Asmenino archyvo nuotr.

Į Visaginą atvažiuojame penktadienio vakarą. Išsikrauname krepšius, užkandame ir pirmyn į kantri trasą. Dar likus porai kilometrų iki pušų paunksmėje įsikūrusio festivalio jau girdisi paskiri balsai ir natos.

Praėję nedidukę patikrą ir jau kaukėti apeiname festivalio perimetrą. Maistas itin festivalinis: kopūstai, dešrelės, balandėliai, šašlykai ir pns. Pasigendame autentiškesniu maistu prekiaujančių maisto furgonų.

Žmonių penktadienio vakarą susirenka ne per daug, bet tam tikra masė, reflektuojanti ir pataikaujanti atlikėjui visgi atsiranda ir šauniai trepsena į taktą. Dažnai pagaunu savo žvilgsnį, nukreiptą jau į ne pirmos jaunystės damą ar vyriškį, smagiai judančius kantri muzikos ritmu. Jų skrybėlės kinematografiškai pakyla ir nusileidžia, o kojos juda sau vienoms suprantamu liūliuojančiu ritmu.

Paul Cataldo (JAV) palieka malonų įspūdį kartu su lietuve žmona, atrodytų, lengva ranka užbūrę susirinkusiuosius. Poros jautra, tarpusavio ryšys, intymumas ir atsidavimas muzikai verčia ausis ir akis išlaikyti budrumą.

Toliau seka Visaginui ir aplinkiniams rajonams gerai pažįstami SEPA Asorti šeimyninis kolektyvas. Piščikų šeimyna, gerai jausdama publiką, noriai ir linksmai atidirba tą valandą atlikdami kūrinius tiek iš rokenrolo, tiek iš bliuzo ir kantri repertuaro. Man visada malonu stebėti šią muzikuojančią šeimynėlę. Tai tam tikras harmonijos ir pozityvumo užtaisas. Esu buvęs jų koncerte, kai vos keli žmonės lingavo į jų taktą, tačiau SEPA atidirbo ir tiems keletui klausytojų.

Vakaro vinimi bent jau mūsų kompanijai tampa Doug Atkins (JAV). Dainos apie alų, viskį ir buvusias žmonas iš Teksaso negali palikti abejingų. Atkins tiesiog spindi amerikietiškumu, ir atrodo, kaip koks Bruce Springsteen tuok prabėgs pro žmones apsisiautęs JAV vėliava.

Johny Salamander tuo tarpu paliko kiek kuklesnį įspūdį. Gal atlikta vos sunkesnė muzika nesukoreliavo su užduotu linksmu vakaro tonu, o gal kaltos dingusio draugo paieškos. Tokie jau tie festivaliai – su visais nesušoksi, viso alaus neišragausi, o kur dar asmeninės preferencijos.

Šeštadienį po sportinių rungčių ir vandens pramogų sugrįžę į koncertinę erdvę, randame maestro Virgį Stakėną, kuriam, be kita ko, pritaria ir SEPA lyderis Edgar Piščik, Lietuvos kantri tėvo meiliai vadinamas pirmu Lietuvos kosmonautu. Maestro su trumpais paaiškinimais apie kiekvieną (skolintą) kūrinį lėtai tarsi niekur neskubantis banginis atlieka programą. Stakėnas kaip tikras profesionalas viską atlieka aiškiai, taikliai, be klaidų ir, deja, su šiokiu tokiu liūdesiu. Kokie čia džiaugsmai per Koroną, tiesa?

Prieš pagrindinius atlikėjus nusipaveiksluojame JAV ambasados būdelėje: kaip priklauso su skrybėlėmis ir žvaigždėtomis vėliavomis. Gal anksčiau magišku buvęs american dream įvaizdis pastarąjį dešimtmetį ir prislopo, bet charizmos ir šypsenų iš užatlantės brolių pasisemti vis dar galime.

Sherman Tan (Malaizija) ir Simply Rednecks (Vokietija/JAV) uždaro festivalį įsibėgėdami nuo svajingos kantri iki aktyvesnių pašokinėjimų aplink įsivaizduojamą kupetą. Stipriau nuskamba pastarieji, nors Shermanas irgi ant scenos ne vien formalumais užsiima. Stambaus atlikėjo marškinėliai plaikstosi ir juda kaip gerai purtoma Gudų vėliava.

Apibendrinant, norėtųsi šiek tiek tolygesnių ir trokštamesnių atlikėjų, bet ko jau ko, nusiteikimo ir tikėjimo organizatoriams tikrai netrūksta. Juk laisvai galėjo neorganizuoti renginio dėl objektyvių aplinkybių ir, matyt, stipriai pasikeitusio atlikėjų sąstato.

Lieka palinkėti lengvesnių metų, mažiau ore sklandančio viruso, ir gal su tuo begaliniu tikėjimu Visagino Country vėl prikels savo legendinius laikus.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: