„Jaunimo linija“, tai emocinės pagalbos tarnyba, kuri teikia paramą telefonu ir elektroniniais laiškais. Tai viena iš didžiausių ir geriausiai žinomų tokio tipo tarnybų Lietuvoje. Ne pelno siekiančioje organizacijoje – teikiama parama yra nemokama, o pagalbą teikia tik gerai apmokyti savanoriai.
„Jaunimo linija“ įkurta jau 1991 metais, joje didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje), šiuo metu savanoriška veikla užsiima apie 250 savanorių. „Jaunimo linija“ tiki, jog atviras pokalbis ir tinkamai suteikta emocinė pagalba gali padėti išspręsti žmogaus problemas. Didžiausios paramos ieškančiųjų priežastys: santykiai su partneriu, tėvais, draugais; savęs žalojimo ir savižudybės rizika, prievarta, neigiamas savęs vertinimas, patyčios, moksliai, priklausomybės ir kita. Su Kauno Žiniomis kalbasi ir savo sukaupta patirtimi dalinasi, viena „Jaunimo linijos“ savanorė – Indrė Buivydaitė.
Kas Jus pastūmėjo prisijunti prie „Jaunimo linijos“ organizacijos?
Prieš tapdama „Jaunimo Linijos“ savanore, ilgai svarsčiau, kur norėčiau įprasminti savo laisvą laiką. Galvojau apie savanorystę įvairiose organizacijose, tačiau pradėjus studijuoti psichologiją atradau žmonių, kurie jau savanoriavo „Jaunimo Linijoje“ ir pasidalino savo patirtimi. Dar prieš studijuojant supratau, jog esant sunkumams, emocinės ar psichologinės pagalbos ieškančių ir randančių yra mažuma, todėl norėjau prisidėti gerinant šią situaciją.
Sakoma, kad užsiimant savanoriška veikla ne tik labai daug duodama, bet tuo pačiu ir gaunama. Ką Jūs gaunate ir jaučiate būdama savanore „Jaunimo linijoje“?
Kiekvienas skambutis ar laiškas, nepriklausomai nuo to, koks jis yra, atneša labai daug. Kiekviena istorija, kiekvienas „žaidimas“ ar kiekvienas pasidalinimas parodo ne tik mums visiems nematomą kalbančiųjų ir rašančiųjų pusę, bet ir atskleidžia labai daug apie mane pačią. Tai būna pokalbis ne tik su skambinančiuoju, bet ir su pačiu savimi. Bandydama suprasti skambinantįjį, pabūti su juo, kai jam to reikia, būnu ir su savimi. Todėl daug emocijų, kurių vengiau, kurios anksčiau gąsdino, dabar priimu kaip natūralias ir turinčias teisę būti tiek kituose, tiek ir manyje.
Šiuo metu studijuojate psichologiją. Galbūt turite kažkokį pranašumą, nes daugiau nusimanote apie žmogaus psichologiją? Ar studijos padeda šioje praktikoje?
Negaliu teigti, kad nusimanau apie žmogų ir jo psichologiją daugiau, nei kiti savanoriai, kurie šio dalyko nestudijuoja ar nestudijavo. „Jaunimo Linijoje“ kaip savanorė nesistengiu daryti diagnozių skambinantiesiems ar jų analizuoti ir teikti išvadas. Man svarbiausia yra būti su kalbančiuoju tada, kai jam to reikia. Leisti jam kalbėti. Leisti būti išgirstam ir suprastam. Juk kalbėdamiesi su artimais žmonėmis visų pirma norime būti išklausyti, o ne įsprausti į tam tikros disciplinos teorinius rėmus. Tačiau patirtis „Jaunimo Linijoje“ tikrai atneša ir atneš daug žinių apie tai, kaip girdėti geriau, kaip nevengti nejaukių temų, kaip rasti žmogaus žodžiuose tai, ką jis nori pasakyti, tačiau negali. Manau, man kaip, galbūt, būsimai psichologei, tai neįkainojama patirtis ne tik geriau dabar suprantant studijuojamą medžiagą, bet ir vėliau bandant pritaikyti ją.
Norint prisidėti prie šios tarnybos reikia dalyvauti informaciniame susirinkime, vėliau atrankoje, jeigu pasiseka – baigti apie 4 mėn. trunkančius apmokymus. Kaip šis procesas atrodo iš arti? Ar sunku tapti savanoriu?
Informaciniame susitikime būsimi savanoriai ar besidomintys savanoryste šioje organizacijoje yra supažindinami su „Jaunimo Linijos“ veikla ir jos siekiais. Po šio susitikimo apsisprendusieji gali žengti kitą žingsnį – eitį į atranką. Pats žodis „atranka“ gali gąsdinti, tačiau tai nėra griežtas interviu, kuriame egzistuoja teisingi ar neteisingi atsakymai. Tai labiau įsivardyjimas tiek sau, tiek „Jaunimo Linijos“ atstovams, kodėl tu nori savanoriauti ir ar jautiesi pasirengęs šiam žingsniui. Mokymuose nuolat tvyro šilta ir jauki aplinka, kurioje gali būti pačiu savimi. Ir kuo mažiau bėgi nuo savęs mokymų metu, tuo labiau ne tik gali pažinti save, bet ir kitus. Tai nėra vien pateiktos medžiagos išmokimas ir griežtas jos pritaikymas. Man mokymai buvo labiau galimybė improvizuoti, stebėti, kas vyksta su manimi ir su kitais, dalintis kaip aš jaučiuosi ir išgirsti kaip jaučiasi kiti. Tai man buvo galimybė tobulėti.
“Jaunimo linijos” archyvo nuotr.
Stiprus noras tapti savanoriu, mano nuomone, yra pirmasis žingsnis link šio noro įgyvendinimo. Ar tapsi savanoriu priklauso tik nuo to, kaip atsakingai žiūrėsi į savanorystę ir kurią vietą gyvenime ji užims. Man tapimas savanore buvo tarsi kelionė, kurioje privalėjau visų pirma pažinti save, savo nuostatas, savo emocijas, požiūrį ir daugelį kitų dalykų, susijusių su manimi. Ar tai sunku? Turbūt, kiekvienas turėtų atsakyti pats sau, nes tai, kas vienam gali atrodyti lengva, kitam gali būti neįveikiama užduotis. Dėl šios priežasties ar dėl kitų priežasčių mokymus einantys būsimi savanoriai kartais pasitraukia, todėl normalu, kad mokymus baigia ne visi.
Kokių specialių įgūdžių ir savybių tam reikia?
Mano nuomone, didžiausia ir svarbiausia savybė norint savanoriauti ne tik „Jaunimo Linijoje“, bet ir kitose organizacijose yra atsakomybė, kuri visada eina kartu su pareigos jausmu. Tai du pagrindiniai dalykai, kurie palaiko savanoriškų organizacijų buvimą ir kilimą. Tačiau kalbant apie asmenines savybes, manau, kad nėra jokio įgūdžių ar savybių rinkinio, kuris nubrėžtu liniją tarp gero ar blogo savanorio. „Jaunimo Linijos“ savanorių bendruomenę sudaro patys įvairiausi žmonės ir tai mane žavi labiausiai.
Koks jausmas kalbėtis su žmogumi, kuriam iš tikrųjų reikia pagalbos?
Kalbėdamasi su žmogumi, kuriam reikia pagalbos, vis dažniau suprantu, kad kartais patys artimiausi žmonės gali būti ir patys tolimiausi. Todėl tą minutę, kai skambinantysis dalinasi savo sunkumais ar mintimis, noriu būti tas nepažįstamas „artimasis“, kurio tuo metu reikia skambinančiąjam. Su kiekvienu skambinančiuoju patiriu įvairių jausmų – juk kiekvienas pokalbis yra unikalus ir dinamiškas, kiekviename pokalbyje galima išgyventi labai daug visko, todėl niekada nėra vieno statiško ir nekintančio jausmo.
Emocinę paramą teikiate telefonu ir elektroniniais laiškais. Ar dažnai sulaukiate skambučių ir laiškų? Žmonės labiau linkę skambinti ar rašyti elektroninius laiškus?
Emocinę paramą šiuo metu teikiu tik telefonu, tačiau yra savanorių, kurie emocinę paramą teikia ir laiškais ir telefonu. Skambučių kiekis dažniausiai priklauso nuo paros meto, tačiau kiekybiškai įvertinti skambučių skaičiaus ir dažnumo negaliu. Kokiu būdu žmogus siekia emocinės paramos priklauso nuo to, ar žmogui mintis dėstyti lengviau rašant ar kalbant, todėl laiškų ir skambučių proporcija būna įvairi.
Ar „Jaunimo linija“ orientuojasi tik į jaunus žmones?
„Jaunimo Linija“ nėra griežtai orientuota į jaunus žmones, tačiau tai yra mūsų tikslinė grupė. Manome, kad svarbu orientuotis į jaunus žmones, nes jaunų žmonių savižudybių rodiklis Lietuvoje yra vienas aukščiausių pasaulyje. Tačiau sulaukiame įvairaus amžiaus skambinančiųjų ir visi skambinantieji, nepriklausomai nuo to, kokio jie amžiaus, yra vienodai svarbūs ir išklausomi.
Su kokiais didžiausiais sunkumais Jums teko susidurti savanoriaujant?
Didžiausias sunkumas savanoriaujant man yra darbas su savimi ir savo jausmais. Ne visada pokalbis būna sklandus ar ramus, todėl pokalbio metu tenka įsivardinti savo jausmus sau, nuolat stebėti ne tik kas vyksta su kalbančiuoju, bet kas vyksta ir su tavimi pačiu. Tenka kelti klausimą, kaip jautiesi tame pokalbyje tu pats, kodėl būtent taip jautiesi. Kartais būna sunku atrasti atsakymus į šiuos klausimus, o jų reikia ne tik, kad galėtum kokybiškai teikti emocinę paramą, bet ir pats gerai jaustis.
Ką galėtumėte patarti žmogui, kuris galvoja apie savižudybę, bet nedrįsta apie tai kalbėti garsiai?
Kalbėti apie savižudybę nėra lengva net patiems drąsiausiems, todėl normalu, kad mąstantis apie ją žmogus vengia prabilti garsiai apie savo mintis. Apie savižudybę mąstančiam žmogui patarčiau nelikti vienam, nes mintys apie savižudybę dažnai kyla vienatvėje. Jei yra artimų žmonių, siūlyčiau pasikalbėti su jais, o kaip „Jaunimo Linijos“ savanorė, paskatinčiau tokį žmogų paskambinti ar parašyti mums į „Jaunimo Liniją“ ar betkokią kitą emocinę paramą teikiančią liniją. Taip pat apie savižudybę mąstančiam žmogui patarčiau pagalvoti, jog tai, ką jis išgyvena dabar tėra laikina būsena ir ateityje gali viskas pasikeisti. Manau, kad nuoširdus pokalbis negali pakeisti žmogaus nuomonės, norų ar ketinimų, tačiau tikrai tikiu, kad toks pokalbis gali padėti pažiūrėti į viską kitaip.
Yra manančių, kad žmogus, kuris yra pasiryžęs savižudybei, renkasi patį lengviausią kelią. Bet ar iš tikrųjų? Ką apie tokį teiginį manote Jūs?
Manau, kad nėra lengvų ar sunkių kelių. Yra tik žmonių sprendimai. Jei žmogus yra pasiryžęs nusižudyti, tai dar nereiškia, jog šis sprendimas buvo priimtas lengvai, žinant, jog tai bus geriausias ir paprasčiausias kelias. Nusižudyti pasiryžęs žmogus dažniausiai kenčia ir nori išsivaduoti ne iš gyvenimo, bet iš kančios. Savižudybės tema vis dar yra ignoruojama ar iškreipiama ir apie ją prabilęs žmogus, kartais lieka nesuprastas. Dažnai žmonės visuomenėje teigia, kad tai lengviausias kelias, tačiau ne kiekvienas stengiasi suprasti, kodėl šis kelias yra pasirenkamas ir kaip reikėtų padėti apie savižudybę mąstančiam žmogui, kad jis pasirinktų gyvenimą.
Kur kreiptis žmogui, kuris norėtų pasikalbėti apie jį slegiančias problemas su vienu iš „Jaunimo linijos“ savanorių?
Kiekvienas, norintis pasikalbėti apie sunkumus, gali apsilankyti mūsų svetainėje www.jaunimolinija.lt ir paskambinti mums svetainėje nurodytu numeriu ar parašyti laišką. Kiekvienas skambutis mums yra svarbus, todėl jei abejoji ar skambinti – skambink.
Taip pat skaitykite: Gyvoji biblioteka – vieta kur laužomi stereotipai
