Jan Brueghel el Viejo ir Hendrick de Clerck, „Abundance and the Four Elements“, 1606 m.,

XVII amžiaus viduryje Ispanijoje atsirado aiškus religinis ir teisinis konsensusas. Paveikslai, kuriuose vaizduojamas nuogumas – ypač moterų – buvo ne tik moraliai įtartini, bet ir pavojingi.

1563 m. gruodį katalikų dvasininkai, susirinkę į Tridento susirinkimą, nutarė, kad „visų gašlumų [bažnyčios kūriniuose] turi būti vengiama tokiais būdais, jog figūros nebūtų nutapytos ar išpuoštos jaudinančiu geismu.“ Net Siksto koplyčioje esanti Mikelandželo „Paskutinio teismo“ freska bažnyčiai neįtiko, paskatinant kai kuriuos tuometinius ispanus pareikšti, jog nuogumą vaizduojantys paveikslai buvo „velnio išradimai“, žiūrovą galėjo paversti „geismo vergu“ ir kad „geriausi paveikslai – didžiausia grėsmė: reikia sudeginti geriausius iš jų.“ 1640 m. Ispanijos teismas nuėjo taip toli, kad paskelbė, jog nuogumą vaizduojančių paveikslų kūrimas, įvežimas ir turėjimas yra nelegalu, tokiu būdu sustiprinant labiausiai represinį, priešišką nuogumui teisinį režimą visoje Europoje.

Ir vis dėlto nuogumą vaizduojančių paveikslų kolekcijos Ispanijoje ne tik tęsėsi, bet ir klestėjo. Globojant Pilypui II ir Pilypui IV ispanų Habsburgai galėjo turėti didžiausią nuogumą vaizduojančių paveikslų kolekciją vakarietiškame mene. „Paradoksas yra tame, kad ši įspūdinga erotinių paveikslų kolekcija buvo laikoma ne liberaliajame Amsterdame arba Florencijoje, bet Madride ir šios kolekcijos savininkai – karaliai, kurie buvo didžiausi katalikai pasaulyje“, – sakė Nacionalinio Prado muziejaus (isp. Museo Nacional del Prado) direktorius Miguelis Falomiras Fausas.

42

Tiziano Vecelli, „Venera ir Adonis“, Metropoliteno muziejus

Ši iš pirmo žvilgsnio prieštaringa padėtis grindžiama ypatinga nuogumo svarba Europos mene. „XV amžiaus pabaigoje gebėjimas nupiešti nuogumą tapo būtina sėkmingo menininko sampratos sąlyga“, – rašo meno istorikas Jill Burke. Be to, „sėkmingi paveikslai ir skulptūros, vaizduojantys nuogumą, buvo tie, kurie provokavo žiūrovo (paprastai buvo manoma, jog tai vyras) fizinį troškimą.“ Nors politinis klimatas buvo vis priešiškesnis, tikri meno globėjai kaip Pilypas II ir Pilypas IV ir toliau kolekcionavo geriausius ir labiausiai viliojančius meno kūrinius.

49

Peter Paul Rubens „Cerera ir dvi nimfos“, 1615–1617 m., „Vikitekos“ nuotrauka

Šis akivaizdus kontrastas tarp moralės ir meno normų galėjo pastatyti dailininkus į keblią padėtį, kai iš tikrųjų reikėjo samdyti nuogą modelį. „Galų gale tie modeliai, kurie yra tinkami, nenori apsinuoginti, o tie, kurie galėtų apsinuoginti, būtų puikūs raganų modeliai“, – skundėsi vienas pasipiktinęs XVII amžiaus 5-ojo dešimtmečio menininkas. Vis dėlto neabejotinai svarbiausias Ispanijos Habsburgų garsiosios kolekcijos plėtros veiksnys buvo uždarų erdvių (isp. salas reservadas) atsiradimas. Tai – išskirtinės erdvės, išsidėsčiusios nedidelėje karališkoje nuosavybėje, skirtos eksponuoti tam tikrus kūrinius atskirai nuo likusios kolekcijos. Nors informacija apie nuogumą vaizduojančių paveikslų, esančių karališkosiose kolekcijose, laikymą atskirai ėmė rastis jau 1621 m., pirmoji dokumentuota uždara erdvė atsirado 1636 m. karališkųjų Alkazaro rūmų inventoriuje valdant Pilypui IV. Šioje erdvėje buvo devyni Tiziano Vecelli tapyti nuogumą vaizduojantys paveikslai ir ji buvo aprašyta kaip vieta, „į kurią Jo didenybė eina pabūti po pietų.“

43

Peter Paul Rubens, „Trys gracijos“, 1635 m., Nacionalinis Prado muziejus

Į valdžią atėjus Karoliui III šioms erdvėms teko didžioji monarcho „nepadorios“ nuosavybės dalis. Šalyje pasiektas bendras sutarimas, įsigalėjęs kartu su oficialiu nuogumą vaizduojančių darbų kriminalizavimu, ir jame teigiama, jog nuodėmių hierarchijoje baisiausias nusižengimas buvo kurti nuogumą vaizduojančius kūrinius arba viešai juos eksponuoti. „Tai paliko svarbią spragą [valdančiosios klasės nariams], kurie nusprendė turėti tokius paveikslus, kol jie laikė kūrinius atskirose erdvėse, toli nuo plačiosios visuomenės akių“, – rašo istorikas Javier Portús.

Tačiau ne kiekvienas karalius noriai priėmė šiuos kūrinius. Karolis III, perėmęs Ispanijos sostą 1759 m., atvyko į Madridą, kad surastų gausybę nuogumą vaizduojančių ir erotinių paveikslų, kuriuos kruopščiai sukaupė jo Habsburgų pirmtakai. Kolekcijoje buvo Tiziano Vecelli, Diego Velázquez ir Peter Paul Rubens kūriniai – stulbinančios 5 539 paveikslų inventorizacijos, atliktos 1700 m., likučiai, kurių vėliau sumažėjo dėl dovanojimo užsieniui ir dėl niokojančio gaisro Madrido karališkuosiuose Alkazaro rūmuose 1734 m.

Monarchijos skrupulingumą aprašančiuose metraščiuose Karolis III turėjo tvirtą nusistatymą. Žymųjį kartą 1752 m. regentas, atstovaudamas Neapolio ir Sicilijos karalių, pabėgo iš archeologinių kasinėjimų, kai pamatė marmurinę statulą, kurioje mitinė būtybė Satyras buvo vaizduojamas sanguliaujantis su ožiu. Išgąsdintas atrastos senovinių, erotinių romėnų kūrinių slėptuvės, jis išsiuntė pažeidimą sukėlusius darbus į užrakintą kabinetą ir nurodė, kad kasinėjimai būtų sustabdyti.

45

Francisco de Goya, „Nuoga Macha“, apie 1800 m., Nacionalinis Prado muziejus, Madridas

Tačiau Ispanijoje monarchas nusprendė imtis dar radikalesnių veiksmų. Pakvietęs savo karališkųjų rūmų dailininką Antóną Raphaelį Mengsą Karolis III įsakė menininkui surinkti visus „nepadorius paveikslus“ ir nedelsiant juos sudeginti. Apimtas streso Mengsas apeliavo tiesiai į karaliaus moralės jausmą. Jis įrodinėjo, kad jei paveikslai būtų laikomi mokomosiomis priemonėmis, ar karalius galėtų apgalvoti, jog galbūt būtų „mažesnė rizika profesoriams (dailininkams) mokytis iš tokių puikiai nutapytų originalų nei tikrų, apsinuoginusių moterų?“ Vadovaujantis likusia Karolio III taisykle dailininkas Mengsas turėjo atidžiai prižiūrėti paveikslus – nesugadintus, bet paslėptus.

Uždaros erdvės Ispanijos visuomenėje išliko daugiau nei du šimtmečius, iki 1838 m. Skirtingus temperamentus ir skonius turėję monarchai jas naudojo viskam – nuo meninės erotikos slėpimo iki kultūrinio dvarų patobulinimo planų ar mėgavimosi savo asmeniniam malonumui. Tačiau dėl šių erdvių vis dar buvo įnirtingai ginčijamasi, jos buvo kaip vizualinės salvės vykstančiose Europos kovose, siekiant apibrėžti moralės, meniškumo, lyties ir galios reikšmę.

46

Francisco de Goya, „Apsirengusi Macha“, 1800–1808 m., 

Netgi 1815 m. ispanų dailininkas Francisco de Goya atsidūrė slaptame Inkvizicijos kambaryje Madride. Pareigūnai tardė jį dėl dviejų konkrečių paveikslų – „Nuogos Machos“ (apie 1800 m.) ir „Apsirengusios Machos“ (apie 1800–1808 m.), klausdami, „ar tai buvo dailininko kūriniai, kodėl jis nutapė juos, kas juos užsakė ir kokiam tikslui.“ Nors paveikslai buvo trumpam išlaisvinti valdant Josephui Bonaparte, 1814 m. į valdžią atėjo Ispanijos Inkvizicija ir greitai atgaivino tą patį priešišką nuogumui režimą, kuriuo šimtmečius buvo valdomas ispanų meniškumas. Tik 1838 m. Nacionaliniame Prado muziejuje panaikinta jame buvusi uždara erdvė, tai įvyko vos po kelerių metų, kai baigėsi Inkvizicijos ir konservatyviojo monarcho Ferdinando VII valdymo laikai, ir kūriniai buvo parodyti plačiajai visuomenei.

Šiandien du Machas vaizduojantys paveikslai eksponuojami Nacionaliniame Prado muziejuje, juose esančios Machos įžūliai abejingos milijonams žmonių, kurie kiekvienais metais praeina pro jų gilius žvilgsnius, skatinant žiūrovus, kaip ir visada, reaguoti.

Taip pat skaitykite: Žmonės atranda savo meniškuosius antrininkus muziejuose [+20 FOTO]

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: