Kiek meilė savo artimui būdinga Lietuvos švietimui?

Paskelbė: Data: 2016-03-22 07:53

Spausdinti | Komentarai

Sunku būtų paneigti, kad mokytojų protestai dėl atlyginimų yra pagrįsti. Sunku paneigti ir valdžios poziciją, kad reikalinga sisteminė mokytojų darbo apskaitos pertvarka. Tik pritarti galima, kad mokytojo profesija turi būti gerbtina ir vertinama. Tačiau neturime pamiršti ir to, kad mokyklos misija yra laimingos, kūrybingos ir socialios vaiko asmenybės auginimas. Ir turbūt niekas nesiginčys, kad ši švietimo misija yra nukreipta į kiekvieną vaiką neatskiriant nė vieno.

Tačiau švietimo realybė nušvinta kitomis spalvomis, jei vaikas turi negalią – judėjimo, regos, klausos, elgesio, intelekto ar psichosocialinę. Prieš du dešimtmečius Lietuvoje ryžtingai nutarta pereiti nuo segreguoto ugdymo, kai visi negalią turintys vaikai mokėsi atskirai nuo kitų, prie negalią turinčių moksleivių integracijos bendrojo ugdymo sistemoje. Pasiekėme, kad ugdymo turinys mokyklose būtų individualizuojamas pagal vaiko ugdymosi poreikius. Formaliai vertinant, Lietuvoje visos mokyklos yra integruotos, laikant, kad visose mokyklose mokosi specialių poreikių turintys vaikai, kuriems sudaromos individualizuotos ugdymo programos pagal jų ugdymosi poreikius.

Tačiau tenka pripažinti, kad segreguoto ugdymo palikimas tebėra giliai įsišaknijęs tiek ugdymo dalyvių sąmonėje, tiek švietimo politikoje. Specialiųjų poreikių terminas iš esmės išlaiko segregacinę dvasią vien dėl vaikų ir jų poreikių, pedagogų, taip pat klasių bei mokyklų žymėjimo „spec.“, kas tik numano kitoniškumą, neigiamą išskirtinumą. Jei laikysimės filosofo Martino Heideggerio nuomonės, kad būtis tampa kalba, kad kalba yra būties namai, bus aišku, kad mes vis dar teisėtai neigiama reikšme apibrėžiame vaikų kitoniškumą pagal jų vieną ar kitą negalią, ir tai yra ne kas kita, kaip legitimi neįgalių vaikų diskriminacija.

Statistika rodo, kad Lietuvoje maždaug kas dešimtas moksleivis bendrojo lavinimo mokykloje turi specialiųjų poreikių, o iš viso jų turi per 30 tūkst. moksleivių. Verta pažymėti, kad didžioji dalis moksleivių su specialiaisiais poreikiais turi nedidelių mokymosi (rašymo ar skaičiavimo) sunkumų ar nežymių kalbos sutrikimų. Taigi, specialiųjų poreikių terminas nebūtinai numano negalias, kaip mes jas suprantame. Tačiau didžioji dalis negalias turinčių vaikų vis dar tebesimoko atskirti nuo bendraamžių: daugiau nei 3 tūkstančiai vaikų mokosi 48-iose specialiosiose mokyklose, o per 360-čiai yra skirtas mokymas namuose.

Vis dėlto bene didžiausią nerimą kelia pedagogų, mokyklų vadovų, negalios neturinčių vaikų tėvų neigiamos nuostatos į negalią turinčių vaikų mokymąsi drauge su visais kitais. Lietuvoje vis dar teisėtai galima nepriimti negalią turinčių vaikų į bendrojo lavinimo mokyklas vien dėl to, kad pedagogai, mokyklų vadovai ir negalios neturinčių vaikų tėvai yra klaidingai įsitikinę, jog neįgalus vaikas klasėje būtinai trukdys kitų vaikų mokymosi procesui. Preteksto, kad mokykla vis dar nepasiruošusi priimti neįgalų vaiką, užtenka, kad neįgaliam vaikui būtų neleista mokytis drauge su bendraamžiais. O tai yra ne kas kita, kaip švietimo žmonių socialinio jautrumo neturėjimas bei negalią turinčių vaikų diskriminacija, kuri yra uždrausta Lygių galimybių įstatymu.

Socialinį jautrumą apibrėžčiau kaip žmonių gebėjimą atpažinti kitų žmonių pažeidžiamumą, atitinkamai, suprasti diskriminaciją ir jausti pareigą atstatyti lygias teises. Lietuvoje yra socialiai jautrių mokyklų, mokytojų ir moksleivių tėvų, kurie neatstums negalią turinčio vaiko, kurie padarys viską, kad negalią turintis vaikas mokytųsi drauge su bendraamžiais. Tačiau tokios mokyklos, kurioms artimo meilė yra prioritetas, yra labiau išimtis nei taisyklė.

Taip yra ir dėl mokyklų reitingavimo panacėjos, tikint, kad mokyklų kokybę parodo brandos egzaminų rezultatai. Mokyklų reitingai kuriami pagal atskirų vaikų mokymosi dalykų pasiekimus (meritokratinis vertinimas, pagal nuopelnus), bet ne pagal darnų individualizuotą ugdymą klasėje.

Lietuvoje nei mokyklų, nei švietimo politikos lygmeniu vis dar nėra žinomas ir nėra niekaip aktualizuotas pasaulinės švietimo ir kultūros organizacijos UNESCO oficialus kvietimas siekti visa apimančio (dar vadinamo inkliuzinio arba įtraukaus) ir lygiateisiško ugdymo bei mokymosi visą gyvenimą visiems žmonėms, neišskiriant nė vieno. Atitinkamą švietimo tikslą 2015 m. patvirtino Jungtinės Tautos. Tai yra labai aiški programa pasaulio valstybėms, taip pat ir Lietuvai. Visos šalys, visos mokyklos, visi mokytojai ir visi vaikai, tiek turintys negalių, tiek jų neturintys, yra kviečiami kurti lygiateisišką, visa apimančią mokyklą, kurioje visi galėtų kokybiškai mokytis nepatirdami diskriminacijos.

Pasaulio valstybės kviečiamos galutinai atsisakyti vaikų atskirties švietime, įteisinti kokybišką švietimą. Kokybiškas švietimas reiškia visų vaikų individualizuotą mokymąsi pagal jų poreikius ir siekius – tai reiškia vaikų ir jų poreikių įvairovę mokykloje bei tai, kad visi vaikai bendraudami mokosi vieni iš kitų, ne tik akademinių žinių, bet ir bendravimo gebėjimo, socialinio jautrumo. Nereikia jokių „spec.“ etikečių, mokykime visus neišskiriant nė vieno, pagal individualius poreikius, gebėjimus ir siekius.

Štai čia naujai pamatome mokytojo vaidmenį: mokytojui suteikiamas ne tik vienos disciplinos žinių perteikėjo, bet ir socialinio jautrumo įgyvendinimo mandatas. Tokiam mokytojui, pagal Jungtines Tautas ir UNESCO, privalo būti suteikta visa įmanoma parama, įskaitant tiek pedagoginės meistrystės vertą atlyginimą, tiek metodinį palaikymą.

Ir tai dar ne viskas. Socialinis jautrumas tvirtinamas ne tik remiantis gera valia, kurios neretai pasigendama. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas kviečia teisiškai uždrausti diskriminaciją švietimo sistemoje, neleisti nepriimti negalią turinčių vaikų  mokytis drauge su bendraamžiais. Antai Slovakijos Aukščiausiasis teismas įtvirtino teisinę normą, kad mokyklos atsisakymas priimti negalią turintį vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą yra ne kas kita, kaip diskriminacija.

Socialinis jautrumas ir meilė savo artimui nėra savaime suprantamas dalykas, šiuos gebėjimus reikia ugdyti. Tų šalių visuomenės, kur negalios neturintys vaikai mokose drauge su neįgaliaisiais, augina savo socialinį jautrumą, ten artimas žmogus nėra tik šeimos narys, bet kiekvienas, kuriam reikalinga pagalba. Tik socialiai jautri, o ne žmones rūšiuojanti, visuomenė gali vadintis humaniška, jautria kiekvienam žmogui, jo poreikiams ir siekiams.

Jonas Ruškus yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt