Parkavimo vietų, darželių trūkumas, šiukšlių išvežimo, vaikų žaidimo aikštelių klausimai – visa tai galėtų tapti savivaldybių ir valdžios prioritetais ne tik popieriuje. Tai pasiekti galima stiprinant bendruomenes, kurios ir taip jau Lietuvoje pasiekė įspūdingų rezultatų: įvykdyti didžiuliai projektai, pagerinta infrastruktūra, sutvarkyta aplinka, išleistos knygos apie skirtingus kaimus ir regionus.
Tačiau tai yra tik viena medalio pusė. Bendruomenės nėra skaitlingos nariais, daugelis narių nėra aktyvūs ir vis mažiau dega noru veikti. Tokios mintys šiandien išsakytos Vilniuje vykusios spaudos konferencijos metu.
„Projektų įgyvendinimas turi dvi puses. Viena jų – pasiekti dideli rezultatai, kita – demotyvacija. Kodėl?Aktyviausi bendruomenių nariai prisiėmė didžiulę atsakomybę įgyvendinant projektus, netgi finansinę. Visos jėgos buvo skirtos projektų tikslams pasiekti, o tiesioginiam darbui su žmonėmis, bendruomenės nariais neliko laiko. Šiandien matome, kad daugelį bendruomenių sudaro tik mažas ratas aktyvių žmonių, tačiau yra būdų padėtį keisti“, – sako Socialinių investicijų valdymo centro atstovas Martynas Norbutas.
Jam antrina Paul’as Cromwell’as, kuris 25 metus dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, o nuo 2004 m. dirba bendruomenių organizatoriumi Vokietijoje. Paul’o teigimu, dėka Europos Komisijos remiamo Grundtvig projekto „Mokantis tvaraus bendruomeniškumo: demokratinės struktūros ir lėšų pritraukimo strategijos piliečių organizacijose“, tapo įmanoma apie kitokią darbo praktiką kalbėti ir Lietuvoje. Jis pabrėžia, kad bendruomenės pagrindas yra jos nariai. Norint juos sudominti JAV dažnai naudojama žingsnių sistema.
„Pirmas žingsnis – įsiklausymas. Mums būtina išgirsti kokias problemas turi tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės. Tuomet mes rengiame susirinkimą, kur visi kartu balsuojame dėl prioritetinių problemų. Tada atliekame tyrimą, kurio metu išsiaiškiname kas gali mums padėti šiuos klausimus spręsti, kur turime nukreipti energiją. Paskutinis žingsnis – veiksmas. Tai gali būti peticija, protestai, kitos priemonės. Tačiau proceso metu būtina įtraukti visus, visiems leisti spręsti dėl strategijos ir parodyti kitiems, kad pokyčių nori didelis kiekis žmonių“, – sako Paul’as Crumwell’as.
Paul’o patirtis rodo, kad savivaldybės sugeba rasti lėšų, jei žmonės pirštu parodo kokias problemas reikia spręsti pirmiausia. „Esu dirbęs su bendruomenėmis, kurių savivaldybės buvo beveik bankrutavusios. Ir galiu pasakyti, kad kai 150 žmonių kažko reikalauja – jų balsai yra girdimi. Tačiau jei reikalauja du ar trys – mažai ką galima padaryti“, – teigia Paul’as.
Norint sukurti ilgalaikes, tvarias bendruomenes reikia įdėti daug sunkaus darbo. Viena iš problemų yra ir finansavimo stoka. Vis dėlto Lietuvoje, daugelis bendruomenių narių galvoja, kad tik projektinė veikla yra tinkamas būdas surinkti lėšų.
„Mūsų atlikta apklausa rodo, kad net 65% bendruomenių narių jaučiasi nepatogiai, siekdami gauti piniginę paramą iš verslininkų, kaimynų ar bendruomenės narių. Tai reiškia, kad bendruomenės nariai nėra linkę rinkti lėšas savo veikloms vykdyti“, – apgailestauja M. Norbutas.
Pasak jo, bendruomenės turi didžiulį potencialą, tačiau retai juo naudojasi. O būtent tikrąją nepriklausomybę galima būtų užsitikrinti tada, kai projektinė veikla sudarytų tik nedidelę dalį pajamų. Kitas svarbus aspektas – įsiklausymas. Bet koks projektas ar iniciatyva turi gimti dėka bendruomenės narių.
