Prieš sukuriant marias, Nemunas tūkstantmečiais nevaržomai tekėjo įprasta vaga, o jo slėnyje ramiai gyveno žmonės, ošė miškai, žaliavo pievos. Tačiau pastačius hidroelektrinę viskas pasikeitė. Užliejus Nemuno slėnyje buvusius kaimus, jų vietoje ėmė tyvuliuoti didingos Kauno marios.
1992m. įkurtas Kauno marių regioninis parkas yra viena gražiausių saugomų vertybių Lietuvoje, kuri kasmet pritraukia gausybę lankytojų. Jo tikslas išsergėti žemutinės Kauno marių dalies kraštovaizdį, unikalią gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, iš kurių žymiausi yra Pažaislio vienuolyno architektūrinis ansamblis bei Lietuvos liaudies buities muziejus. Parko plotas yra net 10 221ha, apytikriai pusė jo sudaryta iš vandens, o trečdalį užima vaizdingi miškai pasižymintys turtinga augmenija ir gyvūnija.
Kauno marių istorija
Daugiau nei prieš 50 metų Kauno marių vietovė nė kiek nepriminė dabarties. Vizija apie Kauno hidroelektrinės statybas pasirodė dar nepriklausomoje Lietuvoje gyvenusiam jaunam inžinieriui J. Smilgevičiui. Tuo metu elektra Lietuvoje buvo brangiausia visoje Europoje, o nauja elektrinė būtų leidusi ją atpiginti net kelis kartus. Taip pat buvo siekiama panaikinti Nemuno potvynius, nuo kurių ypač kentėjo Kauno miestas bei buvo norima pagerinti laivybos sąlygas. Po Antrojo pasaulinio karo, 1948m, ši idėja pradėta įgyvendinti. Pasak knygos „Nuskendusio slėnio istorija“ Maskvos skyrius „Hidroenergoprojekt“ paruošė hidroelektrinės darbų projektą, pagal kurį būsimų Kauno marių plotas turėjo būti 63,5kv.km., o jau 1956m buvo pradėti būsimų marių dugno paruošimo darbai, kurių metu iš 33 kaimų buvo nukeltos net 722 sodybos. Galiausiai 1959m. liepos 21d. Nemunas buvo galutinai užtvenktas, o 1960m ėmė veikti visos keturios hidroelektrinės turbinos. Nors žmonės didžiavosi pažaboję Nemuną, tačiau tūkstančiai lietuvių liūdėjo, nes turėjo palikti savo gimtuosius namus, ir susitaikyti, kad paskandintai kaimai ir miesteliai išnyko amžiams.
© Margaritos Germanavičiūtės / KaunoZinios.lt nuotr.
Vėliau laukė didelis darbas siekiant sutvirtinti krantus, o tam reikėjo apželdinti pakrantes. Šlaitai veikiami bangų ir kintamų vandens horizontų ėmė deformuotis. Krantų linija atsitraukė maždaug iki 3m. Dėl negailestingos vandens stichijos iš horizonto išnyko ir kalnas – Kokalnis, buvęs Rumšiškių ir visų marių simbolis. To meto specialistai nesusiprato laiku jį apsaugoti, todėl dabar jo priminimą galima pamatyti tik nusekus marioms, kaitriomis vasaros dienomis.
© Margaritos Germanavičiūtės / KaunoZinios.lt nuotr.
Nors Kauno marios sunaikino kaimus ir miestelius bei daugelį žmonių privertė visam laikui palikti gimtuosius namus, šiuo metu Kaunas yra apsaugotas nuo Nemuno potvynių, o hidroelektrinė pasižymi kaip patikimas ir pelningas Lietuvai statinys, dabartiniu metu esantis AB „Lietuvos energijos“ filialas. Taip pat prie marių atvykę lankytojai gali džiaugtis nuostabiu Kauno marių grožiu, Pažaislio paplūdimiu bei Kauno Žalgirio jachtklubu. Kauno marios yra vienas tinkamiausių vandens telkinių respublikoje buriuoti bei plaukioti motorinėmis valtimis.
© Margaritos Germanavičiūtės / KaunoZinios.lt nuotr.
Išskirtinis Kadagių slėnis
Kauno marių regioniniam parkui priklauso nuostabaus grožio „Kadagių slėnis“ – Arlaviškių botaninis draustinis. 1959m. dar prieš užtvenkiant Nemuną šioje vietoje puikavosi kadagiais apaugusi ganykla. Atsiradus Kauno marioms gyvulių nebetrypiamoje vietoje užaugo nauja kadagių karta ir šie Lietuvoje nedažnai sutinkami spygliuočiai ėmė karaliauti visame slėnyje. Slėnis primena gamtos stebuklą, nes įprastai kadagynai egzistuoja tik ant nederlingų uolienų, tačiau šioje vietoje prie jų nevaržomos laisvės augti prisideda žmogaus ranka. Slėnyje imta reguliariai kirsti savaime atsiradusius ar pasodintus medžius bei krūmus, jeigu pastebima, kad jie ima užgožti kadagius.
© Margaritos Germanavičiūtės / KaunoZinios.lt nuotr.
Draustinis įsteigtas su tikslu išsaugoti unikalius šlaite augančius kadagius ir natūralių miškų likučius su retais žoliniais augalais, kurie įrašyti į raudonąją knygą. Jis driekiasi daugiau nei 5km Kauno marių pakrančių šlaitais nuo Arlaviškių pusiasalio iki Tursono kaimo. Keliaujant pažintiniu pėsčiųjų taku galima grožėtis stačiame Nemuno kilpos šlaite gausiai išvešėjusia paprastųjų kadagių augmenija, kuriai šiuo metu yra apie 50 metų. Čia atsiveria ir puiki panorama, nuostabūs marių vaizdai. Vaikščiojant taku galima ne tik žvalgytis į nuostabų gamtos grožį, bet ir įkvėpti sveikatos, nes kadagys yra vienintelis augalas Lietuvoje, kuris į orą išskiria daug fitoncidų, turinčių dezinfekuojančių ir gydančių savybių, kurie padeda atgauti jėgas bei palengvinti kvėpavimo takų ligas.
© Margaritos Germanavičiūtės / KaunoZinios.lt nuotr.
Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis
Viena įsimintiniausių ir gausiausiai turistų lankomų vietų, priklausančių Kauno marių regioniniam parkui, yra Pažaislis. Šiuo metu Pažaislio šilas prisišliejęs prie marių, o iš anksčiau buvusio 450 ha ploto miško beliko tik 151 ha ir jis tapo Kauno m. parku. Pažaislio traukos centru laikoma Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą (Pažaislio) bažnyčia su vienuolynu. Šio įspūdingo brandžiojo baroko stiliaus vienuolyno statybas XVII a. rėmė LDK kancleris Kristupas Zigmundas Pacas, sumanęs pasatyti kamaldulių kapucinų vienuolyną. Iš pradžių laikinai buvo pastatyta medinė bažnytėlė, bet vėliau ansamblio pastatus suprojektavo italų architektas Džiovanis Batista Fredianio. Okupacijos metais vienuolynas buvo paverstas psichiatrijos ligonine ir tapo apleistas. Tačiau 1980m po restauracijos tapo vėl prieinamas lankytojams. Šiuo metu vienuolynas prižiūrimas Šv. Kazimiero kongregacijos seserų, jis garsėja kaip reikšmingas paveldo paminklas, taip pat jame vyksta muzikos festivaliai.
© Laiudies buities muziejaus archyvo nuotr.
Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejus
Anksčiau Rumšiškių miestelis buvo dešiniajame Nemuno krante, o dabar yra persikėlęs apie 2 km į šiaurę. Tai viena seniausių panemunės gyvenviečių. Rumšiškių miesteliui teko pakeisti geografinę padėtį įsikuriant ant aukšto Kauno marių šlaito, nes pastačius hidroelektrinę jis atsidūrė užliejamoje teritorijoje. Jame įsikūręs vienas didžiausių etnografinių muziejų Europoje – Lietuvos liaudies buities muziejus. Po atviru dangumi esantis muziejus atspindi XVIII a. pab. – XX a. pr. Lietuvos regionus, eksponuodamas to laikmečio trobeles, sodybas ir ūkinius pastatus. Perėjus visą muziejų, kurio plotas net 195 ha , galima susipažinti su senovės Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos valstiečių tradicijomis, darbais ir buitimi.
