Dainius Genys / Jono Petronio nuotr.

Visai neseniai, praeitų metų gruodį, rašiau apie Andrejaus Sacharovo heroizmą jo mirties
metinių proga. O štai šiemet žiniasklaidoje pasirodė informacija apie pastangas įamžinti jo
atminimą Vilniuje ir miesto savivaldybės sprendimą to nedaryti. Atitinkamai ir pavadinimas suformuluotas taip, idant skaitytojas pats apsispręstų, kur dėti kablelį – įgalinti tylią Sacharovo užmarštį ar, priešingai, aktualizuoti jo įamžinimo svarbą.

Informacijos apie šią kilnią asmenybę interneto platybėse apstu. A. Sacharovo svarba Lietuvai yra ne kartą aptarta. Anksčiau nurodytoje publikacijoje kolegos taip pat trumpai įvardijo kai kuriuos esminius Sacharovo nuopelnus. Pats tuo tarpu pabandysiu žengti toliau, svarstydamas gana pragmatiškai, t. y., užuot leidęsis į atminties politikos labirintus, verčiau pristatysiu argumentą, kuris, mano galva, pasitarnauja tiek norintiems įamžinti, tiek ir to nenorintiems piliečiams – ne prisimindamas Sacharovo praeities nuopelnus, bet bandydamas aktualizuoti jo idėjinį palikimą nūdienai.

Priminsiu nedaugeliui žinomą, o gal tiksliau daugelio pamirštą aplinkybę, jog A. Sacharovo būta ne tik puikaus mokslininko, įžvalgaus žmogaus teisių gynėjo ar įtaigaus demokratijos puoselėtojo, bet ir puikaus vizionieriaus. Pastarąją savybę jis praktikavo ne kartą. Ne vienoje publikacijoje jis svarstė apie žmonijos ateitį ir progreso raidą. Čia paminėsiu tik vieną epizodą iš kitados neblogai žinomo esė, 1974 m. užsakyto ir publikuoto amerikietiškame dienraštyje „Saturday Review“ – „Pasaulis po pusės amžiaus“, kuris vėliau (1988 m.) pasirodė ir Rusijoje. Taigi, A. Sacharovas anuomet kalbėjo veik apie mūsų laikus (t. y., apie 2024-uosius).

Šalia stulbinančiai tikslių prognozių apie socialistinio ir kapitalistinio pasaulių konvergenciją, apie preciziškai tikslų interneto atsiradimą ir esminius veikimo principus, apie žmonijos skaitlingumo iššūkius, apie aršią konkurenciją ekonomikos srityje, apie technikos pažangą ir svarbiausias sritis bei kai kurias kitas įdomybes, čia galima rasti kelias pastabas apie progreso neišvengiamybę. Žinoma, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, įsivaizduojant ateities transporto raidą ar gamtinių resursų išeikvojimą, tikrovė išsiskyrė nuo scenarijų, tačiau turint omenyje, jog prognozės rašytos beveik prieš penkiasdešimt metų, autoriaus įžvalga negali nedaryti įspūdžio.

A. Sacharovas čia didelį dėmesį skyrė žmonių lygybės ir gerovės klausimams. Įdomu tai, jog net ir tuometiniais šaltojo karo laikais Sacharovas nepasidavė „principinei“ opozicijai ir
atsiribojo nuo simpatijų deklaravimo valstybiniu ar tautiniu pagrindu. Kitaip tariant, problemų jis matė tiek tuometinėje SSRS, tiek JAV. Būdamas sąžinės kalinys, jis buvo įsipareigojęs ne geografinei platumai, o žmonijai. Jis nebandė kreipti žvilgsnio į konkurentų
negandas, bet skatino žvelgti į žmoniją apskritai ir apmąstyti asmeninį vaidmenį. Žmogaus
teisės jam buvo tikslo – visuotinės žmonijos gerovės – siekimo priemonė.

Neįmanoma nepastebėti, jog neatskiriama technikos progreso dedamąja jam buvo moraliniai klausimai. Jis kalbėjo apie augsiančią nelygybę ir to pažabojimo svarbą. Jam nesuprantama buvo mintis, jog dalis pasaulio gali mėgautis didžiuliais turtais, o kita – skursti ir badauti.

Andrejus Sacharovas nevienareikšmiškai akcentavo, jog žmogiškumo klausimas yra šalies ir tautos ribas peržengianti vertybė. Anot jo, svarbiausia žmogiško progreso užduotis – spręsti svarbiausius žmonijos klausimus, t. y., gerinti silpnųjų ir skurstančiųjų padėtį! Išsivysčiusio pasaulio užduotis – išsaugoti kiekvieną gyvybę ir apsaugoti nuo nereikalingų kančių. Antraip pirmaujančiųjų progresas tampa grynų gryniausiu snobizmu ir nepateisina žmonijos progreso vardo.

Autoriaus akcentas krenta ne tik ant finansinės-materialinės pagalbos, bet ir pagarbaus bei
nuoširdaus bendravimo tarp skirtingų tautų, leidžiančių džiaugtis ir mėgautis vieni kitų
pasiekimais. Įdomiausia tai, jog Sacharovui neatrodė, kad tokia užduotis neįmanoma. Taip,
procesas nelengvas ir reikalaujantis pastangų bei laiko, sutiko autorius, tačiau jis įmanomas užtikrinus visuomenės laisvę ir nepriklausomumą, o bendradarbiavimą (tiek tarp valdžios ir visuomenės, tiek tarp skirtingų šalių) grindžiant atvirumu, nuoširdumu ir pagarba. Tokiu būdu, visai nemoralizuodamas, o tik kviesdamas blaiviam apmąstymui, jis tapo savotišku moralės švyturiu.

Kas daro A. Sacharovą šiuolaikišku – tai begalinis tikėjimas Proto ir išvaduojančiomis
progreso galiomis. Kas daro jį senamadišku – toks pats aistringas įsitikinimas, jog progresas be tvirtų etinių ir moralinių kanonų neišvengiamai įgauna destruktyvius požymius.

A. Sacharovo įžvalgos skambiai rezonuoja ir šiandieniniame pandemijos paveiktame pasaulyje. Antai PSO vadovas viešai atkreipė dėmesį į turtingųjų šalių norą įgyti vakciną „be eilės“ užsisakant kelis kartus daugiau nei faktinis poreikis, tokiu būdu gerokai nutolinant skurdžiųjų šalių vakcinavimą. Tarsi antrindamas Sacharovo iškeltam rūpesčio žmonija imperatyvui, organizacijos generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas įspėja – pasaulis priartėjo prie „katastrofiško moralinio žlugimo ribos“. Pandeminio karantino ir demokratinio suspenso laikais, žmogiška nejautra ir biurokratinio reguliavimo vėsa yra kur kas arčiau, nei regisi iš pirmo žvilgsnio. Panašu, jog akistata tarp noro įtvirtinti pranašumą ir gebėjimo prisiimti moralinę atsakomybę nepraranda aktualumo ir šiandien.

Andrejaus Sacharovo mintijimo kelias, manau, pasitarnauja esminiu argumentu, ne tik
atsakant sunkius klausimus, bet ir neriant į svarstybas dėl jo įamžinimo reikiamybės.
Atitinkamai ir atsakymo variacijų nebus daug. Pavyzdžiui, pritariantiems tokiam uždaviniui
veikiausiai neprošal būtų turėti viešai matomą ir visiems prieinamą herojaus, gebėjusio
apšviesti priplėkusius moralės užutekius, priminimą. Ir priešingai, labiau besirūpinantiems
asmenine saviraiška ar besididžiuojant pasiekimais, kad ir kokie jie bebūtų, papildomas
priminimas apie jautrius žmogiškumo klausimus pasirodys perteklinis.

Simboliška, jog laisvo pasaulio apologeto neįamžinimas yra grindžiamas biurokratine logika, prieš kurią aktyviai pasisakė pats Sacharovas. Tarsi herojaus įamžinimas yra baigtinis procesas. Ar galėtume suprasti, jei kas pasakytų, jog, pavyzdžiui, Vytauto vardas per dažnai vartojamas ir jo įamžinimas yra perteklinis? Pavyzdys – sąmoningai grubus, tenorint atkreipti dėmesį, jog žiauri praraja glūdi ne tiek tarp veikėjų, kiek tarp mūsų gebėjimo suprasti, atpažinti ir suteikti deramą įvertį jų nuopelnams.

Žinia, dar daug darbo reikia nudirbti, kad Andrejaus Sacharovo vardas būtų labiau atpažįstamas ir įsimbolintas Lietuvoje. Atminimo lentelė ant namo, kuriame jis buvo apsistojęs, tėra tokios pastangos pradžia. Liūdina, jog primirštas ne tik A. Sacharovas, bet ir jo pamokos, kitados buvusios viltimi pasiekti bent kiek daugiau žmogiškumo įkalintoje mūsų šalyje. O galbūt būtent todėl primirštų herojų paieška atrodo vis patrauklesnė?

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: