Antanas Sutkus © Jurgos Graf nuotr.

Po mažiau nei savaitės, Kauno šaligatviuose sužibs Holokausto aukas įamžinsiantys akmenys. Po daugiau nei mėnesio, Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse, šalies fotografijos legenda Antanas Sutkus „White Space“ galerijoje Londone atidarys Holokaustą išgyvenusiųjų nuotraukų parodą. Jos pagrindas – prieš beveik du dešimtmečius parengtas fotografijų ciklas „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“. Anot menininko,  ši tragedija negali būti pamiršta, o apie ją kalbėti šiandien – kaip niekada aktualu.

Apie Holokaustą Jums papasakojo seneliai. Kokie buvo tie pasakojimai?

Kaimo žmonės daug nekalbėdavo, nedaugžodžiaudavo. Tačiau jie labai stipriai smerkė ir jautė gilią panieką tiems lietuviams, kurie dalyvavo žydų šaudyme, transportavime ar suimtųjų saugojime.

Parodos „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“ katalogo pratarmėje rašytojas Alfonsas Bukontas rašė, kad jautėte gėdą dėl to, kas nutiko Kauno gete ir IX forte. Kodėl taip jautėtės?

Holokaustas – ne eilinis nusikaltimas, tai aukščiausia nacizmo metastazė. Pavyzdžiui, gyvenu namuose ir pas mane atvažiuoja svečių šeima. Naktį ateina banditai, grasindami mane nužudyti, juos išsiveda į kiemą ir sušaudo. Tarp tų nusikaltėlių gal ir mano kaimynas koks yra. Nors aš nedalyvavau tų žmonių sušaudyme, neturėjau ryšių su tais banditais, tas vaizdas akyse man stovėtų visą gyvenimą.

Sakyčiau, kad jaučiu užuojautą ir širdgėlą dėl to, jog Lietuvoje žuvo tiek žmonių. Praktiškai visi šalies žydai buvo sušaudyti… Jei Lietuva būtų atėjusi į pagalbą Herkui Mantui (1260–1274 m. prūsų sukilimo metu, aut. past.) ir išsaugojusi savo žydus, kaip valstybė būtume labai toli pažengę.

Ar Holokaustas gali būti įvardijamas kaip kolektyvinė lietuvių tautos kaltė?

Nemanyčiau. Jeigu jau giminėje vaikas už tėvą neatsako, tai jau kolektyvinės kaltės tikrai negali būti. Tas laikotarpis buvo labai sudėtingas, tokioje situacijoje nebėra nei kairės, nei dešinės, nei centro. Vienoje šeimoje būdavo tas, kuris dalyvavo žydų šaudyme, kitas brolis buvo miškinis, dar kitas – stribas. Ir, aišku, visi žuvo arba dingo be žinios. Liudininkų tokiose istorijose dažnai nebelieka. Įsivaizduokite, kaip vienai motinai šitiek mirčių iškęsti.

Antanas sutkus 1

Chackelis Lemchenas. Gim. 1904 m. Kauno getas, Dachau. © A. Sutkaus nuotr.

Kodėl ėmėtės fotografuoti Kauno getą išgyvenusius žydus?

1988-aisias dalyvavau nesankcionuotame mitinge prie IX forto. Nežinau, kaip aš ten atsidūriau, bet tą renginį fotografavau. Pradėjau domėtis ir likau sukrėstas. Iki tol visiškai nežinojau tikrojo žudynių ir lietuvių dalyvavimo masto. Visą gyvenimą IX fortas mums buvo tarybinių piliečių ir karių šaudymo vieta. Vis kaltiname vokiečius, kad jie sakosi ne visi žinoję apie nacių nusikaltimus. Tikrai galėjo nežinoti.

Bendravau su išlikusiais žydais, jie siuntė vienas pas kitą ir jų laikysena prieš fotoaparatą buvo visiškai neagresyvi, jie nebuvo pikti. Mane jie prisileisdavo noriai, neatsimenu nei vieno atsisakiusio. Kai kurie pavargdavo, tad aš po porą į vieną vietą pasikviesdavau, kad jie galėtų pasišnekėti, jaustųsi laisviau.

Antanas Sutkus 2

Ziunia Štormas (1920–1996), Irena Veisaitė (gim. 1928 m.), Aleksandras Štormas (gim. 1932 m.). Kauno getas. © A. Sutkaus nuotr.

Kokios buvo jų istorijos?

Per daug nelindau. Turėjau kelis draugus, pavyzdžiui, buvusį redaktorių Dmitrijų Gelperną, su kuriuo šia tema dirbdavau. Jis man patarė, o ir pats jaučiau, kad nereikia jų grąžinti į tuos baisius prisiminimus, kelti streso. Jiems tada buvo tiek metų, kiek man dabar, nenorėjau, kad po fotografavimo reikėtų kviesti greitąją pagalbą. Tiesiog stengdavausi dalyvauti, stebėti, paklausdavau tik vietų, kur jie buvo Holokausto metu. Fotografavau gyvenime jiems svarbius prisiminimus sukeliančiose vietose.

Antanas sutkus 3

Nesankcionuotas mitingas Kauno IX forte, masinių žydų žudynių vietoje. 1988 m. © A. Sutkaus nuotr.

1997-ųjų parodos kataloge po nuotrauka parašyti tik žmonių vardai, pavardės, gimimo datos ir vietos, kuriose jie kalėjo. Kodėl pateikta tik tiek informacijos?  

O kokią dar galima informaciją pateikti? Nesiekiau gilintis į jų istorijas, svarbiausia man buvo tai, kad jie išgyveno getą ir išliko nepagiežingais ir nekerštaujančiais žmonėmis. Vis tik ištverti tokius kankinimus ir nenužmogėti irgi yra žygdarbis.

Londono parodos katalogas bus didesnis, jį sudarys apie 90 puslapių. Jame turėtų pasirodyti apie keliasdešimt personažų iš Vilniaus, Kauno getų, gal vienas kitas iš Šiaulių. Mažai iš jų gyvų likę. Rengdami tą naują katalogą galvojome, rašyti mirties datas ar ne. Intuityviai pagalvojau – nedėti. Tegu jie būna gyvi.

Antanas Sutkus 4

Kauno geto likvidavimo 50-mečio minėjimas. Malda prie paminklo nužudytiems vaikams. 1994 m. © A. Sutkaus nuotr.

A. Bukontas pratarmėje taip pat minėjo, kad Jūsų fotografijų ciklas – pastanga suvokti, gailėtis, apsivalyti ir atgimti. Kaip šios fotografijos, Holokausto temos aktualinimas gali padėti tai padaryti?

Dabar pats laikas kalbėti apie šią tragediją. Jūs pažiūrėkite, kas darosi pasaulyje, kiek vezuvijų kunkuliuoja: klimato kaita, pabėgėlių, imigrantų klausimas, rasiniai karai, Afrikos situacija, revanšistinių, radikalių dešiniųjų iškilimas. Per kažkokią televizijos laidą jaunų žmonių klausė, kas buvo Holokaustas. Vienas pagalvojo ir atsakė: „Klijai apmušalams“. Tikrai nevėlu pasauliui priminti, kad egzistavo getas, kad buvo koncentracijos stovyklos.

Žinoma, galime džiaugtis: žmonės sako, kad dar niekada geriau negyvenome. Bet vėl gyvename baimėje, ar ne? Baimė, ar turėsi darbą, baimė, ar užteks pragyvenimui, baimė, ar nebus karo… Šitiek politikų, šitiek brangiai apmokamų ES parlamentarų nesugeba problemų spręsti diplomatiniais keliais, laiko įtampoje žmones. Kartais pagalvoju: dirbu kūrybinį darbą, tvarkau archyvą, bet užtenka Astravo elektrinės sprogimo ar kokios vienos bombos ir nebėra nei manęs, nei to mano archyvo. Tuomet ir prisimeni tuos žmones, kuriems buvo milijoną kartų blogiau, nes jie išlikti negalėjo.

Rugpjūčio 28 d. Kaune bus įmontuotos 5 atminimo lentelės. Šitaip simboliškai pagerbiami kauniečiai, žuvę Holokausto metu. Ceremonijos pradžia – 12 val.

Manoteisės.lt

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: