Kelis mėnesius rašau nerišlų išsiskyrimo laišką Londonui. Nesinori įskaudinti, per dešimt metų gerokai prisirišau. Tačiau ilgainiui mudviejų vertybės – pasikeitė. Likau už žmogų kovojanti maištininkė, o Jis virto Sityje viršvalandžius dirbančiu bankininku.
Vieną rytą, pramintu keliu eidama į darbą, kaip Jehovos liudytoja bukletus, prakišinėjau sau pozityvą:
– Tuk tuk tuk, sveiki, ar tikite į Pozityvą?
– …, – poker face.
– Jums patinka Londone, Londonas – mažasis Niujorkas. If you can make it here, you can most likely make it there. Londone tiek daug kontrastų, Londone kiekvienas gali rasti namus…
It’s home time, Marija, and by home, I mean – Brexit, – kolegos komentarais Pozityvą nokautavo įsisenėjęs Negatyvas lėtai be emocijos užverdamas Jehovos liudytojai prieš nosį duris.
Žmonės klausia, kodėl nesikraustau į Paryžių? Gi visais kanalais transliuoju Jam tik devynioliktojo amžiaus literatūroje aprašytą meilę. Teoriškai, visa tai būtų velniškai seksualu: prabundu ryte, tyloje išgeriu puodelį juodos kavos, pasiimu nešiojamąjį kompiuterį ir Gabriel Garcia Marquez One Hundred Years of Solitude, pasidažau lūpas, veikiausiai rouge bordeaux spalva ir traukiniu per Lamanšo sąsiaurį – tiesiai į Gare du Nord.
– Bonjour, Paris! – išlipusi sušunku, o Jis net neateina pasitikti.
Žiūri į mane, kaip į kvailelę šimtais nepažįstamųjų akimis, tarsi klausdamas: Ir kas dabar?
Kartais atrodo, kad gyvenu savo košmare, kaip Gregor Samsa Kafkos Metamorfozėje virto milžinišku vabalu, taip aš – Mariaus Ivaškevičiaus Išvaryme aprašytu obuoliu, kuris sėdi vienoje vietoje ir pamažėle pūva. Darbas – namai rutina, savaitgalio šopingas Lidle, kur prisiplėšome celofaninių maišelių ir juos vėliau panaudojame šiukšlėms, vakarai virtuvėje ruošiant kitos dienos pietus, atostogos tėvynėje, kur gerdama alų pasakodama draugams, kaip nesutariu su Londonu:
– … viskas pabrango, – dejuoju, – daiktas ir piniginė jo vertė – prasilenkia su logika šviesmečiais, penki svarai sterlingai už bokalą alaus, keturi – už keptą vištos kulšį, kai visa višta kainuoja – tris. Vieno miegamojo buto nuoma – tūkstantis svarų plius mokesčiai, vieno miegamojo buto nuoma Lietuvoje – šimtas eurų. O uždirbam beveik tiek pat.
Iš tiesų, kainos ir uždarbiai – niekuo dėti, tokia, nerafinuota tema, sutartinis kodas, kuriuo išreiškiamas nepasitenkinimas valstybe ir jos santvarka. Kita vertus, kurios šalies gyventojai galėtų paploti savo vadovui? Amerikiečiai su nostalgija prisimena John F. Kennedy. Ką reiškia du metai prezidento poste? Tas pats, kas sukurti vieną gerą gabalą ir surengti pasaulio turą. JFK one-hit wonder buvo: „Ask not what your country can do for you; ask what you can do for your country“.* Atsakomybės nurašymas kitiems, ne kitaip. Gerokai sveikiau, kai santykiuose įsiklausoma į vienas kitą ir stengiamasi vienodai.
O, jei esi poros ar net kelių šalių pilietis? Dauguma Europos Sąjungos narių nedraudžia dvigubos pilietybės, priešingai nei Lietuva, kuri savo vaikų nepaleidžia ir yra įsitikinusi, kad pasirinkęs kitą, jau savaime – išdavikas. Nemalonus tas atsisveikinimas, bet svetimo gyvenimo – negyvensi. Išvažiuoji, pradžioje – sunku, vėliau pripranti, o tada nebeprisimeni, kad buvo kitaip. Referendumo rezultatai parodė, kad tokių nebesigręžiojančių atgal – ne vienas bažnytkaimis.
Net ir tie, kurie nepatingėjo saulėtą sekmadienio popietę apsivyti Lietuvos Respublikos Ambasados Londone, tik atsainiai kartojo: atlieku pilietinę pareigą. Su sąžine nepakariausi, rusena, kažkur giliai toji pagarba tėvynei. Tiesa, paradoksaliai, labiau – išvažiavusiems. Tarsi ištremtieji sapnuose regime nesuterštą Tėvynės Motinos paveikslą. Norėtume, kad Ji dar ilgai gyvuotų, renkame geriausią iš blogiausių seselių ir šimtą keturiasdešimt vieną sanitarą. Gydytojams vis dar nešame vokelius, sumos tos pačios, keičiasi tik valiuta. Socialinė reklama, kad geriausia padėka gydytojui nuoširdus „ačiū“ išmokė nebent etiketo.
Padėka, tai dėkingumo jausmas jaučiamas už atliktą veiksmą. Teoriškai, jei visgi nusprendžiame „ačiū“ svarumą sustiprinti pinigais, vokelius turėtume paduoti po konsultacijos ar gydymo. Realybėje, jei gydytojui susitikus su pacientu, pacientas neužsimina apie piniginį apdovanojimą už gydytojo darbą, darbas dažnai būna atliktas atžagaria ranka ir už tokią konsultaciją ar apžiūrą sakyti „ačiū“ net nesinori.
– Davei kyšį? – klausia pasišlykštėjęs, tarsi būčiau permiegojusi su vedusiu vyru ir tai, kad suteršiau kažkieno šventą santuoką, būtų tik mano kaltė.
– Daviau, – prisiimu atsakomybę už savo veiksmus, gal net mažumėlę per drąsiai?
– Jei visi vienu metu nustotų vengti mokesčių, Lietuvos ekonomika pakiltų tą pačią sekundę.
– Žinai, žmogui rūpi, kad apžiūrėtų, kai negaluoji jautiesi itin pažeidžiamas, teisingumas nebėra – prioritetas. Tiesa, kaip doras Lietuvos pilietis, už pirmą konsultaciją susimokėjau kasoje, tą pačią minutę į registratūrą paskambino mane apžiūrėjusi gydytoja ir pakvietė atgal į kabinetą, pasisodino, kaip prasikaltusią mokinę ir pasakė: vaikeli, kodėl nesakei, kad nedrausta? Atėjai, kaip pieno nusipirkti, mes pasiliksim kortelę kabinete, kitą kartą susimokėk pas mus, o mes jau pasirūpinsime formalumais.
– Ji – vagis.
– Ir viskas visiems žinoma, paciento puslapyje, kas antras komentaras – nusiskundimas ir įrašas, kad gydytojos kompetencija kyla su kiekvienu euru. Ruošiausi pasitikrinti privačioje klinikoje, bet paskaičiavau, kad sumokėsiu šimtu eurų daugiau ir nusprendžiau, kad dar vienas kartas niekam nepakenks.
Ir tas atidėliojimas į ateitį, toks šlykštus įprotis. Pradedant nuo kasdieninių buitinių darbų, kaip pavyzdžiui indų plovimas, baigiant rimtesniais gyvenimo sprendimais ar įsipareigojimas. Aleksandras Špilevoj režisuotame spektaklyje Bagadelnia vienas personažas taikliai pastebi, kad bijome prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Seniau žmonės švęsdavo! Tris dienas šokdavo vestuvėse, susirinkdavo į krikštynas, laukdavo Šventų Kalėdų, būriais ridendavo kiaušinius per Velykas, neslėpdavo nuopelnų, priešingai, didžiuodavosi ir dalindavosi jais. …baigiau mokyklą, baigiau universitetą, pasistačiau namą, pasipiršau, susituokiau, pakilau pareigose ir pan. O dabar slenkam tarsi nusivylę šešėliai palei sieną, laikrodžiai tiksi, dienos trumpėja… kartais, užplūsta jausmas, jog tai tik pratybos.
– Kur tas gyvenimas apie kurį visąlaik svajojau? – klausiu eidama per nušnerkštą Stratford rajoną ant rankos pasikabinusi dvidešimt keturis tualetinio popieriaus rulonus.
– Marija, visiems reikia valgyti ir visiems reikia tuštintis.
– Pažiūrėk į tuos žmones, retai išeini į lauką, nematai, kokie jie nususę: plaukai auga kuokštais, ant pečių pleiskanos, oda papilkėjusi ir išberta, tarsi gyvenčiau filme Night of the Living Dead, – skundžiuosi, jei jis sutiktų kraustytis, tą pačią dieną susikraučiau lagaminus.
– Visur yra tokių žmonių, – sako ir leidžia suprasti, kad iš Londono niekur nevažiuos.
Šiuo metu, Londone madinga, kurti bendruomenes, būti veganais ir augalai, ypač jų parduotuvės, kur taip pat galima nusipirkti kavos, prasiskini kelią prie staliuko, tarsi per džiunglių brūzgynus ir sėdi patenkintas, apsimesdamas, kad esi dalis tos gamtos, kurią baigia išnaikinti tavo paties rasė, bet dabar ne apie tai.
Anądien nuėjusi į vietinę kepyklėlę duonos, dešimt minučių klausiausi, kaip pardavėja susidomėjusiam klientui pasakojo iš kur atkeliauja kavos pupelės ruošiamai flat white. Toks pat fenomenas vyksta ir šeštadieniniame ūkininkų turguje, kur kiekvienam įdomu, kaip auginamos parduodamos daržovės, kurią savaitės dieną jas nuskynė, ar skynusiųjų pasaulėžiūra sutampa su parduodamos prekės siūloma vizija, ką lesė vištos ar jos gavo pakankamai saulės augdamos ar jų mirtis buvo lengva? Tai, ką prieš beveik dešimt metų šaržavo ateitį nuspėjęs serialas Portlandia įgavo kūną šių dienų Londone, švytuoklė pasiekė absurdo skalę. Pradedu abejoti ar mano liberalios pažiūros išties tokios liberalios ar tik tokiomis apsimetinėja. Iš manęs viena po kito atiminėja žodžius, Londono traukinių stotyse nebesikreipiama: ladies and gentlemen, dabar be didelių įžangų eina tiesiai prie reikalo, nes, gal tarp laukiančiųjų atsiras žmogus, kuris yra transseksualus? Viskas gerai, mes tobulėjame ir pripažįstame įvairovę. Kolektyvinis idėjų svarstymas, angliškai vadinamas brainstorming, taip pat nukeliavo į nebevartojamų žodžių kapines, nes turi sąsajų su epilepsija. Prastas tonas sakyti disabled kalbant apie žmones su judėjimo negalia. Anglijoje jau seniai nebėra storų žmonių, yra nebent apkūnūs, rasės klausimai – praėjusio amžiaus tema, kurią visi nori pamiršti, kaip tėvynainiai Sovietų Sąjungą. O manyje išsivystęs kompleksas, kad gimusi ir augusi Lietuvoje, būtinai leptelsiu, kokią užsisenijusią sąvoką, todėl būnu itin atsargi, tokia atsargi, kad per metus dar nė karto nepasakiau žodis – juodas, juodaodžiui bendradarbiui.
– Would you like coffee?
– Yes,please.
– Americano? ]
– Perhaps, I should have tea…
– With or without milk?
Lietuvoje niekas neturi tokių problemų, buvau stačiai nustebusi, kai išgirdau išsilavinusią trisdešimtmetę pasakojant apie kaimynystę Paryžiuje, kurioje buvo apsistojusi per paskutinę viešnagę šviesų mieste.
– Daugiau ten negrįžčiau, iš trijų pusių nuostabios apylinkės, o už nugaros – negrų rajonas, – gerdama kavą ir klausydamasi Stacey Kent dėstė ji.
Instinktyviai apsižvalgiau ar niekas negirdėjo. O štai spektaklyje personažo ištartą žodį invalidas girdėjo visi, bet niekas išskyrus mane nesureagavo. Pagalvojau, kad Lietuvoje žmonės veikiausiai negauna tos pačios atmintinės. Nors, kodėl stebiuosi tokiomis detalėmis, kai pusė tautos gėjus su pasišlykštėjimu vadina pyderais ir vis dar nesupranta, kam jiems tie paradai?
Tiesa, išmokau ir kažko naujo, tarkim, kad mano LGBTQ trūksta dviejų raidžių ir simbolio.
– LGBTQIA+, – sako ir mano smegenis ištinka mikro infarktas, – nors nesuprantu, kodėl visus suplakė į vieną grupę, esu gėjus, tačiau tikrai neturiu nė menkiausio supratimo, ką jaučia ir kuo gyvena transseksualas.
Argi neturėtų viskas būti paprasčiau? Ar neturėtų viskas remtis į lygias ŽMONIŲ teises? Kurios grupės teises gins juodaodė neįgali lesbietė? Jei ji prabils apie feminizmą karščiau nei kada šnekėjo apie savo rasę, ar jos rasė jausis išduota?
Kartais dvejoju, ar tikrai mane užpisa tik Londonas ar visgi visas šių dienų pasaulis, tiksliau tai, kas iš jo liko?
– Už kurią šalį būtum pasiruošus numirti turėdama dviejų kariaujančių šalių pilietybę? – provokuoja.
– …, – gurkšteliu alaus.
Vėliau ilgai galvoju ar mirčiau už Lietuvą? Už Angliją nekovočiau, nes pats gyvenimas Anglijoje nesibaigianti kova. Ir kokia prasmė mirti už nemylimą šalį?
*John F. Kennedy
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Europos ilgesys
