Kiek būdingas vienišumas šiuolaikinei Lietuvos visuomenei?

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-12-23 01:45

Spausdinti | Komentarai

Artėjant šventėms bendravimas paintensyvėja. Susitinkame su seniau matytais draugais, lankome giminaičius. Visi stengiasi nelikti vieni, net suintensyvėja bendravimas pažinčių portaluose. Vienišiai stengiasi susirasti porą ar draugą, kad švenčių netektų švęsti vieniems. O kaip yra iš tikrųjų? Ar lietuviai ne švenčių metu dažnai palaiko kontaktus su kitais žmonėmis, ar labiau linkę laiką leisti vieni?

Kalbėdami apie vienatvę ir vienišumą neretai juos laikome tapačiais, nenusekusių gyvenimo aplinkybių ar prastos gyvenimo kokybės požymiais. Bet šiuolaikinėje visuomenėje vienatvė ir vienišumas nėra tapatūs. Visų pirma reikia pabrėžti, kad vienatvė apibūdina gyvenimo situaciją, kai asmuo savanoriškai ar nuo jo nepriklausančių aplinkybių gyvena vienas. Tuo tarpu, vienišumas yra būsena būdinga asmenims patiriantiems socialinę izoliaciją su menku artimųjų ar draugų ratu, su kuriuo galėtų pasidalinti savo kasdieniniais rūpesčiais ar džiaugsmais. Psichologai vienišumą apibrėžia kaip prastos emocinės būsenos ir gyvenimo kokybės požymį, bei kaip vieną iš rizikos faktorių prastesnei psichikos sveikatai.

Žinoma, gyvenantys vieni asmenys gali jaustis vieniši, jų socialinis tinklas gali būti ypač retas, o palaikomi santykiai su kitais jam reikšmingais asmenimis būti silpni ir trūkinėjantys. Bet tai tik viena iš galimų situacijų. Sutuoktiniai gyvendami kartu nenusekusioje santuokoje gali jaustis daug labiau vieniši nei vienatvę pasirinkę asmenys. Pavyzdžiui, sociologo Eriko Klinenbergo tyrimai atlikti Amerikoje atskleidžia, kad vienatvėje gyvenantys asmenys vidutiniškai dažniau laiko praleidžia su draugais, kaimynais ar aktyviau dalyvauja pilietinėse iniciatyvose ir savanoriauja nei santuokoje gyvenantys asmenys. Tie patys tyrimai rodo, kad santuokoje gyvenantys asmenys mieliau renkasi laisvalaikį praleisti kartu ne su savo sutuoktiniu. Taigi, vienatvė nebūtinai yra nuosprendis jaustis vienišam.

Visuomenėje, kurioje dominuoja fizinis darbas, asmuo ilgiausią savo gyvenimo periodą praleidžia savo tėvų arba savo sukurtoje šeimoje. Vienatvėje gyvenantys asmenys tesudaro mažą tokios visuomenės dalį, nes tokioje visuomenėje gyvenimas po vieną nėra nei ekonomiškai naudingas, nei kultūriškai priimtinas, nei suprantamas kaip savanoriška asmens pasirinkimo galimybė. Visgi, šiuolaikinėje visuomenėje auganti individualizacija keičia nusistovėjusias kultūrines normas ir šeimos formavimo elgseną. Demografiniai tyrimai atskleidžia, kad ilgalaikėje perspektyvoje asmenys statistiškai ilgiau gyvena vieni bent tam tikru savojo gyvenimo ciklo tarpsniu.

Vienatvė šiuolaikinėje visuomenėje tampa pasirinkimu, o ne ekscentriško gyvenimo būdo bruožu – ar tai būtų savarankiško gyvenimo startas pirmaisiais savo studijų metais, ar ankstyvas išsikraustymas iš tėvų būsto, ar asmens gyvenimas nuomojam bute kartu su kambariokais, ar užsitęsusi viengungystė, ar romantinių partnerių gyvenimas atskirai iki įsikraustymo į bendrą būstą, ar vienišas gyvenimas po skyrybų ar našlystės atveju.

Remiantis Europos socialinio tyrimo duomenimis, kiek daugiau nei trečdalį Lietuvos gyventojų sudaro asmenys, gyvenantys be romantinio partnerio ar sutuoktinio, o tai nėra labai išskirtinis požymis kitų 22 Europos šalių kontekste. Bet Lietuvoje tik septintadalis gyventojų gyvena vienatvėje. Mažiau vienatvė būdinga tik Airijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje ir Izraelyje.

Taigi, tikėtina vienišumo Lietuvoje turėtų būti nedaug, nes gyvenimo su partneriu rodiklis gana panašus į kitas Europos šalis, o apskritai gyvenančių vienatvėje asmenų Lietuvoje yra ganėtinai mažai. Žinoma ši prielaida teisinga, jeigu reikėtų sekti minėtą tradicinės visuomenės elgsenos ir jausenos „suderintą“ gyvenimo modelį, t. y. kai vienatvė tolygu vienišumui. Mokslininkai vis dar diskutuoja, kaip reiktų tiksliai pamatuoti vienišumo jausmą. Europos socialinio tyrimo metu, ši būsena buvo bandoma įvertinti klausiant kaip dažnai asmenys susitinka su savo draugais ar artimaisiais, ir ar turi bent vieną artimą žmogų su kuriuo galėtų aptarti intymius ir asmeninius reikalus.

Žemiau pateiktas grafikas atskleidžia, kad 2016 m. lietuviai buvo vieni mažiausiai bendraujančių savo artimųjų rate: net 22 proc. Lietuvos gyventojų leido laisvalaikį kartu su draugais ar artimaisiais rečiau nei kartą per mėnesį, ir tik 18 proc. palaikė intensyviai artimus santykius. Šiuo aspektu, lietuviai pasižymi gana menku savo artimiausio socialinio tinklo palaikymu ir laiko investicijomis į jį tarp tirtų Europos šalių, tik Vengrijoje yra menkesnis bendravimas su savo artimųjų, draugų ar pažįstamų ratu.

Lietuviai yra vieni labiausiai vienišais besijaučiančių europiečių, net 10 proc. nurodė, kad neturi žmogaus su kuriuo galėtų aptarti intymiausius ir asmeninius reikalus. Taigi, Lietuvos visuomenė jaučiasi minėtu aspektu viena labiausiai vienišumą patiriančių visuomenių Europoje.

Erikas Klinenbergas išskyrė, kad gyvenimo vienatvėje ar be romantinio partnerio augimo tendencija tampa įmanoma esant kelioms esminėms prielaidoms ar susiklosčius tam tikroms situacijoms. Visų pirma, vienatvėje statistiškai dažniau gyvena moterys, nei vyrai. Santuoka nebėra ekonominė būtinybė, o buvimas kartu su vyru neapibrėžia moters autonomiškumo dirbti poindustrinėje visuomenėje. Apskritai visuomenės gyvena vis ilgiau, o ypač moterys. Lietuvoje moterys gyvena ilgiau nei 10 metų nei vyrai, tad ir senėjimas vienatvėje gerokai dažnesnis tarp moterų nei vyrų. Kitas aspektas užtikrinantis komfortišką gyvenimą po vieną yra urbanizacijos faktorius, nes vienišiai gali gyvuoti be didesnių apribojimų miesto aplinkoje palyginus su kaimu, jie gali lengvai burtis į savo kolektyvines aplinkas kartu su kitais vienišiais. Trečiasis aspektas yra visaapimanti tinklaveika, nes technologinė revoliucija palengvina buvimą kartu distanciniu būdu. Dažnai interneto ir socialinių medijų naudojimas siejamas su didėjančia individualizacija, apatiškumu ar socialine izoliacija. Tačiau kartu internetinės technologijos užtikrina galimybę išlaikyti savo privatumą;lpki. Dėka skaitmeninių technologijų gyvenimas vienatvėje gali būti produktyvus, nes savo namuose gali būti pasiekiamas taip pat kaip ir bet kur kitur už savo namų durų.

Gyvenimas po vieną būdingas daugeliui tam tikrame gyvenimo etape, bet tai nereiškia, kad visuomet gyvenant vienatvėje jaučiamės vieniši. Taigi, kyla klausimas, ar tos pačios situacijos ar faktoriai lemiantys patogų gyvenimą vienatvėje lemia ir didesnį vienišumo jausmą Lietuvoje? Lietuvoje ypač dažnas naudojimasis internetu, gyvenimas be partnerio ar sutuoktinio, gyvenimas didmiestyje padidina dažnesnio bendravimo su draugais ar artimaisiais galimybę, o moterys ir gyvenantys vieni asmenys tikėtina su bendrauja mažiau su savo artimaisiais. Tuo tarpu, su ypač stipria socialine izoliacija, kai asmuo neturi artimo žmogaus aptarti intymių ir asmeninių reikalų, tikėtina susiduria gyvenantys vieni asmenys, bei socialinė izoliacija mažėja tarp dažnai besinaudojančių internetu.

Apskritai, jeigu lietuvių vienatvės požymiai yra nuosaikūs ar primena kitas Europos šalis, tai vienišumo ir socialinės izoliacijos Lietuvoje yra gana daug. Vienišumo ir vienatvės santykis nėra toks aiškus Lietuvoje, kaip tą pateikia E. Klinenbergas, ir sunkiai galima Lietuvą apibūdinti kaip visuomenę, kurioje vienatvė yra išlaisvinta nuo vienišumo. Lietuvoje vienatvė dar stipriai susijusi vienišumo jausmu. Tikriausiai Lietuva dar išlaiko tradicinės visuomenės požymius, kai gyvenimas vienatvėje padidina vienišumo jausmą.

Straipsnis parengtas remiantis Europos Socialinio tyrimo duomenimis, įgyvendinant Lietuvos narystės Europos socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume (EST EMTIK) projektą, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. VS-3).

Parengė: VDU Socialinių mokslų fakulteto tyrėjai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt