Trisdešimtmetis tampa labai nuvalkiota tema, kaip meilė, kelionės į Vietnamą, Indiją, kaip avokadai ir lapiniai kopūstai. Asmeniškai man trisdešimt jau mažiausiai dešimt metų. Praktiškai, kai pažinau skaičius, taip ir pasilaidojau. Pamenu, kai buvau ketverių, nugirdau kaimynes kalbant apie Verkių dukrą, kuriai jau trisdešimt ir ji nieko neturi: nei vyro, nei vaiko, nei mokslų nebaigus ir dirba pardavėja, vos save išsilaiko, o ką jau kalbėti apie nekilnojamą turtą. Pamenu galvojau, kokia vargšė, tokia sena ir nieko neturi, gailėjau jos labai kelias dienas, net nėjau žaisti į kiemą. Mama išsigando, nuvedė pas daktarę Dobožinskienę, bet nuo trisdešimtmečio krizės manęs taip ir nepagydė. Birželį man pagaliau trisdešimt ir dabar suprantu, kad visus tuos metus sirgau svetima liga.
Tiesa, tuo metu, Lietuvoje dauguma trisdešimtmečių atrodė paragavę gyvenimo, kai kurie – net gerokai persiriję, nenuostabu, kad ketvirtoji dešimtis tada atrodė, kaip paskutinė stotelė. O pasirodo, kuo toliau – tuo geriau. Pamažu viskas pradeda įgauti prasmę.
Anądien prabudau ir mane taip užgliūčino, tarsi būtų pradėjusi veikti prieš septynis mėnesius ragauta markutė. Pažiūrėjau į pamerktas raudonas tulpes vangiai apšviestas saulės ir į mane prabilo sąžinė. Taip, kaip prabyla valgant mėsą, žuvį ar kitus kadaise judėjusius dalykus, bet tada užsimirštu ir valgau toliau. Duše tie apmąstymai peraugo į dar reikšmingesnes egzistencines kontempliacijas, kol pagaliau supratau, kad esu menininkė. Su tuo nutęstu ‘e’, tokia, kuri (gal) parašo vieną eilėraštį per mėnulio užtemimą, arba kas dešimtmetį išspaudžia, kokią knygelę, kurią sutinka spausdinti tik niekam nežinomos nuo valstybės mokesčius slepiančios leidyklos. Ir, kuri visą likusį laiką sėdi kavinėje rytą apsikabinusi flat white, o vakare – taurę Merlot ar Pinot Noir, laiko cigaretę tarp pirštų, kol susmilksta, susitinka su draugais, pasišneka su gyvenimą stebinčiais nepažįstamais, pasidalina pastebėjimais, užsirašo kelias minteles juodoje Moleskine ir vėl žiūri į debesis. Todėl ir drasko mane iš vidaus, nes žinau, kad nieks nesupras, nieks nesurinks tūkstančio svarų per mėnesį sąskaitoms apmokėti. Ir tas žinojimas, kad dar mažiausiai tiek, kiek pragyvenau reiks keltis iš ryto ir eiti į pragarą, kaip nemylimą darbą įvardino Dostojevskis, plėšo krūtinę, nematomomis virvėmis suriša rankas.
Tėvai džiaugiasi, teta meldžiasi, kad tik neišmestų, nes kitaip didelis vargas, patyrė jau jie tokį – kartoti nenori, užteko tų prailgusių septynių mėnesių, kai visi keturi išėjome į pensiją. Parvykusi iš Briuselio, po praktikos Europos Komisijoje, užriečiau nosį ir nudirbti paprastus darbus palikau kitiems, tiems, kurie, gal neišsilavino, gal nepakeliavo, gal neturėjo santaupų ar vaizduotės? Rašiau apie išnykusį laiką, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, klausydavausi muzikos, sapnuodavau ligi pietų – prasmingos, tai buvo dienos. Tačiau atsipalaiduoti taip ir nepavyko, vis spaudė mintis, kad tokia prabanga, toks gyvenimo malonumas – veltėdystė, kad paprastas žmogus turi dirbti ir dirbti daug, taip, kaip dirbo mūsų proseneliai, kurie neturėjo nei galimybės išsilavinti, nei pasirinkti, taip kaip dirbo jų vaikai, jei tik gaudavo progą tarp pasaulinių karų, taip, kaip dirbo, jų vaikai – pagal paskyrimą. Ir aš dabar dirbu, tarsi nebūčiau išsilavinusi, tarsi neturėčiau galimybės, nes pečius slėgtų pasauliniai karai, tarsi mane būtų paskyrę į šitą ofiso kėdę, kurioje aštuonias valandas per dieną turiu analizuoti duomenis Excel lentelėse. Aštuonios valandos amžinybės. Galiu kalbėti tik iš savo patirties, tačiau visos ofiso kėdės, kuriose teko sėdėti buvo varginančiai nepatogios visomis prasmėmis.
Žadintuvas, radijas, dušas, kava, nuobodus kostiumas, kelionė į darbą, trys su puse valandos iki pietų pertraukos, pokalbis su kolega, pakelis traškučių, sausas sumuštinis, skardinė Coca Cola‘os, dar keturios lėtos valandos iki darbo pabaigos, sporto klubas arba (ir) bokalas su kolegomis, vakarienė, lova, išsvajotoji poilsio oazė, į kurią kasnakt krintame su viltimi prisikelti į naują gyvenimą.
Marija Djačenko / Asmeninio archyvo nuotr.
Suvokimas, kad kažkas ne taip, nepasitenkinimo forma surado mane dar penktoje klasėje, pradėjau atsikalbinėti, džinsuose plėšyti skyles ir laukti vasaros. O tada nenorėdavau, kad ji baigtųsi, dabar nenoriu, kad baigtųsi savaitgaliai. Rugpjūtis būdavo vienas besitęsiantis sekmadienis. O tada vėl tekdavo keltis septintą ir atvėsusį rytmetį, kaip per liūdesį irtis per pūvančius lapus.
Kas devintoje klasėje žino, kokiais būdais ateityje užsidirbs duonai? Padariau visus klaidingus sprendimus pasirinkdama, ką mokysiuosi A lygiu, nors ir to pasirinkimo, kaip pačio darbo Lietuvoje.
Pasitikėjimo savimi, kritinio mąstymo, gal time management, presentation skills, kalbų, gal prancūzų, italų ir rusų, kino, muzikos, meno istorijos, stiliaus, literatūros? Visi tie chemijos eksperimentai, žinoma, buvo be galo įdomūs, vien dėl mokytojo, nes niekada nebūdavome tikri, kokios formos tikėtis, tačiau devynis kartus iš dešimties, jis kvepėdavo, kaip seno airiško pub‘o kiliminė danga rytą po St. Patrick’s. Iš tiesų mokykla turėtų parodyti, what‘s available, ir pagelbėti ieškojimuose, duoti laisvės, leisti įsiklausyti į save ir būti savo paties ritmu. O ne pastatyti vadovėlių sienas ir suleisti visus į vieną kamerą.
Vidinė ritmika, primityvi, tačiau dažnai dienos rutinoje pametama sąvoka. Vienas iš rodiklių, į kurį vertėtų atsižvelgti priimant bet kokius sprendimus, nuo menkiausių, kada valgyti pusryčius, pradėti darbą iki kada išsirinkti profesiją, sukurti šeimą (jei apskritai), subręsti? Kai išjauti savo vidų judesiai tampa gracingi. Kol kas atrodo, kad dauguma, kaip drimbos gimnastikos salėje šoka per gyvenimą, kaip per ožį prišutusioje gimnastikos salėje.
Persikrausčiusi į Redchurch Street susipažinau su Rože, tuo metu, kai apsigyvenome tame pačiame name, ji jau buvo peržengusi ketvirtąją dešimtį ir atradusi save. Ar bent pusiaukelėje. Pavydėjau jai prabangos būti sistemos pašaliete. Žvelgiau kaip į deivę nužengusią iš debesų: giliomis rudomis akimis, švytinčiais tamsiais plaukais, liaunu liemeniu, kurio trapumą pabrėždavo plazdenanti raudona suknia, ir raudonais bateliais. Ji valandų valandas praleisdavo savo mistiškame kambaryje namo palėpėje, ten medituodavo, ten kartą pasiekė nirvaną. Ji niekada neskubėdavo, beveik visada vėluodavo ir praleisdavo valandų valandas prie veidrodžio. Arts Council England skyrė jai metų stipendiją, kad galėtų nevaržoma rašyti knygą vaikams. Ir kvepėjo ji, kaip rožių slėnis Bulgarijoje.
Tiesa, kadaise Rožė buvo apvali ir gana depresyvi persona, kurios vardą žinojo visi vietiniai barmenai Brick Lane‘e, ji atidarydavo ir uždarydavo barus, kol vieną dieną ją ištiko Forest Gump sindromas ir ji pradėjo bėgti. Bėgo bėgo bėgo, kol išbėgo į naują gyvenimą. Kiekvienam savo išsigelbėjimas. Jei kada rasiu savąjį way out, tai bus minties tapsmo kūnu momentas.
Kiekvieną rytą paaitrinu kančią apmąstymais, stengiuosi detaliai vizualizuoti alternatyvas, pjaustau venas nematomais minčių peiliukais, regiu save Cafe Pure Paryžiuje, skaitančią knygą London Fields, dalyvaujančią Fashion Show Niujorke, užsisakinėjančią EspressoVenecijoje: Un caffè per favore! Prieš darbą išgyvenu šimtus (už aštuonias valandas ofise) geresnių scenarijų. Mintimis aš visada ne ten, žvelgiu į save iš viršaus, kaip siela į vėstantį kūną, klaidžioju po kelionių prisiminimus, planuoju – naujus pabėgimus, gyvenu tobulo gyvenimo projekcijose Pinterest ar Instagram paskyrose.
Italija buvo viena ilgiausių lauktų ir geriausiai suplanuotų kelionių. Gal nė kiek ne mažiau nuvalkiotas, tačiau klasika tapęs pasirinkimas, kaip Chanel kvepalai, Rolex, Apple ir maža juoda suknelė, Lietuvoje – Džordana Butkutė. Kalbant apie nemarią klasiką, Italijoje elegantiški net šunys. O jų ten per akis ir visokiausių veislių. Manau, viskas dėl to, kad pietiečiai susigyvenę su laiku, laikas – jų draugas, o ne, kažkas su kuo reikia kovoti, slėpti, gal net bijoti?
Iškeliavome Londono ritmu, kitaip tariant, įsibėgėję, ir tiesiai veidu į kelias valandas atidėtą skrydį. Sėdėjome kavinėje ir barbenome pirštais į stalo paviršių nesumesdami, kur save padėti. Nenuostabu, kad nusileidę Pizoje per dvi valandas pamatėme viską, viską sudokumentavome, suvalgėme porciją skaniausių pasaulyje ledų ir išdūmėme į Florenciją. Atsipūtėme, gal tik apie dvyliktą nakties, La Loggia restorane, kuris jau, beje, užsidarinėjo. Nuo Piazzale Michelangelo atsiveriančiu vaizdu grožėjosi tik keletas rusų turistų ir grupelė šampaną geriančių mafijozų. Ryte, kiek pailsėję, kaip kulkos šovėme iš lovos tiesiai į Piazza del Duomo. Užsikorę į patį kupolo viršų panaudojome visas keturias kameras bei du iPhone‘us. Nusileidę, kūlversčiais puolėme ieškoti vietelės pusryčiams. Maistą užsisakėm net spurdėdami kėdėse ir lėkštėms dar net nepalietus staltiesės paprašėme sąskaitos.
– Gal pirma pavalgykite? – pasiūlė padavėjas ir varikliai vienas po kito užgeso palikdami tik harmoningą užimą, mano vidinis triukšmas virto, kaip kadaise išsireiškė La Monte Young the sustained tone branch of minimalism.
Kodėl mes sau taip? Kodėl viskas pinigai arba (ir) laikas? Ir kur mes tą neįkainojamą laiką investuojame? Sukasi aplinkui viskas užburtu ratu, kaip kažkada pastebėjo Foje. Ir mes užaugom, ir auginam savo vaikus, tie vaikai, užaugs, ir pradės gyvybę, ir mūsų nebeliks, nebeliks ir mūsų vaikų, ir toji jų pradėta gyvybė kažkada taip pat užges…
Atsipalaiduok, jei labai norisi, iškelk vidurinį pirštą and say: fuck it; let your fantasy run wild. Galų gale, nieks niekam neskolingas. Nebent patys sau, visą prarastą laiką, kurį praleidome jaudindamiesi, ką pagalvos kiti.
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Primestas vyriškumas
