Kaip pasikeistų mūsų kasdienybė, jei kiekviena ir kiekvienas gautume atlyginimą vien už tai, kad gyvename? Ši, iš pirmo žvilgsnio utopinė idėja, sulaukia palaikymo – ir kritikos – nuo anarchistų iki Silicio slėnio milijardierių. „Nepatogaus kino“ svečias austrų režisierius Christianas Todas teigia, kad universalios bazinės pajamos yra geriausias būdas kovoti su finansine nelygybe ir leisti žmonėms vėl pasijusti žmonėmis.
Dokumentinį filmą „Nemokamų pietų visuomenė“ („Free Lunch Society“) ekonomisto išsilavinimą turintis režisierius pradeda scena iš mokslinės fantastikos serialo „Star Trek“. „Dabar yra 24-as amžius“, – sako Patricko Stewarto herojus kapitonas Jean-Lucas Picardas. „Daug kas pasikeitė per 300 metų. Žmonės nebėra apsėsti daiktų kaupimu. Mes išaugome iš kūdikystės.“
Į Vilnių antradienį atskridęs Todas tiki, kad 300 metų neprireiks. Anot jo, žmonės jau dabar galėtų būti įgalinti daryti tai, ko išties nori, vietoj to, kad dirbtų darbus tik vardan atlyginimo – tai bus ypač akivaizdu vis daugiau darbų perimant robotams.
Filme, kurį režisierius pateikia kaip kontrargumentą JAV prezidento respublikono Ronaldo Reagano minčiai, kad „nemokamų pietų nebūna“, jis parodo skirtingus universalių bazinių pajamų (UBP) eksperimentus nuo Aliaskos iki Namibijos ir Vokietijos. Todas aiškinasi, kaip jie pavyko, ir klausia ar toks radikalus ekonomikos perkrovimas galėtų būti įgyvendinamas masiškai. Susitikome su režisieriumi aptarti jo argumentus.
Universalių bazinių pajamų visiems idėja tampa vis populiaresnė, jos eksperimentai neseniai vykdyti tokiose šalyse kaip Suomija ar Namibija. Apie UBP vis daugiau kalba tiek ekonomistai, tiek paprasti žmonės, jaučiantys augančią ekonominę nelygybę. Kodėl ši idėja išgyvena Renesansą?
Informacijos kiekis apie UBP per pastaruosius trejus metus drastiškai išaugo. Tačiau tai tikrai nėra nauja idėja. Jos versijas galima atrasti dar 19 a. pradžioje – apie tai rašė vienas JAV įkūrėjų Thomas Paine’as savo brošiūroje „Agrarian Justice“ („Agrarinis teisingumas“). Jis pasiūlė kažką panašaus į UBP, argumentuodamas, kad žmonėms, atvykusiems iš Europos į JAV, kur visa žemė jau buvo privatizuota, turi būti užtikrintas pragyvenimas.
Interviu akimirka, Mindaugo Drigoto nuotr.
Dabar ši idėja tampa aktuali dėl automatizacijos. Kai kalbama apie kompiuterius, kurie perims žmonių darbus, UBP paminimas kaip būdas, kaip žmonėms užsitikrinti ekonominį pragyvenimą.
Be to, reikia spręsti tokias XXI a. problemas, kaip klimato kaita. UBP reiškia ne tik pinigų, bet ir galios perskirstymą. Nesirūpindami kaip žūtbūt gauti atlyginimą, žmonės turėtų daugiau laiko ir energijos įsitraukti į politinius debatus. Galėtume spręsti problemas, kurios išties rūpi.
Nesunku suprasti, kodėl žemesnes pajamas gaunantys žmonės palaikytų UBP – tai ženkliai pagerintų jų finansinę padėtį. Bet kodėl idėją turėtų remti turtingi žmonės? Tai reikštų, kad jie prarastų dalį savo galios. O be jų įsitraukimo UBP sunkiai būtų priimtas.
Pinigai nėra viskas. „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas savo kalboje Harvardo universitete rėmė UBP, teigdamas, jog mums reikia turėti galimybę klysti. Augdamas labai turtingoje šeimoje, jis tokią galimybę visada turėjo. Jis remia UBP, nes tiki, kad kitiems žmonėms irgi turėtų būti galima klysti ir rinktis, ką jie labiau nori veikti. Nes kai žmogus atranda, kas jam geriausiai sekasi, tuomet tai yra gerai visai visuomenei. „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas taip pat pasisako už UBP.
Interviu akimirka, Mindaugo Drigoto nuotr.
Turtingųjų elitas nėra vienalytis. Dalis Silicio slėnio verslininkų simpatizuoja UBP. Viena iš priežasčių yra ta, kad jie nenori, jog įvyktų apokaliptinė masių revoliucija. Jie nori vaikščioti po San Franciską ir išgerti Chai Latte nelydimi dešimties apsaugos darbuotojų.
Kita priežastis – tai jų noras užsitikrinti, kad liks vartotojų jų kuriamoms paslaugoms. Nes būtent Silicio slėnyje ir yra kuriami įrankiai, kurie naikina darbo vietas.
Galiausiai, gal ir jiems patinka „Star Trek“ ir jie nori gyventi geresnėje visuomenėje.
Įdomu, kad UBP remia tiek žmonės iš politinės kairės, tiek dešinės. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip kairės utopija, kai kurie kairieji bazines pajamas laiko „neoliberalų kėslu padaryti mus dar vargingesniais.“ Ar gali būti, jog UBP yra spąstai, nes bazinis atlyginimas kiekvienam greičiausiai sugriautų dabartinę socialinės apsaugos sistemą ir paliktų kiekvieną žmogų sau – tik su didesne banko sąskaita?
Taip, tai yra grėsmė. Į dešiniųjų svarstomą UBP modelį vertėtų žiūrėti atsargiai, nes jų tikslas yra sutaupyti pinigų, turėti lengviau kontroliuojamą ir labiau individualizuotą sistemą. Tai neoliberali idėja, pagal kurią socialinių valstybės funkcijų yra atsisakoma. Aš palaikau progresinį UBP, pagal kurį išlaikomos ir socialinės paslaugos.
Kai kalbame apie universalų bazinį atlyginimą, kokias sumas turi mintyje?
Tarkim, Austrijoje ir Vokietijoje visuotinis atlyginimas galėtų būti 1,500 eurų per mėnesį. Jis leistų žmogui jaustis laisvai ir įgalintų dalyvauti kultūriniame ir politiniame gyvenime. O toks ir yra pagrindinis UBP tikslas.
Bet jei kiekvienas turėtume garantuotus 1,500 eurų kišenėje, kainos turbūt kiltų ir galiausiai pinigai nuvertėtų?
UBP yra priešnuodis bedarbystei ir pagalba vartojimui. Bet pasiūla taip pat svarbi. Tad sukūrus apsaugos tinklą verslininkams, išradėjams, tyrėjams – žmonėms, kuriems rūpi kurti geresnę visuomenę – jiems nebereiktų rūpintis artimiausių metų rinka ir pelnais. UBP teikiamas saugumas jiems leistų susitelkti į dalykus, kurių žmonijai reikės po 15 ar 100 metų. Atsirastų daugiau verslininkų, išradėjų ir tyrėjų. Tai kurtų konkurenciją monopolijoms, kurios dabar ir kuria infliaciją. Galbūt pirmą kartą istorijoje turėtume realią rinkos ekonomiką. Ir kainas tai tik mažintų.
Dažniausiai, kalbant apie UBP, minimi turtingų šalių – Šveicarijos, Suomijos pavyzdžiai. Ar tai įmanoma tokioje šalyje kaip Lietuva?
Manau, Lietuva yra gana stipri, tačiau pajamų pasiskirstymas čia – vienas netolygiausių Europoje. Taigi, gerovė yra, bet pasiskirsčiusi netolygiai. Bet jūs turite potencialą.
Interviu akimirka, Mindaugo Drigoto nuotr.
Daliai žmonių Lietuvoje pajamų visiems idėja gali asocijuotis ir su sovietiniu komunizmu.
Bet Sovietų sąjungoje nebuvo nieko panašaus. Ten buvo valstybinis kapitalizmas. Žmonės buvo verčiami dirbti. Tai visiškai priešinga idėja. Esant UBP, žmogus nėra verčiamas dirbti.
„Nepatogaus kino“ metu buvo surengti Vilniaus moksleivių debatai, kur jie diskutavo, ar UBP idėją reikėtų palaikyti. Priešininkai pateikė paprastą pavyzdį – o kas visuomenėje atliks tokius nenorimus darbus, kaip pavyzdžiui, šiukšlių išvežimas?
Bet ar tikrai tai tokie prasti darbai? Tai būtų prastas darbas, jei darytum jį tik tam, kad išgyventum, nors išties nori būti menininku. Bet, tarkim, Vienoje, kur gyvenu, šiukšliavežio darbas yra gerai apmokamas ir prestižinis. Visi juos mėgsta, kaip ir ugniagesius.
Yra darbų, kurie privalo būti padaryti – bet gali juos daryti pats. Šluoti gatvę, nešti šiukšles, prižiūrėti senus tėvus, rūpintis vaiku. Paprastai šie darbai yra menkai apmokami arba visai neapmokami.
Tuo tarpu gerai apmokami darbai nėra svarbiausi. Apie tai kalba Davidas Graeber’as knygoje „Bullshit jobs“. 37 proc. žmonių Jungtinėje Karalystėje mano, kad jų darbai yra beprasmiai. Ir dažnai tai – gerai apmokamos pozicijos didelėse, hierarchija grįstose kompanijose. Šios pozicijos skirtos sustiprinti darbuotojų kontrolę ar sukurti užduotis, pateisinančias šių darbų buvimą.
UBP esmė ta, kad patys žmonės nuspręstų, ko išties reikia visuomenei, o ne planuoti tai iš viršaus kaip buvo Sovietų sąjungoje. Savo esme dabartinė kapitalistinė sistema nėra taip toli nuo sovietinių penkmečio planų – galia ir uždirbti pinigai lieka negausiam elitui viršuje.
Interviu akimirka, Mindaugo Drigoto nuotr.
Ar gali būti, kad UBP pirma bus įgyvendinta besivystančiame pasaulyje, o ne Europoje?
Didžiausias kada nors vykęs UBP eksperimentas, didesnis už buvusius JAV aštuntajame dešimtmetyje, šiuo metu vyksta Kenijoje. Ten 30 000 gyventojų artimiausius 12 metų gaus bazinį atlyginimą. Projektas yra finansuojamas iš privataus fondo „Give directly“. Jį finansuoja žmonės iš Silicio slėnio. Tikslas yra įgyvendinti ilgalaikį eksperimentą, o besivystančioje šalyje, tai padaryti yra pigiau. Kenijoje gali užtekti 20 dolerių per mėnesį vienam žmogui, kad tai keistų jo gyvenimą.
Bet galia vis tiek lieka vyrukų iš Silicio slėnio rankose. Ar nematote tame pavojaus?
Matau! Mano kitas filmas bus apie tai.
Šveicarai galėjo įsivesti UBP dar 2016 m. referendume, bet idėjai pritarė tik tik 23 proc. šalies gyventojų. Dauguma pasirinko, kad nenori gauti garantuotų mėnesinių pajamų. Kuo tau paaiškintumėte?
Nes tai labai konservatyvi visuomenė. Dėl to moterims balsavimo teisė Šveicarijoje suteikta tik aštuntajame dešimtmetyje. Tai nėra geriausia šalis pirmajam mėginimui. Žinoma, ten, kaip ir visur, egzistuoja dideli skirtumai tarp miesto ir kaimo. Sostinėje Ciuriche buvo dvi apygardos, kuriose daugiau nei 50 proc. žmonių balsavo už UBP, tai tikrai daug. Bet kai kuriuose kaimuose – tik 0,1 proc. Tačiau svarbu, kad dabar ten jau sukurta erdvė apie UBP kalbėtis.
Interviu akimirka, Mindaugo Drigoto nuotr.
Kokia visuomene taptume, jei visi gautume universalų bazinį atlyginimą?
Manau, kad humaniškesne, labiau mylinčia, labiau gerbiančia vieni kitus, turinčia daugiau laiko vieni kitiems. Meilės trūkumo nereiktų kompensuoti daiktais, kurių išties mums nereikia ir kuriuos išmetame po poros metų. Skamba juokingai, bet tai būtų rojus.
Blogiausia būtų, jei liktume gyventi taip, kaip yra dabar. Dabartinė ekonominė sistema taip pat yra eksperimentas, tik gerokai ilgiau trunkantis. Tad metas baigti vieną eksperimentą ir pradėti naują. Aš tikiu universalių bazinių pajamų idėja. Nemanau, kad turime kitą pasirinkimą.
Martyna Šulskutė, Karolis Vyšniauskas, Nanook.lt
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Universalio bazinės pajamos – receptas ateičiai?“. Projektą finansuoja Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvos. Interviu išsakomos mintys nebūtinai sutampa paramos teikėjo pozicija.
