Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena patraukliausių, nes leidžia prisidėti prie valstybės gerovės pasitelkiant intelektą. Šiuos ir kitus iššūkius naujoje monografijoje tyrė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė Vilma Žydžiūnaitė.
„Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais, įvairiausiose kultūrose. Pradedant antikine Graikija ir baigiant šiandienine Rusija, Iraku ar Mianmaru, intelektualai buvo ir yra persekiojami už populiarioms vertybėms ar politinėms galioms prieštaraujančias idėjas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Skandinavijoje jie turi aukštą socialinį ir politinį statusą, kuris atspindi jų vertybes santykyje su visuomene“, – pasakoja mokslininkė.
Prof. V. Žydžiūnaitė parengė jau ketvirtą šiai temai skirtą monografiją, kuria siekia išsklaidyti stereotipines nuostatas ir parodyti, jog mokslininkų intelektinė lyderystė yra labai įvairialypis reiškinys. Tokia lyderystė apima gebėjimą paveikti kitus, skatinti tam tikras mokslinių tyrimų kryptis, formuoti nuomones, įgalinti kitus prisidėti prie žinių kūrimo ar sklaidos.
Profesorė ne tik atliko nuodugnią ankstesnių šios srities darbų apžvalgą, tačiau ir apklausė mokslininkus mūsų šalyje, kurie pasidalino savo veiklos niuansais. Tarp svarbiausių problemų, kurias akcentavo apklaustieji – dėl per mažo atlygio, profesoriai yra priversti dėstytojauti ar imtis kitų veiklų, o mokslas ir tyrimai lieka labiau „simboliniu“ darbu. Tokia situacija skatina juos pirmiausia galvoti ne apie mokslo pažangą, o apie elementarių poreikių patenkinimą – finansinį, materialų išgyvenimą.
„Turiu aiškią poziciją, kad mokslininkas ir turėtų gyventi mokslu. Deja, realybė, kurioje gyvenu, kitokia. Didžiąją laiko dalį „suvalgo“ pasiruošimas paskaitoms, jų vedimas, vadovavimas kursiniams, baigiamiesiems darbams, praktikoms, studentų konsultacijoms ir kitai akademinei veiklai“, – sakė vienas iš tyrimo metu apklaustų mokslininkų, dirbantis sveikatos mokslų srityje.
„Nematoma“ protinė veikla
Kaip ir kitiems nepriteklių patiriantiems žmonėms, mokslininkams finansų paieška sukelia dideles įtampas ir stresą. Stresą kelia daugybė faktorių – aukštųjų mokyklų konkurencija, spaudimas dėl reitingų ir kokybės sertifikatų reikalavimų, siekiant pritraukti ir išlaikyti gabius mokslininkus konkrečiame padalinyje.
„Lėtinis ir tęstinis stresas sąlygoja išsekimo ir nuovargio būseną, vadinamą perdegimu. Jį sudaro trys dimensijos: emocinis išsekimas, kai asmens emociniai ištekliai yra išnaudoti ir žmogus jaučiasi išsekęs; nuasmeninimas – negatyvi, ciniška nuostata į asmens darbą ar to darbo priėmėjus; ir pablogėjęs asmeninis darbo išpildymas, kurį charakterizuoja neefektyvumas, negatyvi savivertė“, – pasakoja V. Žydžiūnaitė.
Aukštųjų mokyklų emocinę atmosferą ir organizacinę veiklą neigiamai veikia ir tai, kad mūsų šalis apskritai neturi nuoseklios mokslo politikos. Be to, aukšto lygmens tyrimams būtina gera materialinė bazė – jei jos nėra, tuomet tyrimai yra imitacija, jų kokybė yra abejotina. Lygiuojantis į kolegas užsienyje, tyrimų įrangos kokybė yra vienas opiausių skirtumų.
„Mokslininko veikloje yra įdarbinta mintis, kasdien be išimties yra dirbamas minties darbas. Tokie darbai nematomi, nes jie apima tylos laiką reflektuojant, skaitant, rašant, klausantis, stebint, analizuojant, apibendrinant, interpretuojant. Tai ne praktiniai darbai, tačiau be jų neišgyventų darbo rinka – be mokslo rezultatais grįstų įrodymų, kurių dėka didinama praktikos kokybė“, – paaiškina profesorė.
Anot jos, dėl šio veiklos „nematomumo“ visuomenei dažnai sunku įsisąmoninti, jog tokiam darbui reikia daug originalumo, autentiškumo, kūrybiškumo – vietoje to, klaidingai įsivaizduojama, esą mokslininkai dirba nesunkiai, nes jiems nereikia naudoti fizinės jėgos, o intelektinis darbas yra neva tik pramoga ir malonumas.
Deja, yra priešingai – praėjusiais metais D. Britanijoje atliktas tyrimas patvirtino, kad protinė veikla, ypač universitetuose, yra labai varginanti. Bedfordšyro universiteto profesorė Gail Kinman apklausė daugiau nei 6 tūkst. mokslininkų, iš kurių net 55 procentai pripažino patiriantys psichinės sveikatos sutrikimų, tokių kaip depresija, miego problemos, kognityviniai sutrikimai ir kt. Tyrimo išvados nedžiugina – akademikai patiria didesnę riziką susirgti streso sukeltomis ligomis nei policininkai ar gydytojai.
Lyderystės fenomenas
V. Žydžiūnaitė savo tyrime išskiria dvi pagrindines inovacijas, be kurių šiandien neapsieina intelektinės lyderystės tyrimai – tai tarpdiscipliniškumas ir tarptautiškumas. Tyrėja tikina, jog lyderystė peržengia psichologijos, sociologijos ar vadybos mokslo sritis – šis reiškinys taikytinas visoms kryptims ir disciplinoms; analogiškai jis peržengia ir geografines ribas.
„Lyderystė kaip dėstomas dalykas iš Šiaurės Amerikos iškeliavo į visas pasaulio šalis, todėl šio žemyno nuostatos padarė poveikį pasauliui ir, priešingai – pasaulinė lyderystės sampratų, tyrimų, praktinių patirčių įvairovė darė ir daro poveikį šio fenomeno vystymuisi Amerikoje. Lyderystės fenomenas gyvuoja be geografinių ir mokslinių apribojimų“, – sako ekspertė.
Knygoje profesorė išsamiai aptaria pagrindinius iššūkius, kurie iškyla mokslininkų intelektualiai lyderystei aukštajame moksle – tarp jų yra didelė studijų kaina, būtinybė atnaujinti aukštojo mokslo įstatymus, kompetencijomis grįsto ugdymo supratimas ir kiti klausimai. Deja, nuodugnus darbas formuojant ir išbandant aukštojo mokslo politikas bei nuostatas šiandien dažnai yra atidedamas.
Kitas iššūkis kyla patiems mokslininkams – dėl būtinybės išeiti iš komforto zonos, apsiribojančios vien savo specializacija, link platesnės integracijos. Tai yra vienas tarpdiscipliniškumo bruožų.
„Mokslininkai kaip intelektiniai lyderiai generuoja specifines mokslines žinias bei jas taiko kompleksinėms problemoms spręsti. Todėl į mokslinį objektą jie žvelgia iš įvairių kampų, formuodami naują supratimą apie tyrimo objektą – pavyzdžiui, šokių atlikimas derinamas su kompiuterine grafika, o toks derinys sąlygoja naujas įžvalgas choreografijoje ir sudaro prielaidas gauti stipendijas tiek menų, tiek humanitarinių mokslų srityse“, – aiškina Švietimo akademijos profesorė.
Monografijoje „Mokslininko intelektinė lyderystė aukštajame moksle: poreikis, veiksniai ir iššūkiai“ prof. Vilma Žydžiūnaitė pristato 2016-2018 metais vykdytą tyrimą, kurio metu buvo apklausti 54 mokslininkai, ypatingą dėmesį skiriant intelektinės mokslininko lyderystės poreikiui, veiksniams, iššūkiams ir sklaidai.
