,,Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų”.
Šia Paulo Coelho fraze ir vadovaujasi mano pašnekovė ,,Naujojo teatro” įkūrėja Svetlana Laima Zemleckienė, kuri nepasidavė užklupus vienam sunkiausių gyvenime išbandymų – aklumui. Ji ne tik rado jėgų atsitiesti, bet ir išpildė didžiausią savo gyvenimo svajonę – įkūrė teatrą.
Pagal specialybę esate mokytoja, o dabar ne tik aktorė, bet ir režisierė. Ar kada lyginote šias specialybes?
Režisierius ir pedagogas tai yra ugdytojas. Čia yra tas pats, tai nesu lyginusi. Prieš išeidama į sceną, ruošiantis medžiagą vadinimui galvoji apie žiūrovą: ką tu jam perduosi, kaip tu jį ugdysi, kaip kelsi jo vertybes, suvokimą.
Kaip save pristatytumėte žmonėms, kurie Jūsų nepažįsta?
Sakau, kad dirbu „Naujajame teatre“, bet neįvardinu.
Kodėl įkūrėte „Naująjį teatrą“?
Kai praradau regėjimą teko viską pakeisti iš pagrindų, susidūriau su neįgaliaisiais, dirbau neįgaliųjų organizacijose ir pamačiau daug mano manymu negerų dalykų. Kartais neįgaliųjų organizacijos susikuria tik tai tam, kad tie kurie sukuria geriau gyventų. Kai ten dirbau man pasirodė, kad valstybės gauti pinigai naudojami iš tikrųjų ne integracijai. Kadangi studijavau vaidybą su grupiokais nutarėme, kad sukursim teatrą ir patys galėsim dirbti, kad būtų sąžininga, kad nereikėtų dirbti tokioje terpėje ir matyti kaip tai buvo daroma.
Teatras įkurtas prieš penkerius metus. Kaip pasikeitė ,,Naujasis teatras“? Kas jame vaidina?
Keičiasi aktorių sudėtis, vis atsiranda specialistų, su kuriais tobulinamas profesionalumas, didėja apimtis žmonių. Dabar trupę sudaro apie 40 aktorių. nevisi dirba pas mus, daugelis jų turi autorines vienkartines sutartis. tai yra sveikieji aktoriai.
Jūsų spektaklių kainos – simbolinės. Ar nesunku konkuruoti gana didelėje rinkoje? Kur galima išvysti Jūsų pasirodymus?
Norime, kad mūsų spektaklius galėtų pamatyti didžioji dalis visuomenės, todėl kainos tikrai nedidelės, prasideda nuo 15 litų. Konkuruoti nelengva, aktoriai gauna mažesnius atlyginimus. Šiame darbo etape mums svarbiausia, jog mus pamatytų kuo daugiau žmonių, įrodyti, jog ir mes galime ir mokame kurti. Mes vaidiname Kirtimų kultūros centre, teatre “Lėlė” ir Karininkų ramovėje.
Kuo skiriasi neįgaliųjų „Naujasis teatras“ nuo įprasto teatro?
Skiriasi režisieriaus darbas su aktoriais, prisitaikymas. Kadangi nematantys ar judantys vežimėliuose ar su ramentais turi turėti tas mizanscenas, daugiau atidirbti, kitaip truputėlį. Skiriasi ir vertybių perdavimas, nes kai scenoje vaidina neįgalieji, jei darbas yra profesionalus, labai stipriai paliečia žmogaus vertybės. Labiau sukrečia tą kuris gyvena ir pergyvena, kad jo kaklaraištis per siauras ar per platus, ar jo siena ištepliota, negerai nudažyta. Tuomet jo tos problemos subliūkšta, sumažėja. Mes darėme apklausas po spektaklių, tai visi po mūsų spektaklių atsakė, kad ,,o dabar aš daug sieksiu, keisiuosi aš labai daug noriu daryti”. Ryžto vilties labai daug įžiebiam. Tai stipresnis poveikis žmogaus sąmonei už įprastą spektaklį.
Kuris teatras Jums yra artimesnis?
Aš kaip žiūrovas ieškočiau meniškumo, nes gali būti sveikųjų teatras kur yra šou ir pigu labai ir mano dvasiai neduoda jokio meno. Aš dėl to labai retai pradėjau eiti į teatrus, labai renkuosi spektaklius, nes šiuolaikinis teatras mane nustebina savo vulgarumu ir visokiais keistas dalykais. Norima prisikasti prie žmogaus sąmonės per visokius sekso elementus, galvų pjaustymus, taškymus kraujais, bet per grožį paveikti yra sudėtingiau. Man visiškai nesvarbu ar tai neįgaliųjų ar sveikųjų teatras.
Kaip manote kodėl Lietuvos muzikos ir teatro akademija nepriima neįgaliųjų studentų į aktorystę?
Dėl to, kad atskirą kursą nėra sugalvota sukurti, reikia daug visokių aprobacijų, programas metodines paruošti, švietimo ministerija turi skirti lėšas. O kartu integruotis su sveikaisiais beveik nėra galimybių, nes vyksta drenažai, nuo 10 valandos iki 22 valandos dirbama, laiptais laipiojama, o vežimėliu judantiems ar nematantiems reikia perduoti gestus, mimikas, išraiškas. Yra daug dalykų kur reikia labai greitos reakcijos ir neįgaliajam reikia truputį daugiau laiko, o režisieriui reikia žinių, kaip jam tai perduoti. Tuomet sustotų visas sveikųjų darbas.
Kaip manote lengviau dirbti su profesionaliais aktoriais ar mėgėjais?
Lengviau dirbti su profesionaliais, nes jie išmokę, per keturis metus „išminkytas minkštas molis“, tai su jais labai lengva. Jiems pasakai ir jie pagauna, realizuoja tavo sumanymą. O mėgėjai, kurie neturi tų įgūdžių, juos dar reikia pedagogiškai ugdyti, auginti. Aktoriaus darbo įrankis yra jo kūnas, siela. Aktoriui reikia labai sumažinti savo Ego iki 0,1. Tai turiu atlikti aš, o tada mėgėjai įsižeidžia asmeniškai ir mano, kad įžeidi jų asmenybę. Čia tik tam, kad išmoktum atsisakyt savęs. Kad galėtum padaryt vaidmenį turi visiškai atsisakyt savęs. Taip pat ir technika, balso technika, visi kiti įgūdžiai, juos padaryti sudėtingiau.
Ar prisimenate savo pirmąjį vaidmenį? Kaip pavyko jį suvaidinti?
Aš jau nuo mokyklos metų scenoje, paskui studijavau režisūrą. Vienas pirmųjų vaidmenų, kurį prisimenu, tai buvo, kai studijavau Šiaulių dramos teatre. Turėjau vaidint grafaitę ir labai verkdavau, nes režisierius vis klausdavo ,,Kaip tu čia kalbi sučiaupus lūpas, nedrįsti? Kaip kokia prancūzaitė”. O man yra problemos su dikcija aš su tuo labai dirbu. Režisierius įgūdžių nesuteikė, o iš karto reikalavo rezultatų. Drąsindavo sakydavo „va dabar emocijos veržiasi, sakyk, sakyk tekstą“. Bet man tas patyrimas visada padeda kurti. Kiekvienas vaidmuo man yra nepakartojamas iki šiol.
Pirmasis „Naujojo teatro“ spektaklis buvo „Stiklinis žvėrynas“. Jame yra trys personažai – mama, sūnus ir dukra. Mamą vaidinote Jūs, o sūnų Jūsų tikrasis sūnus Mantas. Ar tai trukdė, o galbūt padėjo?
Labai trukdė, kadangi mūsų šeimoje santykiai kitokie. Aš namuose esu vienokia mama, o scenoje kitokia. Reikėjo vaidinti visiškai atvirkštinį variantą, bet tai man davę daug naudos. Aš buvau tokia tyli, nieko nesakydavau, paverkdavau ir duodavau visišką laisvę vaikams atsiskleist šitam pasauly. Šiame spektaklyje reikėjo vaidint visišką priešingybę, valdančią motiną, kuri kontroliuoja prižiūri, klausia: ar pavalgei, ar užsirišai šaliką. Tai davę tokių naujų potyrių, praplėtė mane kaip asmenybę. Pradžioje buvo sunku, mes po repeticijų ar spektaklių negalėdavom net kalbėtis kurį laiką. Paprastai režisierius taip nedaro, tačiau šituo atveju nebuvo kito pasirinkimo.
Koks įsimintiniausias jūsų vaidmuo?
Kiekvienas vaidmuo man įsimintinas ir palieka pėdsaką. Sunkiausia buvo vaidinti ,,Brolių Karamazovų” Dostojevskio didįjį inkvizitorių. Šis personažas labai kirtosi su mano vertybėmis. Reikėjo teisti Kristų, buvo labai daug ašarų per repeticijas, nes buvo labai sunku pereit per save.
Jūsų spektakliuose nemažai religinių simbolių. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima tikėjimas?
Pirmą. Tikėjimas yra visa ko pagrindas, iš to viskas ir išplaukia. Tiek kiek tikiu, tiek ir turiu. Tikėjimas yra vertybių vertybių vertybė. Visa ko ašis.
Kaip pavyksta neperteikti vaidinamam personažui savo asmeninių savybių?
Nežinau kiek tai pavyksta, bet tai įgimti dalykai. Aš kai apsirengiu personažo drabužiais ir įeinu į sceną tampu tuo žmogumi. Kartais pasikeičia mano balsas, mąstymas, judesiai, jie tampa tokie kaip to žmogaus. Čia gal duotybė, nes aš nedarau nieko. Manes vakar paklausė ,,O ką tu darai, kad verktum scenoje? Gal tu prisimeni kokius blogus dalykus?”. Ne, aš tiesiog būnu tuo žmogumi ir jeigu tam žmogui norisi verkti, jis verkia per mane. Aš per save leidžiu reikštis tam naujam žmogui jo emocijas.
Dažnai aktoriams tenka susitapatinti su personažu ne tik charakteriu ir būdu, bet ir išvaizda. Ką Jums yra tekę pakeisti savyje ar paaukoti dėl vaidens?
Nemanau, kad plaukus nusidažyti tai jau čia daug ką paaukoti. Jauną vaidinti irgi ne auka, nes čia tik sau pridedi. Man labiausiai reikėjo paaukoti iš dvasinių dalykų. Baisiausia buvo Amandą vaidinant, kaip aš čia tokia bjauri būsiu motina. Man buvo labai sunku, kad aš rodysiu visai salei, dviem šimtams ar kiek ten besėdėtų žiūrovų, save tokią šlykščią. Man buvo labai sunku kai reikėjo vaidinti save blogą. Dabar jau tą praėjau ir man nebesvarbu ką vaidinti.
Pasakykit bent keletą priežasčių, kodėl verta tapti aktoriumi?
Visų pirma tai begalinis tobulėjimas. Kiekvienas žmogus trokšta tobulėti, augti, o scena įpareigoja tai daryti šimtą kartų greičiau. Dirbi ir su kalba, su kvėpavimu, kūnu. Susitapatinęs su personažu tu pajauti jo gyvenimą, jo mąstyseną, jo jausmus, jo emocijas ir tai labai tave praplečia. Teatro turi būti daug, labai džiaugiuosi, kad jis dėstomas jau mokyklose.
Ar tenka vaidinti ne scenoje? Kodėl?
Taip, mes visi vaidinam gyvenime, nes jeigu būti visiškai atviru, netarpišku ir kalbėsi visiškai ką galvoji ir ką jauti, tai būsi geriausiu atveju nesuprastas, o blogesniu – palaikytas psichiškai nesveiku.
Ką išgyvenate prieš kiekvieną pasirodymą?
Kadangi esu direktorė jaučiu didelę atsakomybę už teatro pasirodymus. Labai daug išgyvenu, daug tokių techninių dalykų. Kad viskas būtų gerai, kad šviesos būtų, garsas sureguliuotas. Kaip žiūrovai sueis, kas juos priims, kaip jaučiasi aktoriai, ar jie suvaidins gerai. Man kartais jau visko per daug, vaidmeniui nebe palieku vietos. Labai gerai yra truputį nurimti prieš išeinant į sceną pabūt savyje. Kai to nepadarai po spektaklio būna labai blogos emocijos, lyg tu ne viską atiduodi. Prieš išeidama į scena aš labai daug meldžiuosi, kad žiūrovai, per spektaklį kažką pajaustų, kad išeitų tauresni.
Yra spektaklis kuriame esate ir režisierė ir aktorė. Ar tai netrukdo?
Trukdo ir labai trukdo. Nukenčia spektaklis labai nes, visų pirma todėl, kad aktorius nelabai gali atsiskleisti, nematai iš šono savęs. Aktoriams taip pat kliūna, nes tu tai režisierius, tai aktorius, tai partneris. O režisieriui trugdo, nes kai vaidini nematai tos pilnos sistemos.
Ko labiausiai bijote?
Bijau iki galo būti savimi, atsiskleisti pilnai ir atrodo, kad sužeisti žmonės. Bijau, kad jie nesupras ką aš galvoju apie pasaulį, apie žmonės. Dar nesu visiškai savimi.
Kaip manote, kas būdinga lietuviškam teatrui, kuo jis yra išskirtinis?
Lietuviškas teatras šiuolaikiškėja ir krypsta į ta efektų rodymą. Pasigendi tylos, apmąstymų, kuo buvo labai geras mūsų teatras. Ankščiau būdavo ir filosofija, ir energija, kuri sklisdavo nuo scenos, o dabar vaidinama per rėkimą ir visokius efektus.
Kokia šiandieninė publika?
Kadangi ji išlepinta tai tikisi teatre šou. Tarkim rodėm vieną spektaklį „Pasiuntinys“ kur buvo filosofinės mintys ir beveik nebuvo tų efektų, reikėjo daugiau klausytis ir mintis suvokti. Jutau, kad žiūrovai po spektaklio išeidavo nesužavėti. Nors „Stiklinis žverynas“ yra padarytas pagal senąjį teatrą. Drabužiai ir dekoracijos atitinkantys tą laikmetį. Po šio spektaklio žmonės nesilankantys teatre nori į jį grįžti. O kai nueina į šiuolaikinį teatrą vėl nusivilia ir nebeeina. Publika yra labai sąmoninga, apsiskaičiusi ir turinti daug visko savy.
Kodėl pasirinkote slapyvardį Šviesa Šulc?
Šulc yra mano mergautinė pavardė, o šviesa yra mano vardas, nes aš mokykloje nepriėmiau savo vardo Svetlana, jaučiausi labai lietuvė ir ant sąsiuvinio rašydavausi Šviesa Šulc. Man mokytoja liepdavo ištaisyti, nubraukdavo, o aš užklijuodavau popieriuką ir vėl perrašydavau. Norėjau, kad būtų toks kūrybinis vardas. Vaikystėje pasidarydavau savo lėles vaikščiodavau po kiemą ir rodydavau kitiems spektakliukus.
Kodėl turite du vardus? Kuris Jums artimesnis?
Turėjau dvejus tėvus, vieni kurie pagimdė suteikė vardą Svetlana, o tėvai kurie augino davė vardą Laima. Ilgą laiką gėdijausi Svetlanos, todėl vadinau save Laima ir labai didžiavausi, o dabar kai jau suaugau subrendau, gražūs abu vardai. Netgi pasiilgau Svetlanos vardo, jis buvo užmirštas nuneigtas. Norėčiau, kad mane vadintų Svetlana, bet niekas nebevadina taip.
Kokie brangiausi vaikystės prisiminimai?
Mano vaikystė buvo labai graži iki tol kol manęs nepaėmė globėjai, aš gyvenau savo susikurtam pasaulį. Aš įsivaizdavau, kad mano mano mama saulė, aš tuo tikėjau ir kad aš iš ten atėjusi. Kadangi mes visi buvome aprengti vienodais kostiumėliais, man atrodė, kad aš atėjau iš tos saulės į piemenukų šalį, nešti gėrio ir šviesos. Kai man nereikėdavo ruošti pamokų, (aš viską per penkiolika minučių padarydavau, turėjau gerą atmintį), mane leisdavo viena vaikščioti. Aš susislapstydavau daiktus, nupaišydavau žemėlapius, kad kai vaikus paleisdavo, jie ieškotų lobių. Taip pat aš buvau sugalvojusi plaustą, susikūriau komandą ir aš juos sutalpinau, išplaukėm į ežerą, aišku pradėjom skęsti ir man visada kliūdavo, bet man ten patiko, nes ten viskas buvo gyva ir tikra. Kalbėjausi su medžiais, su gėlėmis. Buvau, kaip gamtos karalaitė neužmirštuolė. Gyvenau tokiam pasakų pasaulyje. Man tie metai buvo patys gražiausi.
Kokios vertybės buvo puoselėjamos šeimoje?
Kad reikia būti tokiai kaip visi: neišsiskirti, nešokti aukščiau bambos.
Aktorystė yra viena daugiausiai pasiaukojimo reikalaujanti specialybė. Kaip Jūs atsipalaiduojate?
Tiesa sakant dar atsipalaiduoti neišmokau. Po kiekvieno spektaklio išgyvenu labai stiprius išgyvenimus. Jeigu tai stiprus spektaklis ir emocionalus vaidmuo būna labai sunku, reikia tada išsikalbėti. Dar nesuradau būdo kaip nuimti tą įtampą. Reikėtų kažką sugalvoti, nes tai vargina psichiką ir nervų sistemą.
Ar linkėtumėte aktoriaus – režisieriaus specialybės savo artimiesiems?
Linkiu visiems žmonėms surasti tą profesiją, kurioje jie geriausiai atsiskleistų ir kurioje jie būtų laimingi, todėl visai nesvarbu ar tai režisieriaus, ar aktoriaus, ar statybininko specialybė. Svarbu, kad žmogui yra gera savo darbe, nes visuose darbuose gali patirti kūrybą.
