Šis įrašas atsirado todėl, kadangi manęs labai dažnai klausia “Kaip parašyti/išleisti knygą?”
#kaipparasytiknyga #kaipisleistiknyga #rasytoja #vaivarykstaite #havajai #lietuva
Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?
Kantriai.(Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)Nuosekliai.Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti.Neskubinti pabaigos.
(Rašant )Reikia plano ar nereikia?
Dvi knygas parašiau be plano, dvi – su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?
Ar rašymas yra romantiškas?
Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad galėčiau rašyti. Rašydama svajojau. Sąmoningai rašymo nesirinkau (o gal nedrįsau rinktis, rizikuoti?) kaip pragyvenimo šaltinio, nes iki šiol bijau kitus pažįstamus rašytojus apėmusio kartėlio ar nesuprasto genijaus sindromo.
Bet.
Vis dėl to.
Nepažįstamiesiems prisistačiusi kaip rašytoja iš karto pajuntu aplink mane suspindinčią paslaptingumo ir romatikos aurą.
Čia fotosesija Londone. Fotografė Eva Grin mane susirado ir fotografavo vien todėl, kad esu rašytoja. #Romantika #Rasymas kavinėse, o po to kitą dieną vėl važiavau į Anglijos kaimą slaugyti neįgaliųjų #Realybe
Fotosesija Londone. Fotografė Eva Grin mane susirado ir fotografavo vien todėl, kad esu rašytoja.
Kill Your Darlings
Šį posakį išgirdau visai neseniai iš vienos angliškai rašyti besimokančios draugės. Būdavo ir man, žinau, kad būna ir kitoms rašytojoms – kai prisirenka juodraštyje visokių mielų gabaliukų, kurie šmaiškčiai skamba, gal lyriškai skamba, pačiai autorei (-iui) labai patinka, bet niekur į kontekstą lyg ir neįsipaišo. Tada kamuojiesi, o kartais net visą siužetą pakeiti, kad įterptum TĄ dalį. Man palengvėjo, sužinojus, kad rašytojų tarpe visuotinai atpažįstamas ne tik pats reiškinys, bet ir pasiūlomas aiškus sprendimas. Ką su tais brangiaisiais daryti? Nužudyti. Ištrinti. (Aš tai paslapčia renku juos į tokį failą „Iškarpos“. Vieni renka tuščius stiklainius, kiti medžiagų atraižas, aš – tekstukus. O gal prireiks.)
Visiems tik ne leidyklai. Skaitydama užsienio autorių knygas su lengvu pavydu atsidusdavau matydama per kelis puslapius besitęsiančias padėkas žmonėms, prisidėjusiems prie knygos kūrimo. O kodėl aš taip negaliu? Galiu.
Perlipti per save ir surasti kuo daugiau knygos turinio srities ekspertų. Tai gali būti ir medikai, ir keliautojai, ir politologai, istorikai, ir namų šeimininkės ar mažamečių vaikų mamos – žiūrint apie ką, kam bus skirta knyga.
Ir tik perėjusį per daugybę filtrų, pataisytą atsižvelgiant į pastabas ir pačios autorės bent dussyk perskaitytą rankraštį, t.y. geriausią įmanomą jo versiją, o ne „maždaug čia kažką, o po to dar pakeisiu…“ – tik jau išpopintą ir ir išmyluotą tekstą yra verta siųsti į leidyklą.
Kaip rasti leidėjus?
Žinau, kad daugumą pirmą kartą bandančių išleisti knygą mano, kad reikia atspausdinti knygą ir tą rankraštį nunešti į leidyklą. Man kažkodėl visa tai rodosi kažkaip dramatiškai. Galima viską daryti paprasčiau:
1. Google rasti pagrindinių Lietuvos leidyklų elektroninio pašto adresus.
2. Parašyti jiems trumpą laišką apie save. Kas esate, ką veikiate, kuo esate įdomus, kokie jūsų gyvenimo pasiekimai ar patirtys gali sustiprinti jūsų, kaip rašytojo autoritetą. Paklausti, ar leidėjus domintų paskaityti knygos rankraštį.
3. Laukti atsakymo, ir rankraštį siųsti e. paštu, tik leidyklai sutikus jį skaityti.
4. Laukti.
5. Laukti.
6. Ilgai (kokį mėnesį) laukus galima parašyti mandagų elektroninį laišką, ir pasiteirauti, kaip sekasi vertinti rankraštį.
7. Laukti.
Paprastai leidyklos užtrunka apie 3-7 savaites, kol perskaito ir įvertina rankraštį. Jeigu viskas gerai, tuomet pasiūlo autorinę sutartį.
Jeigu nei viena iš didžiųjų leidyklų nesusidomi rankraščiu, viską pradėti nuo pirmo punkto ir siųsti laiškus į mažesnes, mažiau žinomas leidyklas.
Milijonai.
Jų nebus.
Ką daryti jei leidykla atsisako spausdinti mano knygą?
a) Verkti ir nieko nedaryti
b) Rašyti toliau
c) Visiems pasakoti, kad knyga pralenkė savo laiką, yra neformatas ir leidėjai nieko nesupranta
d) Patalpinti knygą online nemokamai ir laukti skaitytojų reakcijų
Ko NEdaryti, jei leidykla atsisako spausdinti mano knygą?
Daryti giminės rinkliavą, imti paskolą ir leisti knygą pačiai.
Linkiu gaivališko įkvėpimo, gero redaktoriaus ir didelės SĖKMĖS !
P.S. Tas lietuviškas noras pasiteisinti… šitas tekstas atsirado tikrai ne iš arogancijos, bet todėl, kad manęs labai dažnai šito klausia “Kaip parašyti/išleisti knygą?”. Ir todėl, kad pati jau esu dirbusi/dirbu su penkiomis didžiausiomis šalies leidyklomis.
Linkėjimai iš Havajų :)
