Sarah Maples “Mentruate with Pride”

Kelias paskutines dienas gilinausi į karo ir genocidų tematiką – tikro karo ir karo kaip metaforos, tikrų genocidų ‒ senų ir naujų, Afrikoje ir Europoje. Neįmanoma apie tai negalvoti, gyvenant Lietuvoje, kurioje spauda nuolat gąsdina sėlinančiais pavojais iš Rytų. Gyvenant Vilniuje, ant kurio gatvių sienų kabo lentelės su informacija, kiek tūkstančių žmonių buvo suvaryta į šią gatvelę, vėliau – nužudyta.

Bet ką bendra tai turi su feminizmu?

Daug ką – tai, ką vadinu militaristiniu arba kariniu mąstymu, pastaruoju metu tampa vis aktualiau Lietuvoje, įskaitant ir feministes/us bei kairiuosius. Ryškėja tam tikri susiskaldymai, atsiribojimai, ir/ar vengiama tiesioginių konfrontacijų, pasukant skirtingais keliais. Be to, išsakoma minčių, kad reikia atsirinkti, kas svarbiau – žmogaus teisės ar valstybingumo išsaugojimas. Žmogus teisės – kažkas, kas gali palaukti.

Taigi ar feminizmas suderinamas su militaristiniu mąstymu? Kokio feminizmo reikia karo / karinių veiksmų akivaizdoje, ar jis gali „palaukti“? Su kuo reikėtų/vertėtų solidarizuotis?

Pirma, feminizmas be abejonių reiškia kovą su patriarchaline sistema, ir ši kova turi būti bekompromisė ir neapologetiška. Reikia gebėti kritiškai mąstyti ir mesti iššūkį tam, kas tave supa. Kadangi heteronormatyvi ir patriarchalinė ideologija Lietuvoje valdo, o tai riboja mūsų visų galimybes ir nužmogina, jai neišvengiamai būtina priešintis. Būtina reikalauti reikšmingų pokyčių, o ne kosmetinių ydingos sistemos tobulinimų.

Tačiau kartu totalitarų militaristinį mąstymą galima matyti kaip dvinario mąstymo rezultatą. Kariniam mąstymui būdinga tai, kad reikalaujama hierarchijos ir valdžios, kurios įsakymai – nekvestionuojami. Militaristinio „arba-arba“ mąstymo pasekmė ir yra griežtoji binarinė lyčių skirstymo sistema. Skirstoma į: „vyrus“ ir „moteris“, „aukas“ ir „laimėtojus“, „normaliuosius“ ir „iškrypusius“, „intelektualus“ ir „runkelius“ ir t.t. Jam būtina ir bausmių sistema, naudojant patyčias kaip vieną iš pagrindinių įrankių. Sankcijos naudojamos siekiant neutralizuoti ar civilizuoti pavojingąjį Kitą – neatitinkantį tam tikros normos.

Ne, man aktualus feminizmas negali būti dar viena – šįkart feministinio – ordnungo ideologija. Tai yra ir turi išlikti kritika. Nužmoginimo, pavertimo vergu, hierarchijos ir dvinariškumo kritika. Be to, turi išlikti galimybė chaosui, abstraktumams, iš kurių gimsta kas nors nauja, kas nors, ko dar net ir negalime įvardyti.

Galiausiai galima pastebėti, kad egzistuoja daugiau nei du ‒ feminizmas taikusis ir feminizmas militaristinis. Jų yra įvairių atspalvių. Ir jau apibrėžti, enciklopedijose randami apibrėžimai irgi ne visada tinka (radikalusis, socialistinis, liberalusis, lesbietiškas). Manasis feminizmas – pagrįstas taikiais susitarimais tarp lygiaverčių subjektų, kurie kartu kuria saugumą ir teisingumą visiems.

Kaip apibrėžti tuos lygiaverčius subjektus? Kas padaro juos lygiaverčiais? Į šiuos klausimus sunku atsakyti. Be abejonės, tam tikra hierarchija yra neišvengiama – pvz. X yra privilegijuotas Y mokslo ir soc. klasės atžvilgiu. Tačiau nebūtinai – gebėjimu kritiškai mąstyti. Ar gebėjimu rūpintis visuomene, o ne tik savimi ar savo klano interesais.

„Kaip, jūsų nuomone, mes galėtume užkirsti kelią karams?“ – savo 1938 m. išleistoje knygoje „Trys ginėjos“ Virginia Woolf nagrinėja vieno teisininko jai užduotą klausimą [1]. Ir iš karto iškelia klausimą – kas gi tie „mes“? Nepaisant to, kad jie abudu priklauso tai pačiai išsilavinusiųjų klasei, vyrai ir moterys skirtingai supranta karą – vyrai dažniau juo žavisi, aktyviai jame dalyvauja, nuo vaikystės yra jam savotiškai rengiami.

Beje, požiūris į karą kaip vyrų žaidimą išliko iki šiol. Idėja, kad karas yra menstruacijų pavydas (War is menstruation envy) priskiriama Glorijai Steinem, kuri 1978 m. apie tai parašė trumpą satyrą [2]. Kai kurios feministės šią idėją traktuoja labai rimtai ir teigia, kad karai taip pat yra cikliški – kraujo praliejimai kartojasi kas maždaug 28 metus [3].   

Tačiau V. Woolf manymu, tiek vyrai, tiek moterys yra vienodai sukrėsti, matydami žudynių fotografijas. „Horror and disgust“ – siaubas ir pasibjaurėjimas – neišvengiamai, anot Woolf, turi apimti bet ką, stebintį fotografijas kaip nenuginčijamus faktus.

Susan Sontag [4] abejoja pačiu V. Woolf užduotu klausimu, jo aktualumu po dviejų pasaulinių karų. Niekas jau nebetiki, kad įmanoma užkirsti kelią karams. Mes tegalime tikėtis, kad bus laikomasi tarptautinės humanitarinės teisės ir ginkluoti konfliktai sukels mažiausiai įmanomai kančių civiliams. Jos nuomone, Woolf vis dėlto grįžta prie vieningojo „mes“ – nors iš pradžių metusi jam iššūkį. O juk klausimas suformuluotas – „kaip… mes galėtume“, taigi tiek karų buvimo, tiek nebuvimo klausimas paliekamas spręsti vyrams.

Woolf manymu, nejausti siaubo ir pasibjaurėjimo žiūrint į karo vaizdus reikštų būti amoralia pabaisa. Tačiau Sontag pažymi įdomų dalyką: trumpai pabūdami empatiški, žmonės nebesijaučia bendrininkaujantys ir šitaip pateisina savo pasyvumą. Kitaip tariant, pasibaisėjus, pasipiktinus ir gal net nuvarvinus ašarą, galima „ramia dūšia“ perjungti kanalą. Taip nebesi pabaisa, o lieki ramus ir savimi patenkintas miestelėnas, kuris tiesiog nieko negali padaryti. Net jei nujaustų, kad tam tikra prasme prisideda prie to, ką mato per televizorių.

(Žinoma, kyla klausimas, kiek adekvatūs vartojami terminai – kaip ir žodis feminizmas, pasigilinus akivaizdu, kad empatija reiškia gana skirtingus dalykus skirtingiems mąstytojams). Feminizmas ir aktyvi empatija man reiškia ne kito pozicijos savaiminį priėmimą, o kritinį požiūrį ir analizę, kuri gali pareikalauti aktyvių veiksmų.

JAV sufražistės reikalavo suteikti teisę balsuoti Pirmojo Pasaulinio Karo metais. JAV 1917 m. įsitraukus į karą, kilo klausimas, ar nereikėtų solidarizuotis su šalimi, o ne „moterų klausimu“. Dalis iš tiesų tapo savanorėmis slaugėmis ir pan. – kitos priešingai, metė iššūkį JAV prezidentui, prilygindamos jį Vokietijos kaizeriui (ir buvo įkištos į kalėjimą).

Akivaizdu, kad patriotiškumas ir nacionalizmas negali turėti viršenybės moterų teisėms.

Pernelyg dažnai feministės apkaltinamos nepatriotiškumu, kai bando kovoti prieš smurtą šeimoje, prekybą moterimis, kritikuoja Lietuvos teisėsaugos sistemą ar pateikia ieškinius tarptautiniams teismams. Manyti, kad taip darydamos, feministės kovoja prieš vyrus ar valstybę – absurdas. Kova prieš patriarchalinę sistemą ir tam tikrais klausimais būtiną jautrumą lyties aspektui yra kova už geresnę visuomenę visiems žmonėms. Karinių veiksmų akivaizdoje, kaip ir bet kuriuo kitu metu,  feminizmas turi kovoti savo kritinę kovą ir ieškoti taikių susitarimų galimybių.

Galiausiai su kuo vertėtų solidarizuotis? Čia man atrodo verta paminėti neišverčiamą terminą „autokeonony“ – jį 1983 m. pasiūlė ir įtvirtino Sarah Lucia Hoagland [5]. Tai terminas, kuris reiškia buvimą savimi bendruomenėje. „Buvimas savimi bendruomenėje reiškia kiekvienos gebėjimą pasirinkti; tai apima kiekvienos savęs suvokimą kaip subjekto (moralinės agentės) kitų sąmoningų moralinių agenčių bendruomenėje. Užuot kontroliavusios savo aplinką, mes veikiame joje ir esame jos dalis.“

Patriarchato perduodama žinia ‒ „Klausyk manęs, nors aš nesiklausau ir negerbiu tavęs“ – represinė ir (žvelgiant iš long-term perspektyvos) neefektyvi. Nei su vaikais, nei su suaugusiaisiais. Elgesys su „mažiau išmanančiomis“ ar kitokias strategijas besirenkančiomis moterimis kaip su savo kaprizingomis dukterimis, šaukšteliu (feminizmo tyrele) maitinamais kūdikiais ar moliu, kurį reikia išminkyti į teisingą formą – nekursto feminizmo visuomenėje. Gėdinimas ar kaltės sukėlimas – juolab.

Jennifer Baumgardner ir Amy Richards savo „Laiške vyresnei feministei“  išvardija krūvą patarimų, kaip bendradarbiauti skirtingo amžiaus, nuomonių, patyrimo feministėms [6]: dialogai, pagarba, domėjimasis viena kita, nepreziumavimas, lygiavertiškumas.

Taigi, mano išvados apie feminizmą/ karą/ solidarumą tokios:

  1. (Man aktualus) feminizmas kritiškai žiūri į dvinarį karinį mąstymą (būdingą įvairiose gyvenimo srityse), ir yra pagrįstas taikiais susitarimais tarp lygiaverčių subjektų, kurie kartu kuria saugumą ir teisingumą visiems.
  2. Trumpai pabūdami empatiški karo aukoms, žmonės nebesijaučia bendrininkaujantys ir šitaip pateisina savo pasyvumą. Feminizmas ir aktyvi empatija man reiškia ne kito pozicijos savaiminį priėmimą, o kritinį požiūrį ir analizę, kuri gali pareikalauti aktyvių veiksmų.
  3. Karinių veiksmų akivaizdoje, kaip ir bet kuriuo kitu metu, feminizmas turi kovoti savo kritinę kovą ir ieškoti taikių susitarimų galimybių.
  4. Buvimas savimi bendruomenėje reiškia kiekvienos gebėjimą pasirinkti; tai apima kiekvienos savęs suvokimą kaip sąmoningą subjektą tarp kitų sąmoningų ir atsakingų subjektų. Nenoriu siekti kontroliuoti aplinkos, primesti kam nors savo valią, o noriu veikti aplinkoje, toliau individualiai sąmoningėti ir būti jos dalimi.

1.      Virginia Woolf. Three Guineas. 1938.

2.      Gloria Steinem, If men could menstruate. Ms. Magazine, October 1978.

3.      Judy Grahm. Metaform and US wars. 2005.

4.      Susan Sontag. Regarding the Pain of Others. 2003.

5.      Sarah Lucia Hoagland. Lesbian Ethics. 1983.

6.      Jennifer Baumgardner ir Amy Richards. Manifesta: Young Women, 
Feminism And The Future
. 2000.

Feministinis žurnalas “DILGĖLĖ”

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: