Simonas Bartulis, asmeninio archyvo nuotr.

Vietoje nestovi niekas, net ir neapykanta. Gerėjant visuomenės požiūriui į žmogaus teises ir skirtingas grupes visuomenėje, neapykanta viešojoje erdvėje moderuojasi, t.y. nuosaikėja. Tačiau ar nuosaikesnė neapykanta yra gėris, kuriuo turėtumėme džiaugtis?

Prieš penkerius metus Europos Žmogaus Teisių Teismui priėmus nepalankų sprendimą byloje DELFI prieš Estiją, naujienų portalai tapo atsakingi už neapykantos komentarų moderavimą ir šalinimą. Atsirado tam tikras padorumo standartas viešojoje erdvėje – net ir kai kurie homofobai nebemėgsta vulgarumo bei agresijos. Mažumos taip pat pačios drąsiau kovoja už save. Atsirado vadinamųjų sąjungininkų (ang. Allies), kurie, būdami daugumos atstovai, remia mažumų teises.

Kadangi kiekvienas komentatorius ar protestuotojas su mikrofonu nori būti išgirstas ir perskaitytas, neapykantos skleidėjai pritaikė ir pakeitė savo raiškos būdus. Jie savo retoriką moderavo.

Moderacijos terminas yra susijęs su saiku, o politikoje jį galima apibrėžti kaip nuosaikumo siekiamybę. Tačiau eilinių komentatorių neapykanta paklūsta kitokioms taisyklėms nei politikų generuojama ir vykdoma neapykantos retorika. Politinis elitas ne tik reaguoja į visuomenės pokyčius, bet juos ir kuria, tad dažnai neigiamą retoriką jie naudoja kaip savo ir savo idėjų populiarinimo būdą. Tikslas, priešingai nei vulgaraus komentatoriaus, nėra įžeisti ar emociškai reaguoti į vienkartinius įvykius, o keisti visuomenės diskursą ir gyvenimą pagal viziją, kuri dažnai remiasi diskriminacija ir neapykanta prieš mažumas.

Kadangi jų veikimo būdas kitoks, neapykantos kalbos moderacija politiniame lygmenyje pasireiškia visiškai kitaip nei tarp eilinių asmenų. Neapykantos retoriką politiniu lygmeniu geriausiai įvaldė radikalios nacionalistinės partijos ar sambūriai, bet jos nebijo ir vadinamos tradicinės, net liberalesnės partijos.

Keičiantis visuomenės nuostatoms, politikų neapykantos retorika gali a) išlikti tokia pat, b) regresuoti, c) nuosaikėti arba moderuotis. Kadangi Lietuvoje LGBTQ klausimai yra ganėtinai nauji, galime imti anti-LGBTQ retorikos pokytį analizuojant moderacija. LGBTQ teisių reikalai po truputį gerėja, kas reiškia, jog potencialas iš esmės yra tik moderacijai (c) arba stagnacijai (a). Niekas nestovi vietoje, ir net labiausiai prieš žmogaus teises nusiteikę politikai savo retoriką keitė tam, kad atlieptų esamas nuotaikas.

Pasižiūrėkime į kelis pavyzdžius:

Zuokas 2007: „Nevadinu tai [homoseksualumo] nuodėme, nes, manau, tai yra tam tikri psichologiniai asmenybės sutrikimai, liaudiškai kalbant – liga.“

Zuokas 2020: „Mes pritariame ir siektume įstatymais įteisinti partnerystės galimybę. Mes tą palaikome. Kalbant apie santuokos institutą, mes laikomės krikščioniškoje doktrinoje susiformavusios sampratos.“

Degutienė 2007: „Šiandien mūsų berniukai daugiausia auga moteriškoje aplinkoje, yra daug išsituokusių moterų, kurios vienos augina vaikus. Darželiuose auklėtojos – moterys, mokyklose – moterys mokytojos. Todėl atsiranda psichologinis atmetimas moteriškai lyčiai. Berniukas išsiilgęs vyro, jo autoriteto, jo elgsenos, mąstysenos. Tai formuoja ir lytinę orientaciją“

Degutienė 2016: „Mes norime ateities Lietuvoje tokią šeimą ir matyti. Be abejo, gerbiame visus kitus.“

Per kelis dešimtmečius, Lietuva perėjo visiškos tylos apie LGBTQ, atviro įžeidinėjimo, ir įtaraus neutralumo ar net vangaus priėmimo stadijas. Jeigu dar 2010 metais buvo normalu M. Adomėnui laiške apie „Baltic Pride“ kalbėti apie perversijas, dabar jis šios anksčiau dažnai keliamos temos nebeaptaria iš viso. Panašūs dalykai vyksta ir su etnine diskriminacija, kuomet dabar turbūt labai retai išgirstume iš politikų žodį negras, o žydų kaip tautos išdavikų retorika keičia jauno nacionalisto Dovilo Petkaus naujadarai apie Holokausto industriją.

Sekant nusiteikimą prieš LGBTQ ir žmogaus teises per ilgą laiką galima pastebėti kelis politinės retorikos moderavimo būdus. Vieni tiesiog nieko nekeičia. Stagnacijos apdovanojimą gali laimėti P. Gražulis, kuris save sustingdė permanentiniame homofobijos įšale. Antri gali būti nuoširdžiai transformavęsi. Automatiškai, jų retorika nuosaikėjo priklausomai nuo naujų politinių nuostatų.

Treti yra tie, kurie suvokia radikalių politinių pasisakymų apie žmogaus teises kainą. Kadangi jie toliau nori išlikti valdžioje, jiems tenka tą retoriką švelninti. Aišku, brėžti aiškia skirtį tarp antro ir trečio atvejo sunku. Pvz., ar Zuokas tikrai nebemano, kad homoseksualumas yra liga? O gal jis to niekad nemanė, bet sakė tai, ką norėjo girdėti rinkėjai tuo metu ir dabar jau sako kitką pagal naują rinkėjo nuotaiką? Žinoma, jeigu politikas pakeičia retoriką, bet toliau balsuoja prieš žmogaus teises, nuomonės jis turbūt nepakeitė. Į vieną grupę kartu su Zuoku galime sudėti didelę dalį Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Prieš progresyvesnio Palucko pergalę partijoje tokie politikai kaip Bradauskas ir Salamakinas svaidėsi ligų bei propagandų etiketėmis.

Viskas gan paprasta, tačiau dažnai moderacija gali būti apgaulinga būtent todėl, kad politiko transformacijos nuoširdumas ir laipsnis nebūtinai aiškus. Informuotam rinkėjui svarbu akylai stebėti pasisakymų niuansus. Dažnai, siekiant moderuoti retoriką, pradedami naudoti nauji terminai, kurie iš pažiūros neturi tokio neigiamo krūvio kaip „iškrypėliai“, „nenormalūs“, „propaganda“. Šie terminai yra abstraktūs, atrodo neutralūs ir visiems tinkantys: „tradicinė šeima“, „dauguma“, „prigimtinė šeima“.

Šie terminai savaime nenusako priešiškumo prieš, sakykim, LGBTQ bendruomenę, bet jie vartojami kaip argumentai, ribojant šios bendruomenės teises. Tai ypač būdinga toms šalims ir regionams, iš kur homofobinės grupės ar asmenys juos skolinasi – JAV, Vakarų Europos ar net Rusijos. Tokia moderacija padeda pritraukti naujų rinkėjų, kuriuos atstumia vulgarios etiketės, nes jie nebūtinai supranta naujų terminų vartojimo konteksto. Tuo pačiu, radikalios partijos neatstumia savo bazinio rinkėjo, kuris nori matyti homofobišką politiką.

Taip pat yra atvejų, kuomet politikai sukuria visiškai naujus, prieš tai neegzistavusius terminus ar retorikos rinkinius, kuriuos supranta tik jų pasekėjai. Vėlgi geras pavyzdys yra JAV ir Europa, kur radikalių nacionalistų partijos ir aktyvistai kuria naujus žodynus, simbolius bei memus, kuriuos supranta tik jų ratas ir juos sekantys asmenys. Taip galima komunikuoti savo bazei – neo-nacionalistiniam rinkėjui – neprarandant plačios auditorijos. Lietuvoje tokių pavyzdžių taip pat jau turime – memų puslapis Rudens Jausmas, dažnai, bet ne visai akivaizdžiai, kuria antisemitinius memus:

Rudens Jausmas yra anagrama. Kitaip sakant, perdėliojus raides gautume Juden Raus, kas buvo populiarus šūkis nacistinėje Vokietijoje, reiškiantis „lauk žydus“.

Viename paveikslėlyje yra matoma vagianti ranka, ant kurios yra nebaigtas rašyti žodis „žydai“. Toks politinės retorikos moderacijos tipas gali būti vadinamas kodavimu. Lietuvoje jis dar nėra labai populiarus, o ir pats puslapis nėra gerai žinomas, tačiau jo „pokštais“ mėgsta pasidalinti kai kurie judėjimo Pro Patria ir būsimos naujos partijos nariai. Tokia simbolių retorika taip pat leidžia šiems politikams apsimesti juodinimo aukomis: esą jų oponentai prisigalvoja dalykų, ir kad jų veiksmai neturi absoliučiai jokių paslėptų žinučių.

Jau minėjau, jog moderacija iš oro neatsiranda. Pačias atviriausias neapykantos retorikos formas išstūmė tiesioginis žmogaus teisių aktyvistų darbas, ir tai labai dažnai viešojoje erdvėje pristatomas kaip nenuginčijamai geras dalykas. Juk galima teigti, kad neonacionalistų baimė būti atvirai anti-antisemitiškais yra geras dalykas? Ir, žinoma, vulgarių, žeminančių terminų nevartojimas reiškia naują politikos etapą? Galų gale, jeigu homofobiški veikėjai viešai nesipriešina partnerystės įstatymui, vadinasi, apturėjome progresą ir į blogesnius laikus nebegrįšime?

Su tokiais samprotavimais ne visai sutinku. Taip, moderavimas reiškia, jog mažumos nebėra niekinamos iš visų pusių. Mažų mažiausiai tai teigiamai atsiliepia mūsų emocinei ir psichinei sveikatai, kas yra ypač svarbu jaunimui, patiriantiems krizes ar galvojantiems apie savižudybę. Tuo pačiu, tai limituoja šių radikalių politinių elitų sklaidos galimybes – jiems reikia daug stengtis vien tam, kad apdangstytų savo retoriką – tai irgi yra darbas.

Tačiau artėjant rinkimams, norisi priminti, jog anti-žmogaus teisių retorikos švelninimas ir moderacija negali būti laikomi neabejotinu progresu. Dažnai retorika pasikeičia, bet Seime iš „nuosaikių“ politikų vis tiek ateina lyties keitimo draudimo, LGBTQ cenzūros įstatymai ir Holokauste dalyvavusių herojų šlovinimas. Tiesą sakant, sušvelnėjusi retorika palengvina šių įstatymų priėmimą, nes jie generuoja  mažiau kontroversijos.

Gražulis galės toliau plūstis, bet jo bendraminčiai nuo jo nusisuks. Tačiau neapsigaukite: dažnai tie bendraminčiai gražiai, švelniai, bet užtikrintai toliau bandys riboti mažumų teises ir tai jiems padės naujas, respektabilus jų įvaizdis.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Stiprinant žmogaus teisių koaliciją Lietuvoje. „Beigelių krautuvėlės“ koalicija“, kurį finansuoja EVZ fondas. Projektą įgyvendina – Lietuvos žydų bendruomenė, partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Romų visuomenės centras. Už interviu pateikiamą informaciją atsako informacijos rengėjas, tekste išsakytos idėjos nebūtinai su sutampa su projekto finansuotojų nuomone.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: