Apie kiekvieną LGBT+ kūrinį, sukurtą tokioje homofobiškoje visuomenėje, kaip Lietuvos, kritikai ir pati bendruomenė visada turės pasakyti šiuos du dalykus.
Pirma, kūrinys pataikauja plačiajai publikai ir yra per mažai radikalus.
Antra, kūrinys yra per daug radikalus ir plačiajai publikai bus visiškai nesuprantamas.
Tai du vienas kitam visiškai priešingi komentarai, bet juos sakantys visada bus šimtu procentų įsitikinę savo teisuoliškumu ir patronizuojantys bet kokią kitą nuomonę.
Lygiai tokius komentarus bei recenzijas išvydau ir po „Žalgirių“ premjeros. Vienai Feisbuko komentatorei nesmagu: argi taip norime save pristatyti visuomenei? Būdama lesbiete, ji visiškai nesitapatina su stereotipiniu, grubiu Elzės Gudavičiūtės sukurtu Sandros personažu, užvaldančiu visą spektaklį. O štai teatro kritikei tas pats personažas, be abejo, rodo begalinį parsidavimą šovinistinei kapitalistų rinkai ir dar gi nepataikymą į išprususio teatro žiūrovo skonį, kuris nusipelnė geriau (nes į teatrą Lietuvoje eina, suprask, tik semiotikos, poststruktūralizmo ir lyčių studijų dėstytojai bei studentai…).
Visi šie atsiliepimai yra absoliučiai nuobodūs, nes jiems nereikalingas pats kūrinys. Galima jau perskaičius kelias siužeto eilutes pasipiktinti ir surašyti ilgiausius komentarus arba mokslinius straipsnius, kurie parems vieną ar kitą straipsnio autoriaus vertybinę poziciją. Tačiau tai nesusiję su tuo, kas svarbiausia kalbant apie meno kūrinį – pats kūrinys, jo analizė ir interpretacija.
O šiuo atveju kūrinys siūlo tikrai daug jausmų, įkvėpimo ir apmąstymų. Už tai – bravo pjesės autorei Gabrielei Labanauskaitei, režisieriui Vidui Bareikiui ir visoms spektaklio aktorėms (bei epizodiniams aktoriams). „Žalgirės“ remiasi realiai gyvuojančios LBT+ moterų krepšinio komandos sėkmės istorija, bet iš tikro aprepia daug daugiau – patį feminizmo, LGBT+ lygiateisiškumo diskursą bei jo ribas.
Spektaklio „Žalgirės“ plakatas
Paradoksas, kad paviršutiniškai pasipiktinę komentatoriai puikiai papildo spektaklio užduotą diskusiją. Juk pjesė pati reflektuoja reprezentacijos problemas. Štai dalį žiūrovų trikdo spektaklio plakatas, kuriame dvi besibučiuojančios moterys neva pernelyg erotizuojamos. Patikslinu – homofobus, aišku, papiktino pati lesbietiška erotika, bet aktyvistus papiktino pats erotikos komercializavimas kaip toks, nes tai, neva, moterų išnaudojimas. Tačiau juk pačiame spektaklyje vyksta tokia pati diskusija, kai krepšininkė Toma įkalbina Godą erotinei fotosesijai, kuri padės surinkti lėšas, reikalingas sudalyvauti geidžiamose krepšinio mėgėjų rungtynėse Aliaskoje. Kaip galima piktintis dėl to, ką spektaklis sąmoningai ir provokuojančiai apmąsto?
Antroje dalyje šie apmąstymai sulaužo tradicinį pasakojimą, nes veikėjos pačios ima kalbėtis su „už kadro“, galbūt kažkur danguje, esančia autore. Jos pačios viena po kitos kaltina autorę dėl savo personažų, paremtų klišėmis, ir reikalauja pakeisti jų lemtį. Ir lemtis pasikeičia – veikėjų vedama, pjesė nukeliauja į siurrealistines fantazijas, iš kurių prie tikslaus naratyvo gražina tik griežtoji krepšinio trenerė. Šis gudrus pjesės manevras leidžia patikėti šiaip jau saldžia, bet kartu labai įkvepiančia spektaklio pabaiga. Tačiau ir ji įgauna neišsipildžiusios utopijos prieskonį – Kauno dramos teatre suvaidintą kulminaciją visgi vainikuoja likimas, priminsiantis Lituanicos istoriją. Išvada leidžia ilgesingai susimąstyti: o kas, jeigu Darius ir Girėnas būtų sėkmingai nusileidę Kaune – gal lietuvių sąmonė būtų kitaip „užkoduota“? Gal dabar galėtume draugiškai ir vieningai sugyventi? Arba kitaip: kas, jeigu didžiuotumėmes savo LGBT+ bendruomene ir jos pasiekimais, o ne ją diskriminuotume?
„Žalgirės“ repeticijos akimirka, aut. Donatas Stankevičius / manoteisės.lt
Autorystės bei reprezentacijos klausimą įdomu nagrinėti ir dar vienu kampu. Spektaklyje girdima autorė prabyla aiškiai atpažįstamu Gabrielės Labanauskaitės balsu, žinomu iš grupės AVASPO kūrinių. Tačiau antraip nei LGBT+ žmonės dažnai queerina klasikinius kūrinius, juos savaip perinterpretuodami, šiuo atveju queer pjesė yra tarsi heteroseksualizuota režisieriaus Vido Bareikio.
Ne veltui kelioms spektaklio dainoms muziką sukūrė garsi dainininkė, Vido Bareikio žmona Jurga Šeduikytė. Šias dainas dainuoja queer baro „Panama“ dainininkė, kurią vaidina aktorė Neringa Nekrašiūtė. Tačiau jų stilius toks atpažįstamai jurgiškas, kad pasirodymas tampa savotišku drag šou. Prie to prisideda ir hyper-moteriškas aprangos bei makiažo stilius. Tokia „heteroseksuali“ drag karalienė, kaip ir pats Vido + Jurgos bei spektaklio kostiumų dailininkės Aistės Radzevičiūtės + jos vaikino, video menininko Vytenio Kriščiūno užkadrinis duetas įrėmina spektaklio erdvę, primenant, kad gyvename heteronormatyvioje visuomenėje.
„Žalgirės“ repeticijos akimirka, aut. Donatas Stankevičius / manoteisės.lt
Dar vieni rėmai – ryškūs, virtuoziškai suvaidinti krepšinio komentatorių įsiterpimai, kurie tarsi pavagia dėmesį iš moterų dominuojamo spektaklio. Taip, tai yra hetero rėmai – bet nejaugi tokie rėmai savaime blogai? Juk mes iš tikrųjų gyvename tokioje visuomenėje, ir tai verta apmąstyti, nagrinėti, juoktis iš to pasirinktu komedijos žanru. Be abejo, nuolat cituojama kino teoretikė Laura Mulvey tik avangardą manė galintį sugriauti vyro žvilgsniu paremtą saldų holivudinį naratyvą. Bravo jai. Bet vis dėlto kol tas avangardas taip ir neužvaldė pasaulio, teiskime kiekvieną žanrą pagal jo paties užduotus kriterijus. „Žalgirės“ – tai puiki lesbietiška ir feministinė komedija, gudriai reflektuojanti savo pačios reprezentacijos ribas.
Taip pat skaitykite: Gabrielė Labanauskaitė-Diena pristato feministinę pjesę „Žalgirės“
