Prometheus (2012) – vienas iš labiausiai lauktų šių metų filmų, Ridley Scott, vieno įdomesnių šių laikų filmų kūrėjo, ilgai gimdytas filmas.
Tikriausiai nei vienas filmas kino istorijoje nebuvo taip plačiai ir gerai reklamuotas kaip šis. Dar metai prieš pasirodant šiam filmui visi fantastikos gerbėjai jau žinojo apie šio filmo kūrimą. Žinojo ne tik tai, bet ir būsimo siužeto nuotrupas, priešistorę (tiksliau, poistorę, nes filmas atspindi Alien filmų priešistorę) ir kitus dalykus, kurie norint nenorint privertė įsitraukti į filmo laukimą. Gaudžiau kiekvieną pasirodančią žinią apie šį filmą – ar tai būtų straipsnis, ar naujas anonsas ar kokia nors trumpa laida apie filmo statymą ir personažų asmenybes. Tiesą sakant, dar nemačiau nei vieno filmo, kuris būtų turėjęs tiek visokiausios dokumentinės medžiagos prieš jam pasirodant. Taip, buvo toks Avatar, kur nuolat buvo metama duona filmo laukiantiems gerbėjams, bet Avatar dokumentinė medžiaga buvo nuobodi tuo, jog nuolat kartojosi tas pats, tik kitaip pateikta. Čia gi viskas buvo nuolat nauja, o reklamos formos įvairiausios – nuo paprastų klipų, netikrų TED pasisakymų, iki persikėlimo į tikrą realybę. Ir netgi filmui pasibaigus žiūrovas nepaliekamas šiaip sau – filmo pabaigoje trumpam parodomas kadras, kuris smalsius žmones atveda į Weyland Industries svetainę. Joje galima užsiregistruoti, peržiūrėti informaciją ir laukti kažko. Kas, nežinia, kada pasirodys.
Jeigu tokiu stiliumi, kokiu buvo reklamuotas, šis filmas būtų pastatytas, aš jį šlovinčiau. Tačiau filmo statyme nuo jokių dabartinių kino industrijos ribų nukrypta nebuvo. Nieko panašiai išsiskiriančio, kaip išsiskyrė šio filmo reklama ir viešieji ryšiai. Šis filmas – visiškai standartinis fantastinis kūrinys, kuriame yra visko: ir ateivių, ir įspūdingų kosminių laivų, ir įvairiausių įdomių personažų, įvairiausių nuobodžių stereotipinių personažų, gražių kovų ir visokiausių smulkių efekčiukų, atvaizduojančių super-duper kietą ateities techniką. Bet nėra išskirtinio cinkelio. Siužetas pateikiamas gerai, bet neįspūdingai – vos ne papunkčiui gali išdėstyti, kokia tvarka bus rodomos filmo scenos – priešistorė, priežastis, drąsinančioji kalba, smalsumo sužadinimas, veiksmas ir tuomet siaubingoji dalis, besivystanti įvairiomis, taip pat nuspėjamomis kryptimis.
Filmas toli gražu nėra prastas. Filmas netgi labai puikus. Alien epo gerbėjams visas filmas turėtų kelti lengvą euforiją, nes viskas šiame filme padaryta taip, kad kuo labiau atitiktų ankstesnius filmus. Filmo efektai – puikūs, planetoje vykstantis veiksmas – įdomus. Pats filmas nė kiek nenuobodus ir įtraukia nuo pirmos sekundės. Tačiau jam kažko pritrūkto. Ir nepadėjo anei puikusis androidas, anei daug gražių dalykėlių. Filmas pasirodė esąs tik paprastas fantastinis veiksmo trileris, duodantis gražių vaizdų, bet jokių gilių minčių. Taip pat nuotaiką labai gadino juokingos klaidos ar absoliučiai kvaili poelgiai – man atrodo 99% žmonių klausė, kodėl abi moteriškaitės bėgo tiesiai ir nei viena nepasuko į šoną. Tokių scenų filme yra tiek, kad sukeltų nemalonų diskomfortą ir lengvą nepasitenkinimą neatsakingu režisieriaus darbu sukėlus tokias milžiniškas ekspektacijas. Tiesą sakant, siužeto skylių – ypač kvailų dalykų – per daug, kad galėtum nekreipti dėmesio. Ridley Scott šiek tiek nuvylė šiuo filmu, nors pats filmas – nenuvylė. Gaunasi toks paradoksas, tačiau jis sąlyginai teisingas – filmą pliusuoji, bet dedi didelį minusą režisieriui, kuris pažadėjo daug įdomiau, o pagamino paprasčiau ir kvailiau. Bet tenka susitaikyti. Šiaip žiūrėti rekomenduoju kiekvienam, be jokių dvejonių. Nesuklysiu pasakydamas, jog šis filmas tikrai vertas pamatyti bet kam, kas mėgsta fantastinius filmus. Tai, visų pirma, vizualiai gražus, o antra – visai įdomus filmas. Todėl jei turite didelį ekraną, gaudykite ir žiūrėkite. Nemanau, kad pasigailėsite.
• •
The Pursuit of Happyness (2006) – kai išgyriau ir aprašiau kitokį Will Smith vaidmenį filme Seven Pounds, visi puolė man pasakoti apie šį filmą, kuris, pasirodo, išleistas netgi anksčiau ir jau jame Will Smith atliko netradicinį sau vaidmenį – rimtą, liūdną, pasakyčiau, kad net nederantį prie jo veido. Aišku, turiu omeny veidą, prie kokio esame pripratę – bajavykai, komedijos, fantastiniai filmai. Dar sykį pasikartojo taisyklė, jog negalima apie aktorių spręsti pagal daugumą jo filmų, nes jau ne pirmas atvejis, kai vieno tipažo aktoriai sugeba suvaidinti visai sau nederančius vaidmenis – ir suvaidinti juos puikiai.
Šis filmas jau nebe apie filantropiją, bet apie pastangas išgyventi sunkiai susikirtus. Kartais sunku ištaisyti padarytas dideles klaidas, ypač kai šalia yra šeima, kuria dar reikia kažkaip rūpintis. Šis filmas – apie biržos maklerį Chris Gardner, pastatytas pagal jo atsiminimų knygą ir atpasakojantis jo gyvenimo istoriją, kaip sunkiai pragyvenantis benamis tapo rimtos maklerių kompanijos darbuotoju. Reikia paminėti, jog filmas,kaip dažnai nutinka, yra nemažai nutolęs nuo realybės, o tikrame gyvenime nutikę įvykiai suplakti taip, kad kino ekrane atrodytų gražiau ir labiau griebtų už širdies. Bet tai suveikia. Suveikia su kaupu. Nors šį filmą priskirčiau „holivudinės sėkmės istorijos“ tipui, kur labai šabloniškomis scenomis rodoma, kaip pagrindiniam herojui gyvenime vis blogėja, darosi vis sunkiau, kaip jis stengiasi ir pagaliau per paskutines 5 filmo minutes aplanko sėkmė, o žiūrovas paliekamas apsiašarojęs ir džiugiai nusiteikęs dėl laimingos pabaigos. Tokie filmai kartais vimdo dėl per saldaus turinio, bet pasitaiko ir atvejų, kai užkabina net didžiausią niurzgą ir nuteikia jį maloniai (prisiminkime The Notebook – saldžią meilės istoriją, kuria neįmanoma nesižavėti).
Įdomus aspektas, jog dažnu atveju tie, kurie pirma matė Seven Pounds – jiems jis labiau patiko už šį filmą. Ir atvirkščiai – tie, kurie pirma matė Pursuit of Happyness – pastarasis pirmavo. Taip yra tikriausiai todėl, jog tokių aktorių netradiciniais, gražiais vaidmenimis žmonės persisotina labai greitai. Man tas pats – Seven Pounds paliko neišdildomą įspūdį, nes tikėjausi kažkokio vidutinio filmo, o gavau labai gražią istoriją. Pursuit of Happyness suteikė daug džiaugsmo – ką ir turėtų daryti filmas apie džiaugsmą ir laimę. Bet tokio milžiniško įspūdžio kaip Seven Pounds, deja, nepaliko. Bet nepaisant to, tai išskirtinė žmogaus istorija, kurią tikrai verta pamatyti. Rekomenduoju 100%, nes tokie gražūs filmai gražina gyvenimą. Ir tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, jog užėjus visiškai šiknai, nereikia pasiduoti ir gyventi toliau. Nes gi viskas įmanoma.
• •
The Avengers (2012) – galima sakyti, jog žmonės labai lengvai suviliojami gražiais efektais ir lengvai apkvailinami tuščiais siužetais, bet… toks turi būti filmas pagal komiksus! Na tikrai – tokio puikaus šio stiliaus filmo jau seniai nebuvo. Kai tikiesi kažko panašaus į X-menus, nusiteiki vizualiai išvaizdžiam, bet kvailokam filmui, o gauni tokį blockbuster‘į… Telieka kelti nykščius aukštyn ir visiškai pagirti šio filmo kūrėjus. Paskutinį mano sakinį perskaitykite įdėmiai – šiame filme apstu kvailysčių, vaidyba jame labai paviršutiniška, herojų išgyvenimai daugmaž juokingi, o režisavimo subtilybės susideda tik iš to, kokiu kampu gražiau parodyti sprogimus, kaip geriau vožtelėti priešams ir kaip išspausti papukai atrodo gražiausiai. Taigi, tik neieškokite šiame filme jokių gilių dalykų, nes šis filmas – absoliučiai tik pramogai skirtas kūrinys, kurio metu reikia nusipirkti dėžę popkornų ir ryti juos kol žiūri daugybę paskraidymų, pasidaužymų ir juokingų kovų su blogiukais.
Kai kurių personažų išpildymas gan tragiškas, bet turiu pastebėti Hulk reikalų pasitaisymą. Pirmasis ir pagrindinis Hulk filmas buvo gan vidutiniškas, neišsiskiriantis, jau beveik pasimiršęs. Tuo tarpu šiame filme Hulkas, nors ir pasikeitus aktoriui, visiškai puikus, o jo muštynių scenos visiškai tobulos – čia apie tas, kurios juokingos, sukelia tokį nenumaldomą krizenimą, jog pamiršti visus filmo minusus ir nori tik sakyti visiems „eikit pažiūrėti, nerealiai prisijuokiau“. Ir iš tiesų, nesumeluosiu nė truputį, dvi Hulk sekundinės scenos suteikia visam filmui labai smagią atmosferą (ir net nesvarbu, jog jos yra beveik pabaigoje).
Šiaip tikrai rekomenduoju, labai puikus fantastinis herojų filmas. Iron Man kaip visada klasiškas ir savam stiliuje. Thoras kelią juoką lyg būtų mažas nevykėlis. Kapitonas Amerika – nuobodulį keliantis didvyris, apie super agentę moteriškę net nekalbėsiu. Tačiau bendra visko mišrainė yra puikus gaminys, skirtas puikiai pramogai. Mums taip patiko, jog net pažiūrėjom visus Extra priedus prie šio filmo ir dar pasižvalgėm į iškarpytas scenas. Tikrai laukiu antros dalies!
• •
O Brother, Where Art Thou (2000) – kažkada senų senovėje jau matytas filmas, kurį užsinorėjom pažiūrėti dar kartą. Nes sukilo kažkokia neaiški nostalgija, kurią supratau tik pažiūrėjęs filmą. Geri ir smagūs filmai palieka įspūdį ilgam, todėl ir po 10-ties metų prisiminiau tai, dėl ko šis filmas yra puikiausias nuotykių komedijos pavyzdys. Broliai Coen’ai niekada nenuvilia.
Filmas apie tris iš kalėjimo pabėgusius kalinius, keliaujančius per JAV, dainuojančius už pinigus ir ieškančius paslėpto lobio. Veiksmas – senoviškas, vykstantis 1930 metais, garsių nusikaltėlių ir fantastiškų dainų laikais. Filmas neša tokią teigiamą nuotaiką, jog jo metu negali nustot mėgautis puikiais nuotykiais ir smagia aktorių vaidyba. Tiesa, vaidyba tikrai gera – Goerge Clooney, kuris sutiko šiame filme vaidinti net nežinodamas jo siužeto, atlieka puikų kaimo gražuolio vaidmenį. Jam nenusileidžia ir jo kolegos, kurie visi kartu sukūrė nuostabių personažų kompaniją. Apskritai neįsivaizduoju, prie ko šiame filme galima būtų prikibti. Jis tiesiog nepriekaištingas. Vienas malonumas tokius kūrinius žiūrėti – ir net ne po vieną kartą.
Atskiro paminėjimo vertas šio filmo garso takelis. Jis ypatingas tuo, jog… populiarumu pralenkė net patį filmą. Vien JAV parduota beveik 8 milijonai jo kopijų, jis buvo patekęs į visokius topus, laimėjo įvairių apdovanojimų, apie jį sukurtas dokumentinis filmas ir išleisti dar du tęsiniai-albumai. Ir tai tik dar kartą parodo, kokią galią turi muzika.
• •
Oldboy (2003) – P. Korėjos filmas, antroji netikros trilogijos The Vengeance Trilogy dalis, stebinanti savo siužeto vingiais, puikiais vaizdais, ir tobulai nufilmuotomis scenomis. Apie viską paeiliui: siužetas neeilinis, įdomus, įtraukiantis nuo pradžių iki pabaigos, pasakojantis ypatingai įdomią istoriją apie pagrobtą žmogų, be priežasties uždarytą 15-ai metų nedideliame kambaryje. Ištrūkęs į laisvę, kaip ir įprasta P. Korėjos kino personažams, jis pasineria į kerštą. Puikūs vaizdai – filmavimo vietos, scenų apipavidalinimas, netgi grimas – visiškų profų darbas, suteikiantis didelį estetinį pasitenkinimą. Filmavimo technika spalvingą filmo pasaulį ir išskirtinius vaizdus perduoda tiesiai į smegenis stimuliuodama visus reikiamus taškus. Pavyzdžiui, muštynių scena, kur herojus kaunasi su krūva blogiukų, jos nufilmavimo būdas ir veiksmų seka yra toks didelis katarsis, jog sunku atitraukti akis. Pažiūrėjau tą sceną kelis kartus. Korėjiečiai sugeba savo pusiau humoristiniuose, pusiau absurdo filmuose pateikti tokių įspūdingai atrodančių scenų, jog negali negarbinti jų už tokius dalykus. Filmas įdomus nuo pat pirmos sekundės. Jis vizualiai labai gražus. Vaidyba… Rytų tautų vaidyba visuomet labai keista, bet prie to galima priprasti. Ji nėra prasta, ji tik keista. Taigi, išvada, jog šis filmas – visiškai puikus kūrinys, kurį verta pažiūrėti kiekvienam, mėgstančiam gerą kiną. Tad nieko nelaukite ir pirmyn.
Headhunters (Hodejegerne) (2011) – peršokam į Norvegiją, kuri pristato mums aukšto lygio veiksmo trilerį, kurio pavydėti gali netgi pats Bruce Willis. Taip, šį filmą drąsiai galima pavadinti norvegišku Kietu riešutėliu. Nors gal toks užvadinimas ir per tiesmukas – visgi sprogimų scenų beveik nėra, o pasišaudymai labiau tikroviški, tačiau siužeto vingrybės ir personažo gudrumas padaro filmą labai įdomiu. Ir tikrai vertu pažiūrėti. O siužetas gan paprastas – ne visai teisėtais dalykais užsiimantis vyras, jo gražuolė žmona, puikesnis už jį konkurentas, kuris simpatizuoja jo žmonai. Visa tai išvirsta į bandymus nužudyti, žmogaus medžioklę ir kitus įdomius dalykus, kur pasitelkiama superinė sekimo įranga, daug ginklų, tardymo gudrybės ir nemažai veiksmo su daug kraujo. Man filmas patiko absoliučiai. Tai daug natūralesnis, daug paprastesnis, blaivaus požiūrio Kietas riešutėlis, arba kitaip sakant, tai Europinis kinas, tik šįkart bajavykas, o ne kažkas labai liūdno ir gilaus. Rekomenduoju, siūlau ir kviečiu pažiūrėti.
Fun fact: pagrindinio personažo draugo namuose ant staliuko stovi Lithuania auksinė degtinė :) Tai galima pamatyti gale filmo esančioje scenoje, kai herojus tvarko aplinką. Dėl to tik dar smagiau :)
• •
Mystic River (2003) – Clint Eastwood kriminalinė drama apie tris draugus, kurių draugystė išsiskyrė dar vaikystėje, tačiau po daugybės metų jiems teko vėl susitikti, kai jų mieste įvyko žiauri nelaimė. Tai filmas, į kurį panašaus nėra. Ne pastatymo stiliumi, bet filmo nešamos minties originalumu. Tai filmas, atvirai parodantis, koks nežmoniškai blogas dalykas yra išankstinis nusistatymas ir nuteisimas neišsiaiškinus visų smulkmenų. O juk taip elgiamės labai dažnai, tai kažkada buvo ir mano didėlė problema – išgirsti skandalą apie žmogų, ir net neįsigilinus į jo nuomonę – pulti jį teisti ir galutinai pasmerkti. Tik kelis kartus skaudžiai išmokęs pamoką pagaliau išmokau teisti tik tada, kai sužinau viską nuo A iki Z. O geriausia – išvis neteisti.
Tai filmas, kuriame dar sykį parodoma, kad „išvaizda gali būti apgaulinga“. Man atrodo, jog artimiausi žmonės, net turėdami didelių abejonių, turėtų tikėti ir pasitikėti savo mylimu žmogumi. Įtarti galima, tačiau išduoti negalima. Šis filmas – apie nesuvokiamo dydžio žmonių skausmą, kurio pasekmė – neadekvatus elgesys, iššaukiantis daugybę problemų. Įdomiausia tai, jog Clint Eastwood dar sykį sujaukia smegenis ir priverčia žiūrovą pasimesti: žiūrėdamas filmą gali smerkti nepateisinamą elgesį, tačiau tuo pat metu tavo mintis užgožia bent minimalus jo elgesio teisinimas. Tai sukelia įsijautimas į kito jausmus ir supratingumas, kad apakintas skausmo žmogus gali elgtis nesuprantamai – ir kad, tikriausiai, pats taip elgtumeisi. Ne veltui braziliškas filmo pavadinimo variantas yra „Apie berniukus ir vilkus“. Šio pavadinimo mintis – labai tiksli.
Siužetas ir pastatymas – aplodismentai, vaidyba ne ką mažiau atsilieka. Pagrindinio įtariamojo atliekamas vaidmuo, sukeliantis abejonių kitiems personažams, susuka smegenis netgi pačiam žiūrovui – o tai tam aktoriui yra didis pasiekimas jo karjeroje. Apskritai tai vienas geresnių detektyvų, kurių esu matęs ne tiek ir daug. Rekomenduoju.
• •
The Help (2011) – filmas pagal novelę apie žmogaus teisių aktyvistę, nusprendusią 1960 metais parašyti knygą apie juodaodžių tarnaičių ir jų šeimininkų sugyvenimą ir gyvenimo sąlygas. Apie filmą daug pasakyti negaliu – tai graži holivudinė istorija su reikiamu kiekiu ašarų, skausmo, džiaugsmo, stereotipų ir bjaurių buržujų moterų, kurios visą savo nelaimingą gyvenimą išlieja ant kitų. Viskas sudėliota taip, jog negali nepatikti daugumai žiūrovų – tokie filmai paperka savo paprastai dėstoma istorija, kai blogiukai atvaizduojami kaip pasaulio priešai, o nukentėjusieji arba aukos – taip, jog tik kietaširdis neužjaustų. Filme apstu vietų, kur žiūrovas gali piktdžiugiškai pasijuokti iš keršto blogiukams, pasišypsoti, kai nukentėjusieji atgauna garbę ar šiaip jiems nors truputį palengvėja egzistavimo kančios. Tokie filmai tiek vizualiai, tiek iš turinio pusės statomi kuo šabloniškiau, kad kuo didesnė masė žmonių apie juos šnekėtų teigiamai. Vaidmenys tokiuose filmuose – pritaikyti masėms, kad kuo daugiau žmonių susitapatintų su personažais ir kiekvienas juose surastų ką nors artimo, kas užgriebtų už širdies ar bent privestų susimąstyti. Ir nieko blogo šiuose šabloniškuose dalykuose nėra – reikia ir tokių filmų. Nors filmas pritaikytas masėms, bet tai dar nereiškia, kad jis blogas. Kartais tokie filmai labai praskiedžia visus rimtus, „sunkiai“ pastatytus kūrinius.
Kai žiūriu tokius filmus (tiksliau, tokias istorijas), negaliu jų nelyginti su šiais laikais. Manau, kad daugybė lietuvių pirštą prie smilkinio sukiotų šiais laikais pamatę tokias moteris, kurios atsisako naudotis vienu tualetu su juodaodžiais, nes bijo užsikrėsti baisiomis ligomis. Manau, kad dauguma šiuolaikinių žmonių pasmerktų bet kokį žiaurų elgesį su kita rase, nes jie nėra mušimui auginamas gyvūnas. Ir bežiūrėdamas niekaip nesuprantu, kodėl tie patys žmonės sveikina lygiai taip pat besielgiančius žmones ir tokias pačias diskriminacijos iniciatyvas, tik skirtas kitam subjektui? Visą filmą negalėjau atsikratyti šios minties, ir visą filmą lyginau filmo personažus su šiuolaikiniais žmonėmis. Vienas prie vieno. Tema neverta plėtojimo, bet panašumas – akivaizdus. Bet kaip sakoma, visada bus neapykantos pilnų žmonių, visada bus išsivystyme strigusių žmonių, ir ką jau čia padarysi.
Rekomenduoju, labai graži istorija, puiki vaidyba, įtraukiantis siužetas. Tobulas filmas vakarui, kai nesinori giliai mąstyti, bet norisi kažko įdomesnio.
• •
The Expendables 2 (2012) – bomba. Visiška bomba. Žaviuosi filmais ir jų kūrėjais, kurie statydami antras dalis atsižvelgia į pirmos dalies klaidas ir išklauso kritikų nuomones. Taip atsitiko ir su garsiausiu šių laikų macho filmo antra dalimi. Kai beveik prieš dvejus metus pažiūrėjome pirmąją dalį, apie ją rašiau „[…] filmas prastas šlamštelis. Gaila, kad tokią puikią idėją (šiek tiek humoristišką bajavyką su visais žvaigždūnais) režisavo Stallone, nes jis paprasčiausiai negabus režisūroje. Klišių ir nuobodybių kupinas stilius.“ – ir tai buvo visiška tiesa. Reikia būtinai pastebėti tai, kad tada parašiau ir ekspektacijas antrai daliai: „Tik tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau ironijos ir pasišaipymo iš savęs – tada bus daug linksmiau žiūrėti, nes tokiuose filmuose reikia spręsti ne pasaulio problemas ir meilės vingrybes, o tiesiog reikia daryti gerą komediją.“
Ir ką galvojate? Jie taip ir padarė! Kai mano tėvai pažiūrėjo šį filmą, iš jo išėjo labai laimingi – sakė, jog taip smagiai seniai nesijuokė. Ėjau į filmą tikėdamasis daug geresnio kūrinio, nei pirma dalis, ir garantuotai atsakau: tą ir gavau. Taip, filmas nėra tobulas, tačiau pagaliau jis padarytas toks, kokį jį ir reikėjo padaryti. Pasišaipymas iš savęs, akivaizdžiai ironiškas macho filmas, nerealių pasišaudymų ir pasiskraidymų bajavykas, kuriame visos priešų kulkos lekia pro šalį, o didvyriai gali padaryti praktiškai bet ką, nes yra tokie nerealūs, jog net jų raumenims galima išduoti atskirus asmens tapatybės dokumentus. Subtilūs juokeliai arba užuominos į senus aktorių filmus – fantastika. Vien ko vertas Švarco „I’m back!“, kuris, dėl man nesuprantamų priežasčių, salėje prajuokino tik mane ir G. Juk šis filmas – ne šiaip sau veiksmo filmas, o gryniausia veiksmo komedija. Netgi Stallone, kuris atidavė režisūros vairą šiek tiek kokybiškesniam režisieriui, šiame filme vaidina labiau atsipalaidavęs ir nesistengia sukurti super rimto kietuolio įvaizdžio – jis tiesiog vaidina seną, peztantį raumeningą ir galingą kovotoją. Pavargusį kovotoją. Apskritai, visi šio filmo aktoriai suprato, kad tai, vienareikšmiškai, komedija, todėl puikiai persiorientavo į šiek tiek kitokius vaidmenis, nei pirmame filme. Ir, aišku, nusamdė Chuck Norris – dėl kurio vaidmens aš labai pykstu, nes jis nepadarė savo garsiojo suktuko!!! Taigi, dabar būtinai lauksim trečios dalies, kur suktukas privalo įvykti.
Jeigu rimtai, tai eikit į šį filmą. Tikrai gera smagybių dozė. Antro tokio filmo šiais laikais nerasite. O ir labai smagu pasižiūrėti į visus ekrano kietuolius. Net Švarcas gauna nemažai eterio. Sukelia kažikokią nostalgiją ir dėl to filmas tampa tik dar malonesnis. Rekomenduoju. Nykščiai aukštyn.
• •
Shame (2011) – tai, regis, bus filmas, kurį ilgiausiai vengiau aprašyti. Iš visų kada nors aprašytų filmų. Buvau prisėdęs bent keturis kartus, bet vis atidėdavau ir rasdavau kitos veiklos. Ir nežinau kodėl – galbūt priežastis buvo tiesiog neturėjimas ką pasakyti apie šį filmą. Iš tiesų, jis nepaliko jokių jausmų – nei gerų, nei blogų. Likau abejingas šiam filmui. Labai keista, nes girdėjau, jog šis filmas paveikė ne vieną žmogų, įvairiai, netikėtai. Man jis nepadarė jokios įtakos, ir prabėgus neilgam laikui pradėjau apskritai po truputį pamiršti kas ten įvyko.
Filmas pradedamas pimpalo rodymu, kas iš tiesų ir nusako viso filmo esmę. Filme pateikiama gėda susijusi tik su seksu ir, rodos, nieko jame daugiau ir nėra. Tačiau negalima teigti, kad išskirtinių momentų nebuvo. Vien ko vertos sekso scenos, kur negali patikėti, jog jos suvaidintos, ypač paskutinė scena su dviem moterimis. Sekso scena viešbutyje yra netgi šiek tiek simboliška – ji buvo filmuota viešbutyje, kuris garsėja tuo, jog jame gyventojai nuolat mylisi prieš langus, ką dažnai mato šalia esančio parko lankytojai; scena buvo filmuota dienos metu, todėl filmavimą stebėti susirinko krūvelė praeivių. Taip pat ne ką mažiau įspūdinga ir muzikinė, dainavimo scena, kuri nufilmuota vienu bandymu ir yra tikroviška tuo, jog abu aktoriai vyrai niekada nebuvo girdėję savo kompanionės dainuojant ir jų reakcija į dainavimą buvo nuoširdi.
Filme buvo ir daugiau įdomių scenų, o gėdos jausmas perteikiamas nuolat ir įvairiais būdais (bene įdomiausias buvo moteris metro, kur nereikėjo jokių žodžių, jokių veiksmų, užteko persimainiusios jos išraiškos ir akių). Tiesą sakant toks požiūris į gėdą man netgi nepatiko. Nežinau, kokią žinią filmo kūrėjai norėjo perduoti, tačiau ši gėda dėl sekso yra konservatyvios ir į kitų reikalus besikišančios visuomenės piktžaizdė. Seksualūs ir aktyvūs žmonės turi teisę mylėtis su kuo nori ir kiek nori, turi teisę kruštis tarpusavyje kiek geidžia, turi teisę mylėtis su savo lytimi ar išbandyti visas įmanomas sekso pozas. Ir niekieno reikalas, kaip ir su kuo jie tai daro. Todėl ta filme rodoma gėda yra tik visuomenės spaudimo padarinys, į kurį reiktų nekreipti dėmesio ir mėgautis savo pasirinkimu. Manau, kad toks laisvo sekso pasmerkimas pridaro tik daugiau bėdų, negu naudos – žmonės susikausto, pradeda bijoti nebūtų dalykų, o tai anksčiau ar vėliau pavirsta į visokiausias psichologines problemas. Nebesiplečiant noriu pasakyti, jog filmas tikrai neblogas ir jį verta pažiūrėti kaip įdomų kūrinį apie sekso alkoholiką – su savo priklausomybe kovojantį vyrą ir keistas situacijas, į kurias jis patenka. Jei esate konservatyvus katalikas ir vien tik išgirdus žodį „analinis seksas“ jums išrausta žandai – geriau filmo nežiūrėkite. Vis tiek jo nesuprasite. O visiems kitiems – žalia šviesa.
• •
Detachment (2011) – filmų apie mokyklas ir sunkius moksleivius pristatyta pakankamai tiek, kad šiek tiek privengtum tokio tipo kūrinių. Iš tiesų neįsivaizduoju, ar dar įmanoma sukurti įdomų ir išskirtinį filmą apie rajonines JAV mokyklas, kadangi tokių filmų šimtais nebesuskaičiuosi. Bet režisieriai bando. Ir, kas keisčiausia, bando Tony Kaye, režisierius, pastatęs taipogi jaunimo problemas nagrinėjantį filmą American History X, kuriame žiaurus elgesys mokyklose yra vienas iš esminių siužeto elementų. Detachment nėra labai populiarus filmas. Tai, tikriausiai, nulėmė režisieriaus kūrybos istorija – po minėtojo American History X jis taip ir nepastatė nieko įdomesnio, ką galima būtų žiūrėti nesigailint. Vienkartinė šlovė. Todėl filmo prodiusavimui ir reklamai reikalingų rėmėjų neatsirado, ko pasekoje filmas net neatsipirko.
O gaila. Nes šis filmas tikrai nėra blogas. Adrien Brody, vienas iš mano labai mėgstamų aktorių, suvaidina superinį bejausmį pakaitinį mokytoją, atvykusį dėstyti klasikinės literatūros mokykloje, kurioje sunkių vaikų netrūksta. Tačiau filme pateikiama mokykla – labai nerealistiška. Nežinau, ar mano supratimą apie rajonines JAV mokyklas sugadino kiti filmai (kur tos mokyklos atvaizduojamos kaip grafitty apipaišytos blogio irštvos), tačiau ši mokykla pasirodė tikrai keista – išvaizdūs ir nepavargę mokytojai, tvarkinga aplinka, viskas veikia puikiai, tik štai keliskart išlenda išsišokėliai ir jokių ribų nejaučiantys moksleiviai. Beje, kaip bebūtų juokinga, bet šiame filme išsišokėliai pateikiami net kelių rasių – taip, matyt, bandoma laužyti stereotipus ar bent padaryti filmą tokį, jog vėliau neatsirastų komentarų „ir vėl visur blogiukai tik juodaodžiai“.
Taip pat kritikuoti galima ir pagrindinio aktoriaus laikiną „kambariokę“, kuri net įtemptose, krizinėse scenose nesugeba suvaidinti pusę lūpų nesišypsodama. Tame galima įžvelgti ir režisieriaus kaltės, nes scenas galima kartoti, kol išgausi puikiausią variantą – kas buvo padaryta jo šedevre American History X, kur scenos buvo daug sudėtingesnės ir reikalavo didesnių vaidybos pastangų. Tačiau visų personažų vaidybą pakankamai atsveria Adrien Brody vaidmuo, sugebantis ir sužavėti, ir kai kuriomis akimirkomis nustebinti.
Siužeto vystymas ir esminiai taškai nėra kažkas nuostabaus, tai parodyta daugybėje filmų. Įdomesnės vietos yra mokytojų monologai, pasisakymai, arba tiesiog reakcijos į mokinius. Nors pagrindinio personažo nelaimės ir išgyvenimai nepaperka, tačiau jo psichiniai pašokinėjimai sukelia smalsumą. Vien dėl to šis filmas ir yra įdomus, sudarantys visai teigiamą įspūdį. Tikrai galima žiūrėti.
• •
The Guard (2011) – jeigu mums būna nesuprantamas britų humoras, tai britai turėtų maždaug taip pat pasimesti pamatę airių humorą. Šis filmas turėtų būti įvardijamas kaip gryniausia komedija, tačiau dažnam lietuviui jį žiūrint turėtų būti visiškai nejuokinga. Mes gi Nasha Russia nesąmonių auginama šalis. Juokeliai šiame filme tiesmukiški ir grubūs. Tyras bjaurus juodas humoras, nepaisant jokių aplinkybių – ironiškas pasišaipymas iš nelaimių, dėl kurių kalti patys nelaimėliai, nesiskaitymas su žmonėmis, sausas rasizmas ir panašūs juokeliai, kurie iš airių lupų skamba savotiškai juokingai. Brendan Gleeson, labiausiai žinomas iš Hario Poterio filmų, bet mano labiau mėgstamas dėl vaidmens filme In Bruges, šiame filme atliko puikų heiterio vaidmenį. (Beveik) viskuo nusivylęs seržantas, nesilaikantis jokių normų, miegantis su prostitutėmis, engiantis savo jauną kolegą ir akivaizdžiai niekinantis juodaodį kolegą, atvykusį iš JAV į pagalbą tiriant nusikaltimų bangą. Šis filmas išsiskiria tuo, kad jį žiūrėdamas visai pamiršti siužetą – jis yra tik antraeilis dalykas palyginus su vaidyba. Nejučia visą dėmesį sukoncentruoji į aktorius ir net nepastebi, jei kokie nors siužeto vingiai pasirodo nuobodūs. Pats siužetas tikrai nėra vienas iš įdomiųjų – eilinis detektyvinis kriminalas, kai kažkas miršta, kažkas dingsta, o kažką reikia pagauti. Tačiau kai visa tai apipini puikia humoristine vaidyba ir airiškais juokeliais, gauni labai savotišką filmą, kuris patiks tik tam tikro tipo žiūrovui. Gal todėl šis filmas laurų ir neskina, nes jis per daug tiesmukas ir tuo pačiu subtilus, kad būtų prieinamas masėms. Tačiau aš, asmeniškai, visai rekomenduoju. Netradicinis filmas, skirtas linksmiau pažinti šalį, kuri per kiekvieną Euroviziją duoda mums maksimalų skaičių taškų.
Ghost Recon Alpha (2012) – žaidžiantys kompiuterinius žaidimus iškart pažins filmo pavadinimą. Štai tokie turi būti filmai, sukurti pagal žaidimus! Čia 25 minučių šedevras, tikras pavyzdys, kaip reikia kurti fantastinius veiksmo filmus. Net nežaidus šio žaidimo, šis filmas turėtų patikti – tai vienos kovos filmas, kur JAV kariai medžioja rusus ir susiduria su pasipriešinimu. Efektai įspūdingi, pasišaudymas nerealus, veiksmas puikus. Prisiminus tokius košmariškus pagal žaidimus sukurtus filmus kaip Hitman, šis trumpas filmas atrodo kaip visiškas išganymas. Rekomenduoju, 25 minutės superinio veiksmo.
The Sting (1973) – kadangi mėgstu sukčių ir aferų filmus, ypač susijusius su visokiais kazino ar šiaip lošimais, tai šį seną seną filmą suvalgiau ypač maloniai. Dvi su puse malonios nostalgijos prabėgo gan greitai ir paliko labai malonu įspūdį. Jei šiuolaikinis aferų filmas, Ocean’s Eleven, jums paliko įspūdį, šis filmas nuteiks labai džiugiai. Vienintelis šio filmo minusas – tai seniau kine labai mėgstama dirbtina vaidyba. Ji man niekada nepatiko, todėl nuo seno nemėgstu senobinių filmų, ypač amerikietiškų, nes vaidyba juose yra visai nelogiška ir tinkanti tik humoro serialams. O bet tačiau nors vaidyba ir kliūva, logikos kartais nėra, bet nostalgijos jausmas stipresnis už bet kokį sveiką protą. Jei tokie filmai jums primena vakarus prie televizoriaus vaikystėje, o gal šiaip mėgstate prisiminti tą paprastesnį, neįpareigojantį kiną, šis filmas jums labai patiks. Nereikia nė pridurti, jog šiame filme dar ir siužetas visai įdomus, afera rezgama puikiai, o siužeto atpasakojimas – nenuviliantis. Viskas pateikiama aiškiai ir įtraukiančiai – pirmiausiai priežastis, tada ruošimasis aferai, o galų gale tiek laukta afera – todėl susidomėjimas filmo metu vis kyla ir nepaleidžia iki paskutinės minutės. Rekomenduoju tiems, kuriems tinka visos anksčiau išdėstytos priežastys – prisiminimai, nostalgija ar tiesiog pomėgis senam kinui.
Contact (1997) – šis filmas man reiškia labai daug. Kai vaikystėje pamačiau jį per televizorių, mane krėtė šiurpas vos ne kiekvienos scenos metu. Šis filmas privertė (ir išmokė) mane svajoti apie neįmanomus dalykus – apie keliones į kitas galaktikas ir visatos pažinimą. Jei gerai pamenu tuos senus laikus, tai šis filmas mane daug labiau paskatino domėtis visata, negu bet kokios pasaulio pažinimo pamokos. Iki šiol prisimindavau šio filmo epizodus ir tai man sukeldavo ne tik malonią nostalgiją (juk visi žinote, ką reiškia prisiminimai apie džiugius jausmus vaikystėje), bet ir mintis, verčiančias vėl svajoti apie tolimas žvaigždes ir galimybę iškeliauti į kosmosą. Manau, kad tik šio filmo dėka, būdamas dar tik paauglys, pradėjau suvokti, jog nugyvensiu savo gyvenimą nepamatęs to, kas atvaizduojama šiame filme. Tai liūdna žinia, bet ji moko daugybės teigiamų dalykų, kurie padeda augti ir ugdyti loginį mąstymą.
Pats filmas yra labai sentimentalus, pilnas holivudinių klišių. Daugumos dialogų filme tikrai nereikia. Gal ir galima teigti, jog filmo siužeto visuma yra visai išbaigtas kūrinys ir išėmus kurią nors dalį gautųsi pusėtinas darbas. Bet tai tik pasvarstymai apie kinematografiją. Šio filmo negaliu vertinti iš techninės pusės, nes jis man suteikia per daug įvairiausių prisiminimų ir per daug man reiškia. Manau, kad daugelis turime tokių filmų, kurie tiesiog artimi ir taškas. Net nepaisant jų kokybės, kas juose vaidina ir kiek jie vertingi. Aišku, apie vaidybą galima kalbėti ir kalbėti. Jodie Foster vaidyboje blogiausia yra tai, jog kai ji vaidina pasimetusią, drebančia ir pakrikusią dėl apturėto streso ar vizijos, kurios niekas nematė, iš tiesų ji nevaidina, o tik būna savimi. Ji visuomet atrodo tokia, o jos vaidyba nesikeičia nei meilės scenoje, nei sukrėtimo scenoje. Tai silpniausia filmo vieta. Kita silpna filmo vieta galima būtų pavadinti nerealistišką siužetą, kuriame atradimai ir konstruojamas aparatas prasilenkia su bet kokia logika. Tačiau reikia atsiminti, jog tai absoliučiai fantastinis filmas apie nežemiškus dalykus, todėl fizikinės logikos jame gali ir nebūti.
Geriausias dalykas šiame filme yra Okamo skustuvo teorijos panaudojimas sulyginant religiją ir kosmoso keliones. Okamo skustuvu vadinamas principas, kai bet kokio reiškinio paaiškinimui turi būti naudojama kaip galima mažiau prielaidų. Jei kelios teorijos vienodai gerai paaiškina stebimą reiškinį, reikia rinktis tą, kuri reikalauja mažiau prielaidų. Kadangi šiame filme religinių užuominų ir tikėjimo buvo pakankamai daug, Okamo skustuvo paminėjimas labai tiko kalbant apie dievo egzistavimą, o vėliau – apie kosmoso keliones. Aišku, giliai tikintys ir šį filmą matę žmonės man teigs, kad šios teorijos panaudojimas šiame filme tik patvirtina tai, kad tikėti į dievą yra pagrįsta. Bet tuomet aš pasakysiu, jog nematėte šio filmo. Nes viena iš paskutinių scenų, kurioje minima vaizdo kamera, skustuvą nukreipia visiškai kita kryptimi.
Būtina paminėti, kad filmą pastatė Robert Zemeckis, kurio kilmę taip garbina lietuvių kino atstovai. Bet svarbiau, jog istorijos autorius – Carl Sagan, kuris buvo vienas nuostabiausių astronomų ir mokslo populiarintojų. Rekomenduoju šį filmą svajotojams apie tai, kaip kada nors jie iškeliaus į kosmosą. Gal to ir neatsitiks, bet svajoti būtina, be svajonių žmogus žlugtų. O man šis filmas tiesiog yra artimas ir brangus dėl vaikystės prisiminimų. Tai jeigu jums filmas pasirodė prastas, gal nors dėl to pateisinsite mano pagyras jam :)
• •
Sympathy for Lady Vengeance (2005) – trečioji netikros trilogijos The Vengeance Trilogy dalis, P. Korėjos Chan-wook Park režisieriaus pasakojimas apie iš kalėjimo išėjusią moterį, ieškančią keršto ir gyvenimo prasmės. Japonų, P. Korėjos šiuolaikiniai veiksmo filmai dažnai pasižymi savo keistumu ir ramiu veidu daromomis šlykštynėmis – pirštų pjaustymu, viską ištaškančiu šaudymu, su humoru pateikiamomis žmonių kankynėmis ir pan. Tai, tikriausiai, galima būtų pavadinti juodu humoru ir, tiesą sakant, man tai labai patinka. Patinka ir dar tūkstančiams šio režisieriaus darbų gerbėjų, kurių nemažai yra ir tarp lietuvių žiūrovų. Filme pasakojama gan įdomi istorija apie kalėjime sėdėjusią moterį, kuri susirado bendrininkų neįprastais ir originaliais būdais (vėlgi, visokiais veiksmais, kurie silpnesniam žiūrovui gali pasirodyti ne itin malonūs), tačiau ne ką mažiau svarbi siužeto linija yra dabartyje vykstantis veiksmas ir moters elgesys grįžus į laisvą pasaulį. Abi šios linijos susipina filmo eigoje ir po truputį atskleidžia žiaurią istoriją, kaip paprasta mergaitė tapo tokia negailestinga žudike. Dėl filmo siužeto pateikimo kiekvienas žiūrovas žudikę pamėgsta ir pradeda pateisinti jos veiksmus, vos tik atskleidžiama kokia siužeto detalė. Filme taip pat pateikiami ir keli dalykai, kurie moraliai sveikoje visuomenėje turėtų būti smerkiami, bet kiekvienas žmogus giliai širdyje žino, kad yra tikimybė, jog pats taip pasielgtų. Kankinimo ar žudymo scenos, nors ir neteisingos, bet sukeldavo šiokį tokį malonumą dėl fakto, kad pagaliau blogį nugali gėris. Linčo teismas šiuolaikinėje visuomenėje smerkiamas, nors dar visai neseniai mūsų provincijose tai buvo aktyviai vykdoma ir daugybė žmonių to patyliukais nesmerkdavo. Nes žino, jog patys taip pasielgtų.
Tačiau pats filmas tokių gilių minčių nenagrinėja. Tai tiesiog paprastas ir aktyvus filmas, kuriame tiesiog pasakojama įdomi istorija. Matyt svarbiausias filmo akcentas yra tas keistumas ir mūsų kultūrai neįprastas vaizdas, kai ramiu veidu daromi šlykštūs dalykai. Lyg koks psichopatas, garsiai juokdamasis žudytų gyvūnėlius vidury gatvės. Filmo vaizdai ir režisieriaus darbas verti daugybės liaupsių, nes tai dar vienas P. Korėjos filmas, kuris vizualiai nuostabus. Spalvų ryškumas, vaizdiniai, kuklūs efektai ten, kur reikia. Estetika ekrane yra privalomas gero filmo atributas (todėl negaliu pakęsti 3D filmų, kurie nutamsina spalvas ir sujaukia to stačiakampio vientisumą).
Kitus du netikros trilogijos (ji taip vadinama dėl to, jog filmai tarpusavy nėra susiję) filmus pažiūrėti būtina, dar vieną iš jų be jokių abejonių žiūrėsiu. Buvo tikrai įdomu.
Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai
