Retai būna, kad po spektaklio ant scenos stovintiems aktoriams plotum iš visos širdies ir galėtum pasakyti – nieko nekeisčiau. Nors spektaklio tema, žanras ar muzikos stiliaus gali neatitikti tavo skonio. Ir tai visai neprivalo reikšti, kad viskas, ką matei prieš savo akis buvo nepakartojama ir tobula. Tai papraščiausiai reiškia – kad patikėjai viskuo, kas ir kaip tau buvo papasakota, parodyta ar išgirsta. Kad režisierius ir visa kūrybinė komanda tave nuginklavo – įtikino, kad viskas (istorija, tema, problema, režisūra, aktoriai, muzika, kalba, scenografija ir t. t.) turėjo būti būtent taip ir geriausiai kaip tik galėjo būti. Būtent tokia – paveiki ir vis dar tikromis, gyvybingomis emocijomis jau šeštą sezoną Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pulsuojanti, yra Vytenio Pauliukaičio režisuota „Aida“.
Tai – pasakiška meilės (ne)laisvės istorija apie vergijon paimtą Nubijos princesę Aidą (Viktorija Streiča) ir Egipto kareivį Radamesą (Jeronimus Milius). „Aidos“ miuziklo dramaturginė linija pagrįsta – dviejų, meilės ir (ne)laisvės temų konfliktu, kurį įkūnija pagrindiniai veikėjai. Fiziškai nelaisva, egiptiečių vergijon patekusi ir savo tikrąją kilmę beslepianti Aida, ir jausmų nelaisvėje įkalintas, su Egipto princese Amneris vardan savo tėvo valdžios troškimo susižadėjęs, Radamesas. Sutikęs Aidą, net ir nežinodamas, kad mergina, didžiausios jo, Egipto tautos priešės, užkariautos Nubijos princesė, jis įsimyli ją. Tačiau vaikino padėtis nepavydėtina – už kelių dienų turėtų įvykti senai už jį tėvo suplanuotos vestuvės su pincese Amneris.
Ilgai savo jausmus neigusi Aida, taip pat prisipažįsta Rademesui meilėje. Jis pasiryžta atšaukti vestuves, tačiau tai reikštų mirties nuosprendį Aidos tėvui, Nubijos karaliui, uždarytam kalėjime. Ką nuspręs Aida – ar paaukos savo meilę (vidinę laisvę) vardan tėvo ir savo paties išorinės laisvės, galimybės grįžti į savo šalį? Ar tą patį vardan mylimosios sugebės padaryti Radamesas? Ar ši mylimųjų (ne)laisvės istorija gali pasibaigti laimingai? Kas bus aukojama ant Egipto dievų altoriaus – meilė ar laisvė? Laimė ar valdžia ir turtai? Mylimas asmuo ar šeima ir tauta?
Eltono Johno muzika ir herojiška meilė
Pagal sero Eltono Johno muziką ir Tim Rice eiles sukurtas miuziklas pastatytas daugiau nei 18 pasaulio šalių. Ir neabejotinai, tai yra viena iš jo sėkmės priežaščių. Tačiau įsprausti šį miuziklą į saldžios ir vienalytės popmuzikos rėmus būtų neteisinga, nes jame galima išgirsti ne tik šio stiliaus dainas ar lyriškas balades, bet ir choralą, gospelą, papildytą afrikietišku skambesiu, (vergų choro partijos su Aida iš tiesų skambėjo labai gražiai), Indijos, Vidurio rytų šalių muzikai būdingais elementais, ar net roko stiliaus kūrinių.
Taip pat verta pagirti pagrindinius šio spektaklio atlikėjus – Viktoriją Streičą ir Jeronimą Milių, ne tik už muzikines partijas, bet ir (gal net labiau) už išgyventos istorijos emocinį tikrumą. Miuziklas teatre gyvuoja jau ne pirmą ar antrą sezoną, ir iš dalies kalbėjimas apie „emocinį tikrumą“ gali nuskambėti naiviai – juk viskas suvaidinta, šimtus sykių atrepetuota ir po šitiek sezonų mintinai žinoma. Taip, bet po ši tiek sezonų atlikėjams neretai virš galvos gresia pakibti kitas Damoklo kardas – abejingumas savo vaidmeniui ar partneriui. Abejingumas, kuris gali būti maskuojamas aukščiausio lygio aktoriniu ir muzikiniu meistriškumu. Tačiau jeigu viduje žiojėja emocinė tuštuma, net ir nebūdamas kritiku, kiekvienas žiūrovas, gali pajusti tai, kitais žodžiais tariant – pajusti, kad aktorius atvaidino, atliko. Būtent už tai, kad nuo pirmos iki paskutinės scenos mus, žiūrovus, įtikino savo herojų tikrumu, išgyventomis emocijomis ir pasakojama „Aidos“ istorija, ir kad nebuvo vienas kitam abejingi, neužgožė vienas kito, galima padėkoti jiems. Ir žinoma, režisieriui – kad leido mums bent trumpam patikėti pasakiška – nesuvulgarizuota, herojiška ir tyra, vienas dėl kito, pasiaukojančia meile, įkūnijama šių dviejų įsimylėjėlių.
Subtili scenografija ir Čiurlionio atšvaitai
Galiausiai dar vienas komplimentas priklauso miuziklo režisieriui V. Pauliukaičiui ir scenografui A. Jacovskiui – už estetinį subtilumą. Prieš spektaklį buvo kilusių nuogastavimų, o jeigu ant scenos pamatysiu paauksuotus rūmus ar piramides, medinių kačių skulptūras ir palmes, (kupranugariai jau būtų virš visko) – nelauk nieko gero. Ačiū dievui, nebuvo nueita primytiviausiu ir ant kičo ribos balansuojančiu keliu. Scenografija ne tik kad minimalistinė, bet ir monumentali – sceną puošia iš esmės vienintelė pastovi, milžiniška dekoracija – lyg milžiniškos faraono skulptūros nukirsdintos kojos iki kelių, kurios besikaitaliojant scenomis sukasi ratu.
Nežinia, ar kuris nors iš spektaklio kūrybinės komandos narių, yra M. K. Čiurlionio gerbėjas, bet nori nenori, vos tik išvydus šią milžinišką dekoraciją, kurią slepė teatro uždanga, mintyse iškilo „Rex“ triptikas. Ir dievybės (likimo) ir žmogaus, laivo (gyvenimo) motyvai matomi paveiksle visai gražiai susisiejo su šiame spektaklyje narpliojama meilės ir (ne)laisvės tema. Ir iš scenografinės pusės –beveik viskas! Jokio aukso, jokių palmių (na gerai, trumpai galėjote išvysti dvi šakeles, bet atrodė labai jau nekaltai). O medines kates, regis, daug dailiau pakeitė, liaunos, egiptietiškomis karūnomis pasipuošusios šokėjos. Spektaklio choro daininkų, šokėjų kostiumai neretai taip pat buvo gana minimalistiniai, bet stilingi, išskirtinesni – tik pagrindinių atlikėjų, Aidos, Radameso, Amneris, ir jos tėvo, Egipto karaliaus. Tai nuovokus sprendimas, leidęs neperkrauti scenos ir neužgožti joje išgyvenamos istorijos ir atlikėjų.
Artimiausias „Aidos“ spektaklis – lapkričio 20 d. 18 val.
Daugiau informacijos: www.muzikinisteatras.lt
