Lauros Vansevičienės nuotr.

Balandžio 9 bei 17 dienomis įvairiuose Lietuvos miestuose (Klaipėdoje ir Kaune) bus pristatyta ką tik įvykusi Valstybinio Jaunimo teatro premjera „Vienos miško pasakos“, inscenizuota JAV režisierės Yanos Ross. Spektaklis pastatytas remiantis austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjese „Vienos miško pasakos“, kurią parašė 1931-aisiais, pavaizduodamas fašizmo užuomazgas vokiečių ir austrų sąmonėje. Yana Ross kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi pjesę adaptavo šiems laikams. Spektaklio centre – kontroversiška šeimos istorija, atskleidžianti satyrišką Lietuvos veidą, kupiną skirtingų požiūrių bei moralės normų. „Vienos miško pasakas“ Kauno žiūrovai turės galimybę pamatyti balandžio 7 d. 18 val. „Girstučio“ kultūros ir sporto centre.

Yana Ross: Noriu apčiuopti pamatus, ant kurių stovi lietuviška šeima. Pjesės veikėjas – šeimos žmogus, turintis darbą, teisę balsuoti, žmogus, kuris apie save stengiasi sukurti geresnį vaizdą, negu iš tikrųjų yra. Svarbu dar, kad ir kaimynai galvotų, jog pas tą žmogų viskas yra gerai. Tai viduriniosios klasės atstovas, kuris turi nuolat dirbti. Nes nuolat bijo, kad gali savo vietą prarasti. Man atrodo, kad Lietuvoje tokią padėtį turi dauguma žmonių: jie dirba, nes jeigu nebedirbs, negalės išlaikyti savo šeimos. Pagrindinis viduriniosios klasės variklis – turi dirbti tam, kad užsidirbtum, apmokėtum sąskaitas, pamaitintum vaikus ir toliau eitum į darbą. Šis viduriniosios klasės pagrindas nuo pat Prancūzijos revoliucijos iki dabartinių laikų yra labai trapus – didžiausia viduriniosios klasės baimė yra atsirasti dugne, tai baimė, kad žmogus praras savo padėtį visuomenėje. Ir jei žmogaus turima padėtis yra truputį geresnė nei kito, jis jos laikosi bet kokia kaina.

Paulina Taujanskaitė: Šiuo spektakliu norėčiau skatinti žiūrovo savistabą. Kad visuomet pasitikrintum – ar vieną teigi, o kitą darai, ar sugebi gyventi taip, kaip deklaruoji. Man atrodo, kuo daugiau veiksmų mūsų gyvenimuose bus ne atsitiktinių, o sąmoningų, tuo didesnę laisvę galėsime pajausti. Laisvę nuo nuolatinės kaltės, savigraužos, kurios priveda prie depresijos, nerimo. Kai vieną dieną, nors ir su milžiniškomis pastangomis, padarai taip, kaip sakai, nukrinta kaltės lašeliai. Ir pelengvėja.

Vidas Petkevičius: Neramių globalios atmosferos nuojautų buvo ir tada, yra ir dabar. Kaip mano personažas sako: vis tiek viskas virsta, griūva, mes artėjam prie pasaulio pabaigos. Karai niekada nesibaigia, tai tik uždelstas laikas, ir karas vieną dieną vėl priartės, tik vietoje mūsų kovos užaugę vaikai, anūkai. Aš manau, kad čia yra tiesos. Aplinka, kurioje gyvename, yra nerami.

Janina Matekonytė: Žmonės visais laikais buvo daugiasluoksniai. Tai, kas tvyrojo Europoje prieš Antrą pasaulinį karą, dabar jau galime vertinti istoriškai, o tai, kas tvyro šiandieniniame mūsų gyvenime, galime tik pajausti, perkeldami į sceną paprastų žmonių, vienos šeimos santykius. Man labai patinka, kad spektaklio istorija pasakojama pasitelkus lengvabūdišką juoką, ironiją, kuri pamažu išvirsta į žiaurią, nesuvokiamą pabaigą. Režisierė siekia žiūrovą supurtyti. Tik suvokdami save, galime suvokti visuomenę ir ją keisti.

Aleksas Kazanavičius: Krizės pasaulyje turi skirtingus veidus, kaip ir žmonės, bandantys išgyventi jų metu. Išgyvenimas krizės laikotarpiu išgrynina vertybes ir pasirinkimus. Žmogaus prigimtis nesikeičia, keičiasi aplinka. Viskas priklauso nuo to, ką savyje pažadinsi – žvėrį ar angelą…

11

22
33
44

55

Lauros Vansevičienės nuotr.

Spektaklis „Vienos miško pasakos“ Kaune – balandžio 17 dieną, 18 val. „Girstučio“ kultūros ir sporto centre.

Bilietus galite įsigyti Tiketa.lt: http://bit.ly/2UUJV0n

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: