Mokesčių rinkėjų jokiais laikais niekas nemėgo – jų nekentė, iš jų už akių juokėsi, pyko ir spjaudė į tą pusę.
Išpuolė man tokia laimė šiandien važiuoti į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) savo pajamas deklaruoti. Tai tikra laimė, nes kaip matote, iškart gimė nauja istorija. Nesuvokiu, kodėl man taip nutinka. Tikriausiai taip nutinka tik su manimi.
Lietus lyja, prie durų jokio stogelio. Stoviu ir galvoju, kaži kokia šiandien diena, kad taip nesiseka. Klausiu irgi stoviniuojančio vaikinuko. Tas atsako:
-Trylikta.
-A, supratau… Gerai, kad ne penktadienis ir gerai, kad bent lyja.
-Tikrai trylikta… Dirbau praėjusiais metais Britanijoje. Legaliai. Nemažai uždirbau. Jei nedeklaruosiu pajamų, skausmingai man gali atsieiti. Bet va, reikalauja iš manęs… – čia vaikinas angliškai įvardija dokumentą ir tęsia: – Iš kur aš tuos popierius ištrauksiu. Juk visi Europos sąjungoj gyvenam, negi jie negali gauti savo kanalais patvirtinimo apie mano pajamas – juk legaliai dirbau…
Kas išeina, tas keikiasi. Štai vyras su žmona kažkam skambina, aiškinasi ir išsiaiškina:
-Tai va, mes taip ir sakom… Aš tuoj nunešiu telefoną inspektorei, ar galėsit tiesiogiai jai pasakyti…
Štai rūko tirtantis žmogelis su lazdike – jis irgi atėjo į VMI. Štai su vaikučiu moteris atbinzeno, nežino ar spės.
-Spėsit, spėsit, – sakau jai. – Per valandą tikrai susisuksit. Aš čia jau nuo ryto, viską čia žinau.
Tikrai. Man tikrai šiandien sekėsi. Atėjau 10:00 val. ryto ir išėjau 16:00 val. vakaro. išsimušiau krūvą talonėlių, spėjau susipažinti su trijomis inspektorėmis, su dviem savanoriaujančiomis studenčiokėmis, su… Ne vienam parodžiau kur tualetai, ne vieną nuraminau, jog savo eilės teks laukti 20-30 min., apžiūrėjau visus kampus, atsigėriau vandens. Mane netgi nupiešė. Tik valgyt negavau.
Tai kas su manimi atsitiko?!
Paklausykit…
Čigonė numetė kortas. Pakėlė savo dideles juodas akis, bedė pirštu į kortą ir tarė:
-Greitu laiku lankysitės valdiškuose namuose.
Nepatinka man valdiški namai, kaip ir valdiška sriuba. Nevaikštau pas čigones, bet visad, kai reikia eiti į valdiškus namus, įsivaizduoju, kaip sena čigonė man numeta tą baisiąją kortą.
Prieš mėnesį naktį važiuodamas pro Kauno VMI didžiulius bordo spalva nudažytus baisius pastatus pamačiau šviečiančią jų iškabą. Kam mokesčių inspekcijai didžiulė šviečianti iškaba? Naktį. Suprasčiau, jei tai būtų prekybos centras, bet juk čia valstybės mokesčių administracijos pastatas. Valstybės! Kas nežino kur yra VMI. Tu? Nežinai? Kai gausi iškvietimą, sužinosi ir be šviečiančios iškabos pagalbos.
Rytas. Lyja. Oras kiauliškas. Apsidžiaugiau: pats tas eiti į mokesčius. Jei šviestų saulytė, būtų gaila sugaišto laiko.
Aš niekad pajamų nedeklaruoju elektroniniu būdu, nes jei valstybė nepasitiki manimi, tai kodėl aš ja turėčiau pasitikėti.
Atvažiuoju – didžiulė aikštelė pilna automobilių.
“Čia jau mišios,” – pagalvoju.
Įsprunku vidun – jūra žmonių: kas invalido vežimėlyje, kas pragertu veidu, bet didžiuma normalūs, paprasti, suvargę piliečiai.
Stoju į eilę prie kompiuterių. Ten pritūpi, prisijungi, prieina paslaugi darbuotoja, parodo kaip užpildyti deklaracijos formą – tiesiog pirštu subaksnoja, o kai kada ir pati viską sumaigo. Man patinka, kai už mane patikimai ir profesioinaliai atlieka darbą. Dėl konforto galiu apsimesti ir susenusiu grybu. Nesvarbu, kad sugaištu laiko, bet jokio galvos skausmo.
Dėl visa ko išsimušu ir talonėlį, su juo gali eiti prie langelio. Prie tų popieriuko spausdinimo terminalo stovi dvi mergaičiukės, padeda išsimušti popieriuką, pataria. Puikumėlis!
Tačiau prie kompiuterio man VMI darbuotoja pasako pribloškiančią naujieną:
-Jūs nesate užpildęs deklaracijos už 2014 metus.
-Negali būti, – sakau. – Praėjusiais metais, lygiai kaip šiemet, atėjau va čia, kažkas iš jūsų viską sudėliojo, suspaudliojo. Mokesčius susimokėjau. Negali būti…
Darbuotoja nueina prie “langelio” – ten sėdi prityrusios moterys, daug žinančios. Grįžta. Vartalioja mano 2014 metų delklaracijos formą, o ta nepasiduoda. Vėl nueina. Grįžta jau su prityrusia moteriške. Ta pažiūri ir sako:
-Jūs pasirinkote ne tą būdą.
-Visų pirma, ne aš, o jūs, – sakau.
Pamenat Šuriko nuotykiuose kaip Vycinas pakomentavo apie baudžiamąją atsakomybę – sėsite ne jūs, o mes.
-Ne, jūs ne vietoj varnelę užkabinot, – priešinasi VMI darbuotoja. Juk jos niekad neklysta, net jei suklysta.
-Ne, ne aš, o kažkuri iš jūsų. Juk aš jau ir mokesčius seniausiai sumokėjau.
Gerai. Išsiaiškinom.
Vyresnioji nueina, lieka mergina. Bandom užkabinti varnelę.
-Bet žinokit, užkabinus ją, gali pasikeisti praėjusiais metais deklaruoti duomenys. Ar pamenat 2014-ųjų metų pajamas, išlaidas.
-Ne.
-Kaip galit neprisiminti? – nustemba ši. Paprastai po tokio pasakymo žmogus sutrinka, susigėsta – koks jis asilas, jog neprisimena. Bet aš nebijau būti asilu.
-O jūs pamenat ką ir už kokią sumą apsipirkot 2014-ųjų balandžio 13-ąją? – kontratakuoju ją.
-Nepamenu.
-Tai kodėl jūs norit, kad aš prisiminčiau kiek turėjau pajamų ir išlaidų 2014-ais?
-Na, bet vistiek… čia jūsų pajamos…
-Baikit. Negi jūs įsivaizduojat, jog aš per metus neturėjau daugiau apie ką galvoti, tik apie tai.
Gerai. Išsiaiškinom. Bandom pildyti 2015-ųjų deklaraciją. Pajamas ir išlaidas turiu ant lapelio – tvarkingai atspaustus, lentelėje. Esu skrupulingas su skaičiais. Bet kai paaiškėja, jog aš dar praėjusiais metais pardaviau sodybą, mergina nuleidžia rankas:
-Teks eiti prie langelio… išmušiu jums talonėlį.
Prie langelio visad yra smagu – ten sprendžiasi visos problemos. O juk aš pasiėmiau viską.
Tenka palaukti. Šiemet kaip niekad Kaune gerai organizuotas mokesčių mokėtojų aptarnavimas – 170 galvų per valandą, 80 per pusvalandį. Man sako, jog vakar buvę daugiau interesantų – jiems tekdavo laukti valandą, o šiandien teprireikia 20-30 min. Matyt, šitaip dėl lietaus – žmonės nenori kišti nosies į lauką. Na ir kvailiai. Juk nėra prasto oro – tik prasta apranga.
Prisėdu ant kėdės. Apsižvalgau… Žvalgytis yra būtina! Nežinosi iš kur pavojus ateina – o gal koks teroristas jau ruošiasi bombą sprogdinti. Gi žiūriu, mergina bloknotėlyje paišo. Sakau:
-Nupiešk mane. Vistiek nei jums nei man nėra kas veikti. Aš nejudėsiu.
Ir ji imasi darbo.
Mergina studijuoja dailę. Ir ją mokesčiai atvijo deklaruotis.
Štai ir mano eilė. Prisėdu prie langelio. Viskas būtų jau gerai, bet čia paaiškėja, jog nepasiėmiau valstybinės Žemės pirkimo sutarties. Mat namą paveldėjau, o 24a po juo vėliau teko nusipirkti. Nieko tokio – išvirstu iš VMI pastato. Tuoj atsivešiu.
Dryžuotas, kontrabandinis ir VMI šiukšliadėžėj… simboliška.
Grįžtu namo, susirandu sutartį ir vėl atzvimbiu į VMI. Prie pastato vis tebesigirdi tie patys lankytojų burnojimai: “debilai”, “idiotai”… bet ne, štai uniformuotas vyriškis išeina švytėdamas. Jis gavo išrišimą – rankose kažkoks dokumentas, veide plati šypsena.
Prieinu prie terminalo, išsimušu talonėlį – trečią šiandien. Pakalbinu šalia stovinčią savanorę. Studentė, kremta ekonomikos mokslus. Būsimoji VMI darbuotojų pamaina, taip sakant… Dar nedrąsi…
Studentė nupiešė per 5-7 min.
Vėl laukiu. Išeinu rūkantiems vyrams palaikyti kompaniją, nes salėje tvanku. Šiukšliadėžėje matau dryžuotą cigarečių pakelį. Labai simboliška – prie pat VMI durų rūkomos kontrabandinės cigaretės. Taip sakant šešėlis slankioja palei valstybės kojas.
Sulaukiu. Džiugiai prisėdu prie langelio – kita darbuotoja. Akimirksniu pajuntu išankstinį priešiškumą. Šįkart paaiškėja, jog nepasiėmiau paveldėjimo liudijimo.
-Taigi štai, liūdijimas, – kišu jai po nosim dokumentą ant kurio parašyta “paveldėjimo liudijimas”.
-Šitas netinka. Turi būti toks gražesnis. Ant jo turi būti numeris, kuris štai atspaustas pirkimo-pardavimo sutartyje.
-Kam jums tas paveldėjimo liudijimas, jei sodybos pirkimo-pardavimo sutartyje tas liudijimas paminėtas. Sutartis notariškai patvirtinta – tikėti galima.
-Ne, reikia paties liūdijimo. Tokias tvarka.
Nieko nesuprantu – kam jiems tie popieriai. Juk gyvename kompiuterių ir visokiausių programų, bei internetinių tinklų, duomenų bazių amžiuje. Valstybė viską apie mus žino – bet kada gali įlysti į asmeninę sąskaitą, patikrinti ką ir kuriame prekybos centre pirkau sausainį. Jie viską turi, bet kai reikia ką nors deklaruoti, jie nieko neturi ir nieko negali. Nesuprantu. Žmonės jau baigia išspręsti taržvaigždinių kelionių problemas – sako, jog visai artimoje ateityje iki kaimyninės žvaigždės skrisime ne 30 tūkst. metų, o tik 30 (vakar girdėjau per žinias), o va, kai tau reikia… Kai ateini tiesiog į valstybės įsčias pasisakyti kur ką pirkęs, pardavęs, uždirbęs ar dovanojęs, tau reikia pateikti popieruką. Taip, taip – POPIERUKĄ.
Vėl namo… Išgeriu kavos. Passiimu “gražujį” paveldėjimo liudijimą… Oi, ne… Aš jo, kaip ir žemės pirkimo sutarties, juk šiandien neradau. Bet buvau toks gudrus, jog prieš metus, visus tuos dokumentus nusiskenavau. Tad dabar labai lengvai juos suradau savo kompe ir atsispaudžiau. Nesuprantu kam valstybei reikalingos visokios kompiuterinės sistemos… nežinau.
Atvykstu į VMI ketvirtąjį kartą. Dabar aš čia jau senbuvis: visur viską žinau, žmonėms patariu, pasakau kur rasti tualetą. Ko nepagelbėti? Juk vistiek reiks trintis visą pusvalandį. Aplankau dryžuotąjį kontrabandinį cigarečių pokelį. Randu prie durų besimėtantį guminį durų “atsimuštuką” (nežinau, kaip lietuviškai pasakyti – tebus tai naujadaras, kuris niekad neprigis). Mėtos… manau, paimsiu – pravers ūkyje. Jau kišu kišenėn…
Velnias, kamera prie durų. Ai, ne valstybinio turto nesisavinsiu. Grįžtu į salę – štai mano eilė.
Vėl prisėdu prie langelio. Susipažįstu su trečia inspektore.
Ji varto mano dokumentus – dabar jau atsinešiau viską. Bet… Staiga ji sako:
-Pala, pala… jūs turėjote keturis daiktus… kuriuos pardavėte…
-Kaip keturis?
-Namą, ūkinį pastatą, žemės sklypą ir…
-Ir ką dar? – nustembu.
-… ir šulinį… yyyra problemėlė… – inspektorė nubėga pasitarti. Grįžta. Šįkart pakliuvau pas labai kietą inspektorę, kuri čia salėje sėdi tik laikinai. Šiaip ji vaikšto į įmones: gaudo latvius. Sako jog laviai verslininkai patraukė į Lietuvą, nes Latvijoje esą griežtos sąlygos: prasišikai valstybei – penkis metus kažko iš jos negausi. Ir patraukė laviai pas mus.
-Kaip latvis, taip problema, – sako man inspektorė. – Žiūrėkit… Paveldėjote namą, ūkinį ir šulinį, žemę pirkote – visa tai dokumentuose įkainota atskiromis sumomis, o pardavėte už vieną sumą.
-Negi pardavimo metu, pas notarę aš privalėjau visa tai parduoti už atskiras sumas?
-Taip.
-Tik nesakykit, kad dabar mane siųsit namo, nes kitu atveju aš pasiųsiu VMI labai toli..
-Ne, ne… jums reikės parašyti paaiškinimą.
-Kokį?
-Jame turėsite įvardyti už kokias sumas pardavėte tuos keturis daiktus.
Gerai. Inspektorė diktuoja – aš rašau. Senokai berašiau diktantą – ranka atpratusi nuo rašiklio. Prakaituoju, vargstu. Čia paaiškėja, jog šulinį neva pardaviau už 3 eurus ir 77 centus. Nesistebėkite, ta sodyba buvo grynas laužas ir ją prastumiau už nedidelę kainą, todėl ir šuliniui atiteko tik tokie keisti pinigai. Bet vistiek neištvėriau:
-Na, jau ne… šulinio už 3 eurus nesutinku parduoti. Niekas man nekastų naujo šulinio už tris eurus.
-Nenorit, nerašykit to paaiškinimo, – šypsosi inspektorė. Šiaip faina ir maloni moteriškė, bet nenorėčiau su ja susitikti įmonėje.
-Jei nerašysit dabar, vėliau jus mokesčiai išsikvies…
Gerai. Rašau. Suraitau parašą – tas reikalas užslėgts, kaip sako latviai. Suprask: “Uždarytas, sutvarkytas”.
Jau atrodo viskas bus gerai, bet staiga inspektorė, tyrinėdama popierius man sako:
-Pala, pala… namą jūs paveldėjot – tai jūsų nuosavybė. Tad kodėl pirkimo-pardavimo sutartyje figūruoja žmona?
-O tai ką aš dabar turėčiau daryti? Forminant dokumentus notarė reikalavo, kad ir žmona dalyvautų…
-Tai čia tikriausiai dėl to, jog žemę ne paveldėjote, o pirkote jau būdamas santuokoje…
-Bet ir namą paveldėjau jau būdamas santuokoje…
Inspektorė vėl nubėga pasitarti. Ir čia paaiškėjo, kad ir žmona turės eiti į mokesčių inspekciją ir atskirai deklaruoti pusę žemės pardavimo sandėrio sumos.
-Musę pusę ir dar per pusę, – pajuokauju.
-Ne, musės per pusę nereikės deklaruoti, – pasižiūri akylai į mane inspektorė.
-Juokauju, – susisgrimbu. Mokesčiuose ne vieta juokams.
-Aš suprantu jus, bet tokie įstatymai…
Šioje vietoje savo ilgą istoriją baigsiu reziumuodamas retoriniu klausimu: ar mes tikrai gyvename kvailių šalyje?!
Ar aš galiu pasitikėti valstybe? Ar aš galiu pildyti deklaracijas elektroniniu būdu ir tikėtis, jog viskas bus gerai, jei net kiečiausios inspektorės laksto pasitarti, jei iškyla tokių dalykų, kurių nė nesu sapnavęs! Jums gal sekasi, o man buvo trylikta diena. Kai sėdėjau prie paskutiniosios inspektorės, net jos kompas ėmė strigti, bet aš jai pasakiau:
-Šiandien iš čia niekur neisiu, jei reikės, sėdėsim iki darbo pabaigos!
Aš nesuprantu kam reikalingos valstybei visokios duomenų bazės ir programos, ir tie kompiuteriai, jei man šiandien teko neštis kokia 30 puslapių popieriaus ir jei juos visus moteriškė nusikopijavo. Vadinasi jie kažkur bus segami į segtuvus, nešami į kažkokias saugyklas… Kam visa tai? Aš norėčiau atsidaręs VMI deklaraciją matyti tik kelias, paprastas, suprantamas eilutes, kurias man reikia užpildyti: vardas, pavardė, veikla, turto pavadinimas, jo identifikacinis numeris, pajamos, išlaidos, jei reikia – šuns vardas, svoris, katino akių spalva ir viskas, o jau toliau tegu didžioji valstybės buchalterija narsto, jungia, skaičiuoja ir man išspjauna atsakymą: “Šiemet tu mokėsi X eurų mokesčių”. Aš tebemoku apskaičiuoti judančių daiktų greičius ir pagreičius, apskritimo ar skritulio plotą, puikiai suvokiu Enšteino reliatyvumo teoriją ir prisimenu formules, bet aš nepajėgiu suprasti formulių, pagal kurias apskaičiuojami mokesčiai. Aš nenoriu skaičiuoti pagal kvailių formules, tegu jie patys pagal jas skaičiuoja. Aš nenoriu eiti deklaruoti parduoto namo ar sodybos – juk jie visus duomenis turi: registrų centruose, notarinėse… visur stovi kompiuteriai, yra ryšiai, visokie inter, unter, finter… Greit dvikojai robotai apsigyvens namuose, bet tikriausiai ir tuomet po valstybines įmones lakstysime su šūsnimis popierių, nuo eimošiaus prie keipošiaus. Tikriausiai ir tada mums drėbs į akis:
-Visi kalti, tik ne jūs…
Ta prasme, mes patys esame kalti. Mes, piliečiai.
Aš kaltas! Aš kaltas! Aš kaltas! Kristau, atleisk man.
