KNYGOS IŠTRAUKA: Penelope Lively „Mėnulio tigras“

Ištrauka iš Booker literatūros premija apdovanoto britų rašytojos Penelopės Lively romano „Mėnulio tigras“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kuris pernai, minint vienos įtakingiausių premijų 50-metį, pateko į Golden Man Booker trumpajį sąrašą.

„P. Lively gebėjimas visomis spalvomis atskleisti personažus ir pavaizduoti pasaulį, kuriame ji gyvena, – nuostabus. Tai unikali knyga apie žavingą nenuspėjamą moterį, toli pralenkusią savo laiką ir kartu visiškai gyvenančią savo laiku“, – apie „Mėnulio tigrą“ kalbėjo Lemn Sissay, poetas, Auksinės Man Booker premijos komisijos narys.

***

– Atleiskite, panele Levenhem, – paklausiau, kai man buvo keturiolika, – tokia įkūnyta klasta ir nekaltybė, – kodėl taip svarbu mokytis istoriją? – Mes jau buvome priėjusios Indų sukilimą¹ ir „Juodąją Skylę“ Kalkutoje² ir buvome gerokai įbūgusios. Panelė Levenhem, kaip man gerai žinoma, nemėgsta klausimų, nebent norėtum patikslinti datą ar pavardės rašybą, o šitas, spėju, nors ir nežinau kodėl, ribojasi su erezija. Panelė Levenhem valandėlę stabteli ir nepatenkinta žiūri į mane. Bet stebėtinai išmoningai išsisuka iš padėties:

– Nes taip galima suprasti, kodėl anglai tapo didžia tauta. – Bravo, panele Levenhem. Esu tikra, kad niekad nesate girdėjusi apie vigų³ istorijos interpretaciją, o jei ir būtumėte girdėjusi, nebūtumėte supratusi, ką ji reiškia, bet išsiauklėjimo nepaslėpsi…

Visi mokytojai manęs nemėgo. „Bijau, – parašė vienas jų mokyklos charakteristikoje, – kad Klaudijos protas gali tapti kliuviniu, jeigu ji neišmoks kontroliuoti savo polėkių ir deramai nukreipti savo talentų.“ Na, žinoma, protas visada nepatogu. Tėvų širdys susigaužia nuo pirmo jo požymio. Man buvo didžiulė paguoda stebėti, kad Lisos jis buvo tik vidutinis. Jos gyvenimas bus ramesnis. Nei jos tėvo, nei mano gyvenimas nebuvo ramus, nors, ar mes būtume norėję kitokio, – jau kitas klausimas. Gordono gyvenimas protarpiais irgi buvo neramus, Silvijos irgi, tad, regis, šitai griauna mano teoriją apie proto ir laimės santykį. Silvija kvaila kaip bato aulas.

Gordonas susipažino su ja po karo. Ji buvo kažkieno sesuo (savaime suprantama, kaip dabar ji yra kažkieno žmona). Sutiko ją šokiuose, ji pasirodė jam daili (tokia ir buvo), pradėjo ją merginti, palydėjo namo, ėmė su ja miegoti ir stojus metui susižiedavo.

Aš paklausiau:

– Kodėl?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– O kodėl ne?

– Kodėl, dėl Dievo meilės, su šita?

– Aš ją myliu.

Nusikvatojau.

Ji nekėlė daug rūpesčių. Pasiaukojo vaikams ir namams. Per trečią jų susitikimą mama, neapsigavusi paviršutiniška rausvų nagų maskuote, sūkuriuojančiais New Look firmos sijonais ir purškiamo Mitsuko odekolono debesėliais, ją pavadino miela senamadiška mergaite. Vestuvės buvo iškilnios, mamai jos patiko: su aronais, mažomis pamergėmis ir didele palapine Silvijos tėvų namų vejoje Farnheme. Aš atsisakiau būti svočia, o Gordonas kaip reikiant įkaušo per svečių priėmimą. Medaus mėnesį jiedu praleido Ispanijoje, o po to Silvija pradėjo gyventi laimingą, kaip jai atrodė, gyvenimą šiauriniame Oksforde.

Nesėkmė, jos nuomone, buvo tai, kad istorijos požiūriu akademinė Gordono disciplina buvo fronto linijoje. Ekonomistai darbuojasi pačioje visa ko tirštynėje. Silvijai labiau būtų tikęs klasikas, tiriantis senovės Graikiją ir Romą. Gordoną domina ne tik dabartis, bet ir rytdiena, rūpinti vyriausybėms. Joms reikia turėti po ranka tokių žmonių kaip Gordonas, kad patvirtintų jų baisiausius būgštavimus, kad palaikytų jų tvirtą įsitikinimą. Gordonas pradėjo išvykti iš šiaurės Oksfordo vis ilgesniam ir ilgesniam laikui, jis buvo „skolinamas“ atsirandančioms Afrikos valstybėms, Naujajai Zelandijai, Vašingtonui. Silvija liovėsi kartojusi, kaip nuostabu, kad Gordonas toks paklausus, ir ėmė svarstyti, ar vaikams į naudą kilnotis iš vienos vietos į kitą ir taip dažnai keisti mokyklas. Mėgino pasilikti šiaurės Oksforde, kur nerimaudavo dėl to, ko ji netenka nebūdama tose šalyse, ar dėl to, ką Gordonas jose veikia. Ji įniko valgyti per daug ir išstorėjo. Apsimesdavo, jog viskas gerai, ir tai buvo geriausia, ką ji galėjo padaryti, ir protingiau, nei aš galėjau iš jos tikėtis.

Regis, ne man vienai santuoka atrodo keistai. Štai Gordonas iš auksinio jaunuolio virto sėkmingu vyru, galvotu, gerbiamu ir dar dailiu. Moterys dūsaudavo dėl jo nuo Singapūro iki Stenfordo. O štai mergaitiškai daili Silvija tapo apkūnia, nenusakoma matrona, gebančia kalbėti tik apie orą, maisto kainas ir vaikų mokyklos tvarką. Mačiau kitus stebint, kaip Silvija slenka iš paskos Gordono kilvateryje it jachtos velkama kerėpliška valtis, pastebėjau, kaip namų šeimininkės saugiai nustumia ją į stalo galą, regėjau nuobodulį ambicingų Gordono draugų akyse. Bet aš, matyt, esu vienintelė, kuri žino, jog Gordonas didžiai tingus iš prigimties. Na, jis dirba… jis nusidirbs iki sąmonės netekimo, jeigu reiks įkinkyti protą. Jo tingumas daug subtilesnis, – tai sielos tingumas, ir Silvija akivaizdi to apraiška. Gordonui Silvijos reikėjo taip, kaip kai kuriems žmonėms reikia kasdien praleisti valandą ar dvi spoksant pro langą arba lankstant pirštus. Intelektinė Gordono energija – milžiniška, emocinė jo energija – minimali. Tos ryškios, protingos moterys, su kuriomis jis retkarčiais būdavo matomas, niekada nebūtų tapusios jo palydovėmis visiems laikams. Silvija visada buvo saugesnė, nei, ko gero, įsivaizdavo.

Labai seniai, kai buvome trylikos ir keturiolikos metų ir konkuravome visose srityse, mudu varžėmės dėl dėmesio jaunuolio, kuri mama vieną vasarą nusamdė repetitoriumi. Jis turėjo parengti Gordoną graikų ir lotynų kalbų egzaminui. Pats buvo dar studentas, rodos, devyniolikmetis ar dvidešimtmetis, toks kresnas jaunuolis vardu Malkolmas; per tą be galo ilgą, lėtą Dorseto vasarą jo oda įdegė tamsiai rudai, kaip tiršta kava. Iš pradžių mus papiktino jo buvimas šalia ir mūsų dykų dienų galas. Į klasę mudu susiraukę būdavome įtempiami tempte: lauke nekreipėme į jį jokio dėmesio. O paskui nutiko kažkas įdomaus. Kartą aš užsukau į tą kambarį, kai Gordonas buvo su Malkolmu vienas, aiškinosi Vergilijų, ir pastebėjau du dalykus: kad Gordonui patinka tai, ką jis daro, ir kad jie traukia vienas kitą. Malkolmo ranka gulėjo ant Gordono peties: jis buvo pasilenkęs ir žiūrėjo į jo pratybų sąsiuvinį. O aš žiūrėjau į tą ranką – tokią ploną įdegusią ranką, – paskui į Malkolmo veidą su tankiais tamsiais antakiais ir rudomis akimis, jis buvo įbedęs jas į Gordoną ir įdėmiai klausėsi, ką jis sako. Ir mane perliejo svilinantis pavydas, norėjau, kad ta ranka gulėtų ant mano peties, kad tas suaugusio žmogaus, vyro, staiga tapusio be galo patraukliu, žvilgsnis būtų nukreiptas į mane.

Nupėdinau pas mamą, triūsiančią tarp rožių ir pareiškiau, kad noriu mokytis lotynų kalbos.

Manau, galima teigti, jog lengvumas, su kuriuo po keleto metų įstojau į universitetą, susijęs su mano pažadintais pirmaisiais seksualiniais geiduliais. Likusią tos vasaros dalį plušėjau prie Kenedžio „Lotynų kalbos pradžiamokslio“. Šuoliavau nuo nominatyvų ir akuzatyvų prie tariamosios nuosakos, sąlygos sakinių, prie Cezario ir Galijos. Niekas negalėjo manęs sustabdyti. Aš glausdavausi prie šiltos, tvirtos Malkolmo šlaunies su gramatika rankose, kai prašydavau ką nors paaiškinti, leisdavau rankai prisiliesti prie jo rankos, kai jis taisydavo mano pratimus, aš čiustydavausi, pozuodavau ir meilindavausi. Įsiutęs Gordonas įveikė „Eneidą“ vienu užsimojimu ir griebėsi „Iliados“. Mudu tolydžio kurstėme tūžmingas vienas kito pastangas. Vargšas Malkolmas, norėjęs užsidirbti truputį kišenpinigių ir nesunkiai praleisti vasarą, pasijuto draskomas negailestingos paaugliškos obsesijos. Mane skatino gimstantis seksualumas ir poreikis pranokti Gordoną, Gordoną – noras mane nurungti ir pasipiktinimas matant, jog Malkolmo domėjimasis juo išblėso ir sumenko. Malkolmas, padorus jaunuolis, išauklėtas tradicinėje privačioje mokykloje, ko gero, turėjo šiokių tokių homoseksualių polinkių. Gal jis net jautė padorų potraukį prie Gordono, kol aš nepaliečiau jo savo lytiškai subrendusiomis letenomis – vaikiškai žaisdama pradėjau trintis į jį savo ką tik pabrinkusiomis krūtimis ir varstyti jį akimis. Aš jį trikdžiau ir bauginau. Vasarai baigiantis vargšas jaunuolis buvo taip pat įdirgęs kaip ir mes.