Vos įžengus į parką atrodo, kad žengi laiku atgal.
Aplankius šį aplaužytą, aprūdijusį ir byrantį parką susidaro įspūdis, kad kelionės laiku visai nesudėtingos. Ir dar nemokamos, nebent turi daug drąsos ir ryžto pasisupti ant braškančių ir cypiančių sūpuoklių, tuomet ši kelionė atgal į praeitį kainuos daugmaž nuo trijų iki šešių litų.
Nebūties atminimas
Tiems, kurie dar mena šio parko klestėjimo laikus, malonu čia pavaikštinėti ir dalintis prisiminimais. Jiems gerai, jie gali grožėtis ir į tą rūdžių krūvą žiūrėti kitomis – prisiminimų akimis. Vienas čia supo dukrą, kito sūnus čia ištarė pirmą žodį… Bet ką mato tie, kurie gali naudotis tik švaria rega, kurios netemdo nostalgijos rūkas?
Sulaužytus suoliukus, pus antros šiukšlinės ir kalną butelių… Pačią gražiausią, kupiną saulės dieną šis parkas atstumia nelygu įkyraus prekeivio peršama prekė, tad labai įdomu kokią nuotaiką šis parkas gali sukurti niūrią dieną… Arba kas ištiktų žmogų sumaniusį čia pasivaikščioti tamsiuoju paros metu? Tuščios taros kalvos byloja, kad nieko gero nenutiktų…
Galop, net ir tiems, kuriems ši vieta suteikia malonią, kupiną šiltų prisiminimų kelionę laiko tuneliu, ilgiau čia pasižvalgius darosi liūdna. Net klausimų nekyla ar tai apsileidimo, ar atsipalaidavimo ženklas. Atsipalaiduoti ir leisti žolei būti kiek ilgesnei nieko tragiško (svarbiausia, kad už žolių vaikų galvos tebekyšo), bet pažiūrėjus į bendrą vaizdą norisi rėkti, kad reikia kapitalinio!
Idėjinis parkas
© Ramintos Česnaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
Taigi, tvarkyti šį parką reikia verkiant, bet kas tai turėtų daryti? Nebent idėjiniai savanoriai. Tokie, kaip ir šio parko darbuotojai, kurie su šiuo parku nuo pat pradžių ir stengiasi, kad jis nenublanktų užmarštin. Žmonės stengiasi, matosi, kad atrakcionai kiek patvarkomi, padažomi, tačiau rūdžių patepliojimas dažais tas pats, kas saldainis badaujančiam…
Įdomu, kiek Vytauto parkas dar temps, jeigu niekas taip ir neišnaudos šios vietos potencialo. O potencialio šioje vietoje tikrai daug. Puiki vieta, kurią atitinkamai sutvarkius būtų malonu aplankyti vėl ir vėl.
Vaikai vis tik krykščia
© Ramintos Česnaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
Vienok, ne viskas taip liūdna ir niūru. Jei tik tėvai išdrįsta įsodinti savo atžalas į vieną iš atrakcionų, vaikai visai linksmai krykštauja. Jiems nesvarbu anei rūdys, anei girgždesys. Galvelė sukasi ir smagu. Visi vaikai atrakcionus palieka sveiki ir su visomis galūnėmis. Tokio patikimumo įkvėpta pakrykštauti užsimanau ir aš.
Drąsiai, nelygu liūtų draskomas krikščionis, sėduosi į „Orbitą“. Ta sunkiai subraška tada dar garsiai suvaitoja. Drąsos ne kažkas telieka ir lyg jau lipčiau lauk, bet negaliu nes tas dalykas, kuris saugo nuo iškritimo kiek užrūdijęs, tai jį atidaryt įmanoma tik dviems žmonėms. Scenos kelti nenorėjau, tai pagalbos nesikviečiau ir tikinau save, kad viskas bus gerai.
Ir buvo. „Orbitai“ įsisukus ji nustojo vaitoti ir tik protarpiais pyškėjo. Visai smagu. Iki kol iškelta galva nepradeda dairytis aplinkui ir vėl nepamato to niūraus parko vaizdo, kuris labiau panašėja tiesiog į istorinį apleistą paminklą.
