnalais, kalvių, kalančių pasagas. Sankryžose eismą reguliuojantys policininkai prastai tinkančiomis uniformomis pūtė švilpukus ir įsakmiai mosikavo rankomis, bet niekas tartum nekreipė į juos dėmesio.

Su Pari ant kelių Abdula sėdėjo ant šaligatvio suolo šalia mėsinės ir iš alavinės lėkštelės dalijosi su sesute keptomis pupelėmis ir kalendra pagardintu čatniu, kuriuos tėvas juodviem nupirko nuo gatvės prekystalio.

— Žiūrėk, Abola, — pirštu Pari parodė į parduotuvę kitapus gatvės.

Šios vitrinoje stovėjo jauna moteris, apsirengusi mažais veidrodėliais ir karoliukais gražiai išsiuvinėta žalia suknele. Ji buvo apsigobusi ilga priderinta skara su sidabriniais papuošalais ir mūvėjo tamsiai raudonomis kelnėmis. Stovėjo visai rami ir abejingai, nė nemirktelėdama, žvelgė į praeivius. Kol Abdula su Pari suvalgė savąsias pupeles, ji nepajudino net piršto ir liko tokia pat sustingusi. Toliau kvartale Abdula pamatė milžinišką plakatą, kabantį ant aukšto pastato fasado. Jame buvo pavaizduota jauna daili indė tulpių lauke, stovinti po liūtimi ir žaismingai besislepianti lyg už kokio bungalo. Mergina droviai šypsojosi, o šlapias saris gaubė jos išlinkius. Abdula savęs paklausė, ar čia kaip tik tai, ką dėdė Nabis vadino kinu, kur žmonės eina žiūrėti filmų, ir vylėsi, kad ateinantį mėnesį dėdė Nabis jį ir Pari nusives irgi jų pasižiūrėti. Nuo tos minties jis išsišiepė.

Tuoj po kvietimo maldai, nuskambėjusio iš mėlynų plytelių mečetės viršaus toliau gatvėje, Abdula pamatė privažiuojant prie šaligatvio dėdę Nabį. Šis, vilkintis savuoju gelsvai žaliu kostiumu, iššoko iš vairuotojo sėdynės, automobilio durelėmis vos neužkliudydamas jauno dviratininko, vilkinčio čapanu ir laiku spėjusio išsisukti.

Dėdė Nabis atskubėjo aplinkui automobilio priekį ir apkabino tėvą. Kai pamatė Abdulą ir Pari, jo veidą perskėlė plati šypsena. Prisilenkė prie jų, kad būtų viename aukštyje.

— Vaikai, kaip jums patinka Kabulas?

— Daug triukšmo, — atsakė Pari, ir dėdė Nabis nusijuokė.

— Taip ir yra. Nagi, lipkite vidun. Iš automobilio pamatysite kur kas daugiau miesto. Tik prieš įsėsdami nusivalykite kojas. Saburai, tu sėskis į priekį.

Užpakalinė sėdynė buvo vėsi, standi ir šviesiai mėlyna, priderinta prie automobilio išorės spalvos. Abdula per ją pasislinko prie lango tuoj už vairuotojo vietos ir padėjo Pari užsiropšti jam ant kelių. Jis pastebėjo žmones šalimais, žvelgiančius į automobilį su pavydu. Pari atsuko į brolį galvą, ir juodu apsimainė šypsniais.

Abu stebėjo pro šalį skriejantį miestą, kol dėdė Nabis vairavo. Jis pasakė pasirinksiąs ilgesnį kelią, kad jie galėtų pamatyti šiek tiek Kabulo. Parodė į kalvagūbrį, kuris vadinosi Taba Marandžanas, ir jo viršuje kupolo pavidalo mauzoliejų, iškilusį virš miesto. Pasakė, kad ten palaidotas Nadir Šachas, karaliaus Zahir Šacho tėvas. Taip pat jiems parodė Koch e Širdavazo kalno viršūnėje Bala Hisaro tvirtovę, kuria, pasak jo, naudojosi britai per savo antrą karą su Afganistanu.

— Kas ten, dėde Nabi? — Abdula pabarbeno į langą ir pirštu parodė didelio stačiakampio pastato link.

— „Silo“. Nauja duonos gamykla. — Nabis vairavo viena ranka ir palenkė atgal galvą mirktelėti Abdulai. — Mūsų draugų rusų dovana.

Gamykla, kurioje kepama duona, stebėjosi Abdula, vaizduodamasis namie Šadbage teškiančią tešlos gabalus į jų molinio tanduro šonus Parvaną.

Galiausiai dėdė Nabis įsuko į dailią plačią gatvę, iš abiejų pusių lygiais tarpais apsodintą kiparisais. Namai čia stovėjo elegantiški ir didesni, nei Abdula kada nors matė. Balti, geltoni, šviesiai mėlyni. Daugelis — poros aukštų ir supami aukštų sienų, už uždarų dvipusių metalinių vartų. Abdula pastebėjo keletą pastatytų palei gatvę automobilių, panašių į dėdės Nabio.

Dėdė Nabis įsuko į įvažą, puošiamą tvarkingai apkarpytų krūmų eilės. Jos gale šmėkšojo neįtikimai didelis baltų sienų dviejų aukštų namas.

— Tavo namas toks didelis, — tyliai pratarė Pari plačiomis iš nuostabos akimis.

Nabis atlošęs galvą nusikvatojo.

— Būtų neblogai. Ne, tai mano darbdavių namas. Jūs su jais susipažinsite. Elkitės kuo mandagiau, taigi.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: