Kauno miesto atsiradimas gausiai apaugęs legendomis ir mitais. Kiekvienas jų savaip įdomus ir pagrįstas. Žvelgiant į archeologinius tyrinėjimus galima teigti, kad tikrasis laikinosios sostinės kūrimasis strategiškai palankioje dviejų didžiausių Lietuvos upių santakoje prasideda nuo VII-VI tūkstantmečio prieš Kristų.
Miesto kūrimasis prasidėjo tokiuose rajonuose kaip Sargėnai, palei upę besidriekiančioje Marvelėje ir prie gražaus ežero besikuriančiuose Lampėdžiuose, kilo Romainių, Petrašiūnų ir kitos gyvenvietės. Kauno miesto herbinis antspaudas atsiranda tik XV a. pradžioje – miestui suteikiamas tauro simbolis.
Kaunas – tarp dviejų upių įsikūręs miestas, todėl pirmasis žvilgsnis krypsta į vandens kelią, kuriuo kadaise buvo galima pasiekti Karaliaučiaus sritį. Maždaug iki XVII amžiaus upių kelias buvo be galo naudingas pirkliams – vandeniu jie transportuodavo net labai stambias prekes (pvz., medieną), šiuo keliu ir LDK pasiekdavo prekės iš Karaliaučiaus. Iš ten gabenamos prekės neretai dvelkdavo egzotika, nes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokių prekių tiesiog nebūdavo. Vandens kelias turėjo didelę reikšmę visam krašto vystimuisi, miestas buvo suinteresuotas šio prekybos kelio plėtra, todėl jam nemažą dėmesį skyrė ir vietos valdžia. Bėgant laikui atsirado tam tikrų trukdžių vystyti šią prekybą, uždėti muitai įvežamoms prekėms, tad prekyba pamažu pradėjo vykti ne iš idėjos, bet iš inercijos, o karų metu praradus teritorijas prekyba tapdavo nebeįmanoma.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Reikėtų paminėti, kad miesto kūrimasis prie upių veikiausiai nebuvo atsitiktinis. 1362 m. pavasarį ant Nemuno kranto iškyla garsioji Kauno pilis (bet tuo metu ji dar nebuvo baigta statyti), nors pirmą kartą rašytiniuose šaltinuose Kaunas paminimas metais anksčiau ir to priežastis yra Vokiečių ordino pasiruošimas užpulti pilį. Kaip minima 2013 metais išleistame Kauno metraštyje, gali būti, kad to meto pilies gynybai vadovavo kunigaikštis Vaidotas Kęstutaitis, Kęstučio sūnus, nors yra rimtų abejonių šiuo faktu (pvz., abejonių kelia kunigaikščio amžius: tuo metu jam turėjo būti 15-17 metų, taip pat abejojama, ar iš tiesų Kęstutis turėjo sūnų tokiu vardu). Pasak istoriko Z. Kiaupos, sugriovus pilį Kaunas kuriam laikui liko nuošalyje, o sugriautos pilies vietoje iškilo laikini įtvirtinimai, tačiau ir jie stovėjo tik iki XV amžiaus I dešimtmečio. 1369 metais Kauną bandyta atstatyti, tačiau pradėtus darbus vėl nutraukė tuometinio Kryžiuočių ordino puolimas. Ši pilies apgultis gali būti laikoma pradžia ateities iššūkių, kuriuos teko patirti tiek Kaunui, tiek visai Lietuvai. Pati Kauno pilis buvo pulta ir sugriauta tik tą vienintelį kartą, žymiai vėliau statytos antrosios pilies kryžiuočiai nepuolė nė karto. Kalbant apie pilies reikšmę miestui, pilis buvo svarbi kaip valstybinė institucija – čia lankydavosi seniūnas, kurio žinioje buvo tuometinis Kauno pavietas.
Nepaisant pilies praradimo XV amžiaus pirmoji pusė Kaunui atnešė daug gero. 1408 m. Vytautas suteikia miestui Magdeburgo teise grindžiamą privilegiją ir mieste įkūrus Hanzos kontorą sparčiai ima plėtotis prekyba ir amatai. Po Žalgirio mūšio kunigaikštis Vytautas toliau tvirtino miesto privilegijas, tam tikras jas vėliau suteikė ir Žygimantas Kęstutaitis. XV-XVI-ame amžiuje Kaune atsiranda pirmosios mokyklos, pinigų kalyklos, vaistinės, ligoninės ir kitos viešos įstaigos. Vytauto valdymo laikais įsteigtos įmonės buvo monopolinės ir pelningos. XV amžiaus pradžioje Kaune duris atveria ir bažnyčios, iš kurių vienomis labiau rūpinosi patys miestiečiai, kitoms paramą mielai teikė bajorai, o būtent XVI amžiaus vidury pradedama statyti Kauno rotušė, kurioje kūrėsi ir miesto valdžia. Kalbant apie bažnyčias, viename Lietuvos mokslų akademijos leidinio „Urbanistika ir architektūra“ numeryje plačiau nagrinėjama gotikinio stiliaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, kurios pastatymo data nėra žinoma dėl neišlikusių to meto dokumentų. Pirmą kartą bažnyčia paminėta XV amžiaus pabaigoje – tuomet, kai juose buvo leista rengti bažnytinius atlaidus. Gražiausiu šios bažnyčios akcentu laikomas darnių proporcijų ir formų bokštas. Iki šių dienų bažnyčia ne kartą buvo tvarkyta, remontuota ir perduodama iš rankų į rankas. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kokio grožio ir unikalumo bažnyčios viduramžiais buvo statomis Kaune, daug pavyzdžių dar galima rasti apsižvalgius aplinkui.
© Rasos Pupelytės nuotr. / fb.com/RasaPupelytePhotography
Kalbant apie miesto gyventojų skaičių, XVI a. viduryje Kaune gyveno apie 7–8 tūkst. gyventojų, o XVII a. viduryje šis skaičius išaugo praktiškai dvigubai – iki ~15 tūkst. gyventojų, nors tuo metu buvusi LDK jau priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Tuometinėje LDK be lietuvių gyveno vokiečiai ir lenkai, XVII amžiuje pradeda kurtis žydai. Didėjantį gyventojų skaičių lemia gausiai Kaunuo suteiktos privilegijos: anksčiau minėtos LDK kunigaikščio Vytauto privilegija, vėliau – Žygimanto Kęstutaičio, Kazimiero, Aleksandro ir kitos. Šios privilegijos leido pradėti amatininkams ir pirkliams burtis į savas bendruomenes, kurios tiesiogiai buvo atsakingos valdovui. Įdomu tai, kad Kazimiero suteikta privilegija leido Kaune rengti vieną pirmųjų mugių iš visų Lietuvos miestų, o 1492 m. suteikta Aleksandro privilegija aukščiausias teises iškėlė Kauno miesto prekybininkams ir taip skatino miesto augimą. Žinoma, be prekybininkų Kaune suklestėjo ir amatininkai, kurių čia buvo pačių įvairiausių – nuo laivavedžių iki barzdų skutėjų.
Kalbant apie miesto savivaldą reikėtų paminėti, kad viduramžiais svarbiausia miesto savivaldos įstaiga vadinta magistratu (kolektyvinio pobūdžio įstaiga, šiandienoje atitinkanti miestų savivaldybes, o jų nariai – miesto tarybas). Magistratą sudarė didžiojo kunigaikščio skiriamas vaitas (dabar – miesto meras), 12 tarėjų (dabartyje – išrinkti savivaldybių nariai), 4 burmistrai ir 12 suolininkų (teismo pareigūnų). Ši pareigybė gyvavo iki 1861 metų. Žinoma, Kaunas nebuvo vien tik miestiečių gyvenamoji vieta, jame buvo gausu ir bajorų bei dvasininkų.
Taigi, apibendrinant Kauno miesto istoriją nuo užuomazgų apie miesto susikūrimą iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapimo Abiejų Tautų Respublikos dalimi pasižymi ne tik įvairių konfliktų gausa, bet ir įdomia miesto raida. Šią raidą spartino arba stabdė kariniai puolimai, tačiau palankios sąlygos amatams, prekybai bei dar viduramžiais susiformavusios miesto savivaldos institucijos, turinčios atitikmenį ir dabartiniame miestų gyvenime, atnešė didelį palikimą, šiandien primenantį savo miesto išskirtinumą iš kitų.
