Visada, kai pamatau į save nukreiptą fotoaparato objektyvą, įsitempiu tarsi styga. Bandau natūraliai pozuoti, skubu pasitaisyti marškinių klostes, mintyse „matuojuosi“ įvairias šypsenos versijas. Kiti mieliau grįžtų į savo vaikystę, kai nei viena šventė ir gyvenimo įvykis neapsieidavo be fotografijų – fotografavimosi vasarą prie jūros, greta Palangos tilto su beždžionėle ant rankų ar žiemą prie namuose papuoštos kalėdinės eglutės ir ananasu rankose. Visiškai kitas jausmas, kai fotografas geba žmogų užfiksuoti paslapčia, taip žmogus gali save pamatyti kitu kampu, kai visus fotografijos scenarijus mes paliekame nuošalyje. Tada nuolat savęs klausiu, o koks jausmas būti už kadro?
Atsitiktinai vaikštant Kaune vieną vasaros dieną dar nesutvarkyta Vilniaus gatve akį patraukė ant masyvių metalinių vartų kabantis parodos plakatas. Jis kvietė užsukti į Kauno architektų namus, kur lietuvių architektė, poetė ir fotomenininkė Ona Marija Urbšytė gegužės 26–birželio 17 dienomis pristatė fotoportretų parodą „Už kadro“. Autorė palietė itin aktualią fotografijos problemą, t. y. suvirpino svarbias meno lauko įtampas, ką reiškia fotografuoti, ir būti fotografuojamam? Ką išgyvename fotografuodami ir būdami šiapus fotoaparato objektyvo? Šie klausimai esti aktualūs ir praėjus parodai, nes jos emocinis įspūdis išlieka gilus ir ilgam.
Onos Marijos Urbšytės fotoaparato taikiklyje atsidūrė Lietuvos kultūros žmonės – pažįstami ir nepažįstami, draugai ir bičiuliai, jauni ir vyresni, atsargiai medžiojami ir drąsiai mėgaujantys fotoaparato dėmesiu. Autorė, būdama už kadro, vengia teatrališkumo, surežisuotų scenų ar savotiško fotografijų scenarijaus. Ar ne tiesa, kad svarbus tas momentas, kai nuspaudžiamas fotoaparato mygtukas? Ta sekundė, galinti užfiksuoti atmintį, o galbūt net pakeisti žmogų, nes dažniausiai mes esame skirtingi realybėje, nei fotografijos blizgiame popieriuje.
Onos Marijos Urbšytės per kelis metus užfiksuoti daugiau kaip 50-ies menininkų portretai krypsta į dvi dalis, kurios susilieja viena su kita, – autorė, kaip koks paparacas, nukreipia savo fotoaparato objektyvą į žmogų, kuris nežino, kad yra fotografuojamas, ar specialiai savo kūrybos įrankiu vilioja fotografuojamą žmogų, nes žino, kad jam patinka skiriamas dėmesys. Fotomenininkė Ona Marija Urbšytė savo kūryboje šias dvi paradigmas suvokia, kaip vienas kitą papildančias. Nuotraukoje pagauta akimirka su kino režisieriumi Gyčiu Lukšu – tai tas atvejis, kai neprireikia jokio scenarijaus. Temą diktuoja asmenybės savybės ir charakteris.
Fotomenininkas suvokiamas kaip tas, kuris geba parodyti žmogaus kitas būdo savybes, tarsi praveria vidinio pasaulio langą, kurį mes saugome, žvelgia tarsi pro lango plyšelį, kaip per kokį fotoaparato objektyvą, į mus. Manau, kad daugeliui būtų malonu pamatyti save kitokį nei patys įsivaizduojame. O fotomenininkė Ona Marija Urbšytė, turinti savo stiprų kūrybos braižą, žvelgdama pro fotoaparato objektyvą ir išdidina žmogaus kitas savybes – garsus menininkas savo dirbtuvėje irgi būna visas atsidavęs kūrybai ir pavargęs arba pagautas žvilgsnis gali reikšti gilų susimąstymą, kurio tuo metu prireikia. Personažai esti be pompastikos ir blizgučių, bet su tik jiems būdingu unikalumu, kurį Ona Marija Urbšytė fotografijos plokštumoje išryškina.
Poststruktūralistas Roland’as Barthes’as knygoje „Camera lucida. Pastabos apie fotografiją“ rašė, kad praeityje matydami tam tikrą tipišką vaizdą, pavyzdžiui, žvyrkelį, jo faktūrą, mus matomas vaizdas įtikina, kad tai žvyrkelis. Būtent matomas fotografijos vaizdas leidžia kūniškai išgyventi ir atpažinti, ką akys gebą (už)fiksuoti. Atrodytų, kad fotografijos plokštumoje, kaip kokiame blizgiame ar matiniame paviršiuje, mes įžvelgiame kitą tikrovę, kurioje verda toks pats gyvenimas, kaip ir šiapus fotografijos.
Lipdamas girgždančiais Kauno architektų namų laiptais, atmintyje iškilo vaizdas, kai kartą fotoateljė manęs darbuotoja paklausė: „Jums daryti nuotraukas blizgiu ar matiniu paviršiu?“ Sakoma, kad blizgiu paviršiumi nuotraukos – ryškesnės. Taip ir fotomenininkės Onos Marijos Urbšytės paroda „Už kadro“ tapo ryškiu reiškiniu Kauno meno lauke. O darbai, giliai įstrigę atmintyje, toliau gyvena savo gyvenimą kitur. O mes, būdami šiapus fotoaparato objektyvo, pamirštame arba ne gyvenimiškus scenarijus.
