© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Mano spėjimu, dauguma šį straipsnį skaitančių žmonių mano, jog filosofija yra nieko daugiau, kaip kažkokia protinė masturbacija, ar visiškai nenaudingas dalykas. Deja, turiu atsakyti, kad sutinku.

Tačiau aš tai darau tik turėdamas omenyje, jog kalbame apie tuos 98 % filosofijos, kuriuos mokaisi mokykloje, ir į kuriuos daugiausia dėmesio kreipia didžioji dalis tariamų „filosofų“. Todėl, jeigu manai, jog filosofija yra nenaudinga ir neapčiuopianti nieko realaus, aš su tavimi nesiginčysiu. Tačiau dar tavęs paprašysiu, jog ir toliau skaitytum mano straipsnį, nes jame bandysiu paaiškinti, kaip per praėjusius 50 metų buvo įvykdytas filosofijos užgrobimas. Moderni žodžio „filosofija“ konotacija labai jau dažnai mėgsta išmesti naudingiausią mokslo aspektą: etinė filosofija, arba, kaip man patinka ją vadinti, asmeninė filosofija.

Toliau aš aprašysiu savo minčių procesų progresą ir priežastis, kodėl man išvis rūpi ši tema.

Prisimenu savo pirmąsias mintis apie gylį. Kol buvau ketvirtoje ar penktoje klasėje, mano tėvai mus iškraustė į kitą valstiją, ir taip aš ne tik likau be draugų, bet ir atsidūriau žemiausioje naujosios mokyklos klasėje. Anksčiau aš turėjau krūvas draugų ir lėkštų bendravimų su jais, bet, skirtingai nei pradinėse klasėse, vidurinė mokykla buvo pilna skirtingų socialinių grupių.

To nenorėdamas aš tapau vienišius. Šiuo metu aš pradėjau stebėti, kaip vieni vaikai būdavo priimti į tam tikras grupes, o kiti tyčia atstumti. Aš laikiau atrankos būdus, kurie susidarė iš rasės, lyties ir šeimos pajamų, neesminiais ir nesąžiningais. Tai mane paskatino nagrinėti žmogaus prigimties, psichologijos ir sociologijos temas anksčiau, nei žinojau, ką šie žodžiai reiškia. Net ir tokiame jauname amžiuje mane kamavo mintys apie šias temas, tol kol paskutinėse mokyklos klasėse man į galvą šovė svarbi idėja: Žmonės gali patys pakeisti savo mąstymą, veiksmus ir gyvenimo būdą. Turėdamas tai omenyje, aš suvokiau, kad pats asmuo gali pakeisti didelę dalį žmogaus psichologijos ir sociologijos. Niekas nebeprivalėjo sekti tuo nuobodžiu nuspėjamu keliu, nuklotu skirtingais faktoriais, kaip aplinka, kurioje užaugome, ar genų tendencijos. Ir taip aš atradau asmeninės filosofijos svarbą, ir tai, kad su ja gali, tiesiogine to žodžio prasme, save perprogramuoti. Vietoje priklausymo atsitiktinių genų selekcijai ir nesuskaičiuojamų išorinių faktorių (kaip šeima, draugai, mokytojai), kuriais esame bombarduojami nuo pat gimimo, tu pats gali nustatyti savo proto kelią. Tai nėra lengva ir kai kurie pokyčiai negali būti visiškai pasiekti, tačiau nedidelis kontrolės kiekis yra geriau, nei tai ką turi dauguma žmonių. Po šio suvokimo aš pastoviai tobulinu savo asmenines filosofijas ir stengiuosi save savarankiškai formuoti.

Dabar, kai jau žinai mano filosofijos istoriją, grįžkime prie temos.

Priežastis, kodėl dauguma žmonių (pelnytai) nemėgsta filosofinių temų yra ta, kad (kaip nurodyta straipsnio pavadinime) šis terminas buvo užgrobtas ir linksta prie „aukštesniosios“ filosofijos nesąmonių, kaip: „kokia yra gyvenimo prasmė?“, „kaip mes galime būti tikri dėl bet ko?“ ar „kokios ypatybės padaro objektą būtent tuo objektu?“ ir pan. Ir nors aš nesakau, kad šie klausimai negali sukelti įdomių diskusijų ar tyrimų, jie beveik neturi esmės mūsų kasdieniuose gyvenimuose.

Įsivaizduokime, kad du žmonės praleidžia valandą diskutuodami apie „gyvenimo prasmę“. Tikriausiai nesuklystume spėdami, kad užsibaigus pokalbiui, abu asmenys patrauks savais keliais visiškai nepakitę, gal tik įgiję pasipūtėlišką įsivaizduotinio pasiekimo jausmą. Būtent toks paviršutiniškas ego glostymas ir gadina gerą filosofijos vardą. Vietoje to, jei filosofija asocijuotųsi su tokiomis temomis kaip, gero gyvenimo nugyvenimas, draugo apibūdinimas, asmeniniai meilės standartai ar panašiomis asmeninėmis/etinėmis idėjomis, manyčiau, jog į šį mokslą ranka numoti būtų žymiai sunkiau. Dabar šis termino užgrobimas atstūmė žmones nuo naudingiausių filosofijos mąstymo šakų. Tik pagalvok: tu esi vakarėlyje ir staiga kažkas iškelia filosofijos temą; apie ką tu manai tas asmuo kalbės? Tikriausiai, neskaitant religinių pliurpalų, apie politiką, savo genialias „gyvenimo esmės“ idėjas ar kitas miglotas, neįrodytas teorijas kaip metafizika (tikrovės mokslas) ar epistemologija (žinių esmės mokslas). Tai aišku, kad kitiems žmonėms nebus įdomi filosofija ir net pati mokslo idėja pasirodys juokinga (neskaitant kelių intelektualių elitistų, šią mantrą, tarsi erekciją, paimdami savo prakaituotomis rankomis). Iš tikro, kai pagalvoji, tai individo asmeninės filosofijos yra tai, kas veikia daugumą esminių, kasdienių temų. Jei išanalizuotum politiką – valstybė susidaro iš individų. Jei išanalizuotum sociologiją – žmonių grupės susidaro iš individų. Jei išanalizuotum psichologiją – žmonės gali keistis, atsižvelgdami į savo asmenines mintis ir pasirinkimus. Nors asmeninės filosofija yra, tikriausiai, bet kam svarbiausias dalykas, ji retokai šauna į galvą išgirdus žodį „filosofija“.

Via Things That Shouldn’t Still Exist

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: