SAVAIČIŲ PRIVALOMA PAŽIŪRĖTI:
BBC: Human Planet (2011)
– 8 serijos. 8 valandos dingusio pasaulio. Turiu omeny mano pasaulio, nes visas pasinerdavau į šias stebuklingas 8 serijas apie mūsų pasaulį ir žmogaus prisitaikymą jame. Visiškai įtraukdavo ir sukeldavo malonų lengvą katarsį.

Ar jau peržiūrėjote anksčiau mano išreklamuotus ir neapsakomai išgirtus Planet Earth? Jei ne, tai dabar net nežinau, kurį pasiūlyt žiūrėti pirmąjį. Kaip ir sakiau, Planet Earth yra nuostabiausia gamtos dokumentika, kokią teko matyti. Priversdavo išsižioti. Negalėdavau patikėti, kaip ta dokumentika nufilmuojama. Nesuvokiau, kokia ten technika naudota. Trumpai sakant nuostabus meno kūrinys, kurį verta pažiūrėti net nemėgstantiems gamtos dokumentikos.

Kai pareklamavau Planet Earth, komentaruose man nurodė būtinai pažiūrėti Human Planet. Susidomėjau – ir labai tuo džiaugiuosi. Iš tiesų šie du serialai vienas nuo kito ženkliai skiriasi. Human Planet yra labiau apie žmogų ir kaip jis sugeba prisitaikyti mažiausiai svetingose pasaulio dalyse ir sudėtingiausiose situacijose. Žiūrint Human Planet neišsižiodavau ir nesistebėdavau, kaip serialas nufilmuotas, nes kažko ypatingai stebuklingo jie nedarė. Tačiau nors ir nedarė nieko stebuklingo, bet darė viską neapsakomai gražiai. Tai tikrai fantastiško grožio kūrinys. Kiekvienos serijos gale parodydavo, kaip filmavo sudėtingiausius kadrus. Tai labai geras kūrėjų sprendimas, nes šios dalys buvo ne ką mažiau įdomesnės už pačią dokumentiką. Netgi būdavo įdomu sulyginti – štai rodo kaip visokios gentys prisitaiko prie tam tikrų gamtos sąlygų, o čia rodo, kaip šiuolaikiniai žmonės bando prisitaikyti su šiuolaikine įranga. Gaudavosi visai gražus palyginimas. Spėju, jog filmuojamiems žmonėms visi operatoriai ir darbuotojai dažnai atrodydavo juokingai. Pavyzdžiui, tikrai humoristiškai atrodė, kai džiunglių čiabuviai karstėsi į milžiniškų medžių viršūnes tiesiog rankomis, o šalia į medį sunkiai kėlėsi operatorius, apsiraišiojęs krūva virvių ir užsidėjęs visokiausias apsaugas.

Apie šį serialą galima šnekėti valandų valandas, kaip ir apie Planet Earth. Jie abu tokie žiauriai įdomūs, kad po to nevalingai priverčia domėtis tomis tautelėmis, gentimis – viskuo, ką parodė. Norite įspūdingų vaizdų? Žiūrėkite. Norite turiningai praleisto laiko prie televizoriaus/ekrano – žiūrėkite. Turiningiau neįsivaizduoju. Nemanau, kad egzistuoja koks nors paprastas žmogus (ne mokslininkas), kurio bent kas nors šiame seriale nenustebintų. Man irgi atrodė, jog apie pasaulio gyventojus žinau daug ką, bet po kiekvienos serijos suprasdavau, kad žinau absoliučiai mažai. Geriausios pasaulio pažinimo pamokos, kokias esu turėjęs. Po jų teliko vienas noras – į didžiąją dalį tų vietų nukeliauti ir viską pamatyti/patirti savo kailiu. Gaila, kad per mažai galimybių tą padaryti… Taigi, ačiū rekomendavusiems ir kviečiu visus – žiūrėkite ir džiaukitės.

Serialo puslapis pasinaršymui BBC – Human Planet Explorer.

• •

SAVAIČIŲ MEILĖS IR ŽMOGAUS ISTORIJA:
Barney’s Version (2010)
– kelias minutes bandžiau prisiminti nors vieną neseniai matytą dramą, kuri paliktų tokį gerą ir malonų įspūdį. Šis filmas yra drama iš didžiosios D. Ta tikroji drama, kurioje netrūksta visiškai nieko – yra visos sudedamosios dalys, kokių gali prireikti bet kuriam žiūrovui. Išskirtinis intelektualas, hipių neštas ir pamestas, krūva žmonų, besikeičiantys draugai, mirtys, išsiskyrimai, ligos, nelaimės, liūdesys ir džiaugsmas. Man buvo sunku patikėti, kad šio filmo trukmė tik 2 valandos su trupučiu. Nesupratau, kaip buvo galima tiek visko sutalpinti į vieną filmą ir taip puikiai viską išpildyti – neskubinant, atidirbant, pateikiant ne paviršutiniškai, o kaip tik labai aiškiai ir subtiliai. Mėginu suprasti, kas šiame filme mane taip sužavėjo. Gali būti, kad vaidyba – Paul Giamatti buvo įspūdingas ir įsimenantis kaip niekad. Nors mačiau jį daug kur, bet neatsimenu nei vieno jo vaidmens. O šį prisiminsiu ilgam. Gali būti, kad siužetas – tiek visko sudėta, ir viskas pateikta taip gražiai ir nuoširdžiai, jog negalima neįsimylėti šios istorijos. Gali būti, kad išskirtinumas – šis filmas labai ramus, tačiau vis tiek kupinas įdomybių ir įtraukiančių scenų. Gali būti, kad dėl išpildymo – filmas taip įtraukė, jog net norėdamas nepastebėjau jokių kvailų smulkmenų ar nelogiškų siužeto posūkių. Žiūrint šį filmą stebėjausi: kaip gali taip viskas sklandžiai eiti? Galbūt tai buvo Paul Giamatti sugebėjimas tempti visą filmą aukštyn savo puikia charizma. Galbūt tai buvo mano nuotaika ar tiesiog nusiteikimas – gal kiti atras užkliūvančių dalykų, bet man retas filmas (ypač drama) susižiūri taip maloniai. Tai vienas geresnių šių metų filmų. Ypatingai nuoširdus filmas. Labai gražus. Ir visi kiti teigiami epitetai. Skubėkite žiūrėti.


SAVAIČIŲ GRAUDŽIAI JUOKINGA TIESA:

No Man’s Land (Nicija zemlja) (2011)
– nežinau, kelintą sykį žiūriu šį filmą, bet kaskart jis man iš naujo patinka. Žaviuosi balkanais, nes tik jie sugeba iš žiaurių savo nelaimių ramiai pasijuokti ir dar pastatyti ypatingo gerumo komediją apie tai. Kalbu apie karą, kai buvo niokojama visa Bosnija ir Hercegovina. Filmo siužetas sukasi apie vieną bunkerį, ir beveik iš jo neišlenda. Bunkeryje – serbas ir bosnis. Pabėgti iš ten – praktiškai neįmanoma, nes bunkeris – viduryje fronto. Na, o toliau prasideda juodo absurdiško humoro situacijos – tarp jų, tarp JT taikos karių, tarp žurnalistų. O žiūrovams, nebežinantiems kaip reaguoti į karo baisybes, telieka iš jų pasijuokti. Kaip ne kartą buvo minėta „NVVGA“ varškės grupėje – nėra dalykų, iš kurių negalima juoktis. Tai viena puikesnių Europos kino juodo humoro komedijų. Tik atsiminkite, kad nors šis filmas priskiriamas prie komedijų, visgi jis nėra pramoga. Tai kūrinys, kuris turėtų priversti susimąstyti apie įvairius su tuo susijusius dalykus. Ypač Jungtinių Tautų infantilumą (kuo įsitikinome ir per Gruzijos-Rusijos konfliktą). Daugiau ir neberašysiu, nes tai vienas iš tų filmų, kuriuos pažiūrėti turi kiekvienas. Tad pirmyn.


SAVAIČIŲ FANTASTINIAI KEISTUOLIAI:

Being John Malkovich (1999)
– galite toliau neskaityti – geriau eikite žiūrėti šio filmo. Kadangi pažiūrėjau Adaptation, to paties režisieriaus Spike Jonze ir to paties išprotėjusio scenaristo Charlie Kaufman kūrinį, tai prisiminiau, kad G. dar šio filmo nebuvo mačiusi. Mielai pažiūrėjau antrą sykį. Likau ne ką mažiau patenkintas, nei žiūrėdamas šį filmą per TV prieš kokius 8 metus. Tokius filmus žiūri ir galvoji, kaip nuostabiai jie įpina fantastinius dalykus į paprastą kasdienybę ir priverčia žiūrovą patikėti, kad viskas egzistuoja iš tiesų. Pusinis aukštas? Kodėl gi ne! Portalas į kito žmogaus smegenis? Kodėl gi ne! John Malkovich‘ius vaidina John Malkovich’ių? Kas trukdo! Visgi žiūriu, kad aktorių vaidinimas tikrus save – vizitinė Charlie Kaufman kortelė. Mėgsta jis tokius eksperimentus, ir išties, jie tikrai pavyksta. John Malkovich niekada nebebus toks pats, koks buvo iki šio filmo. Šitas filmas leidžia su juo susipažinti kažkaip… artimiau. Ir pažinti jo netikrą asmenybę su tikrumo iliuzija. Visų nukreizėjimų filme net neminėsiu. Turėjo būt linksma filmuotis, nes visi aktoriai vaidina lyg trenkti. Ir vaidina puikiai – vienintelis filmas, kuriame man netrūkčioja skrandis nuo Cameron Diaz :) Šio filmas neturėtų būti rekomenduojamas – jis automatiškai turėtų būti kiekvieno repertuare.

Blue Valentine (2010) – liūdna ir kažkaip stipriai užkabinanti meilės istorija. Nėra jokių pigių triukų – jokių nelaimių ar netikėtų ligų. Tiesiog dviejų žmonių santykių krizė, persipinanti su „tobulos meilės“ prisiminimais. Niekada negalvojau, jog dar įmanoma pastatyti įdomų filmą apie tą „tobulą“ meilę-seilę ir kad toks filmas gali būti įdomus ir nekeliantis žiovulio ar nervinio tiko. Visgi, kažkas tai dar sugeba. Ir sugeba tai praktiškai tobulai. O aktoriai sugeba suvaidinti liūdnus žmones taip, kaip retas gali. Tas liūdnumas kažkoks natūralus, turintis beviltiškumo – nesijaučia, kad suvaidintas. Trumpi prisiminimų epizodai – labai gražūs ir net kietaširdžiai turėtų pajusti romantiką (ypač vyrukui grojant ukulele – uch, reikia mokytis ja grot!). Ir dar geriausia scena – taksisto, kurio automobilyje niekas nesigrabinėja :)) Beje, tai filmas, kuris neįprastas tuo, jog čia bjauriai elgiasi ne vyras – o būtent moteris. Šiame filme vyras yra puikus tėvas, ne tinginys, atsakingas, mylintis vyras ir jam labai rūpi šeima. Moteris, tuo tarpu, yra žiauriai prasta motina ir šalta kaip ledo kalnas. Iš tiesų tas atvirkštinis, nei įprasta, pasikeitimas rolėmis man patiko. Užtenka, kad visuose filmuose neatsakingi ir bjaurūs yra tik vyrai. Tai tikrai neatitinka realybės :)

Taigi, drąsiai žiūrėkite šį filmą. Kad ir kaip nuobodžiai skambėtų žodžių junginys „romantinė drama“, šis filmas ženkliai pralenkia daugumą savo žanro filmų. Liūdnas, beviltiškas, bet gražus filmas. Labai „skaniai“ suklijuotas – gerai padirbėta prie tam tikrų vietų, kad užkabintų kiekvieną jausmą. Netuščias ir geras vakaro praleidimas.

• •

Rise of the Planet of the Apes (2011) – vasaros filmas-žvaigždė. Reklamuotas, išgirtas, siūlytas ir visaip kaip garbintas. Tiek įdomiai prireklamavo, jog net mane labai labai viliojo nueiti. Viliojo ir tuo, jog senojo filmo „Beždžionių planeta“ priešistorė, ir tuo, kad anonsas sudarė įspūdį, jog filmas bus labai įtemptas ir geras veiksmo filmas. Tai iš pat pradžių pasakysiu, jog anonsai (kaip visada) meluoja. Veiksmo filme ne tiek ir daug, o kai filmas baigiasi, kyla toks švelnus klausimas „O tai ką, jau viskas?“. Pagrindinė filmo kova, kuri turėtų būti ypač įspūdingas reginys, pralekia labai greitai ir net nespėji susivokti, kad jau viskas. Aišku, režisierius protingas kaip velniokas – paliko tokį žingeidumą „kas bus toliau“, jog garantuotai antra dalis finansiškai bus sėkmingesnė už šią. Efektai filme padaryti tobulai, net nesigilinsiu – gražu ir profesionalu. Kokybė! Yra filme keletas tikrai įspūdingų scenų, viena gi išsiskiria taip, kad net priverčia išsižioti – tokių scenų darbas (pradedant aplinka, baigiant vaidyba, garsu, kamera) vertas pagyrų. Atrodytų viskas lyg ir nuostabu, tačiau… Tačiau išlenda pagrindinė siužeto mintis, kuri toli gražu nėra labai pagirtina. Na taip, žmonės tikrai žiauriai elgiasi su gyvūnais. Tačiau kiek filme parodoma to žiaurumo, tai čia yra tik mažutėlytė dalelytė to, kas iš tiesų vyksta realiame pasaulyje. O siužetas šiek tiek nervino dėl to, jog labai pigiai papirko žiūrovą ir privertė jį nekęsti žmonijos ir gailėtis beždžionių. Yra už ką jų gailėtis – kai tokios mielos beždžionėlės gyvenimas nupiešiamas taip gražiai, lyg laimingo kūdikio, o tuomet ateina siaubas baubas ir viską sugadina – kaip gi neliūdėsi dėl tokios nelaimės. Ir žiūrovai iš tiesų labai lengvai apdurninami. Žiūrovui iš tiesų net nerūpi, kas iš tikrųjų vyksta parodytose laboratorijose ir jam net neįdomios kitos filmo beždžionės, ant kurių bando visokiausius vaistus ir pan. Žiūrovui visą filmą baisiai gaila beždžionės-herojės, kuri gyveno laimingą vaikystę, o dabar jai tenka gyventi kelių kvadratinių metrų dydžio dėžėje ir dar kęsti ne tik žmogaus psichologinį smurtą, bet ir savo gentainių priespaudą. Pasakysiu ironiškai: ajajaj, kaip baisu.

Filmas – pigūs siužeto triukai persipynę su įdomia istorija apie tai, iš kur atsirado Beždžionių planeta. Taip pat – juokingos priežastys (vaisto nuo Alzhaimerio paieška), puikaus aktoriaus visiškai prasta vaidyba (James Franco). Pagyrimui – tobulos beždžionės, kai nesuprasi kur kompiuterinės, o kur tikros. Puikus beždžionių elgsenos perpratimas. Ir, kaip minėjau, kelių esminių scenų ištobulinimas iki tokio lygio, jog tikrai išsižiojau. Galėčiau abiejų pusių dalykų vardinti daugiau, bet nėra reikalo. Filmą pažiūrėti verta, jis labai įdomus ir gerai susižiūrintis. Gaila, kad buvo pasiduota kelioms holivudinėms filmų kūrybos klišėms – tai pagadino filmą ir neleido jam tapti išskirtiniu. Bet visai verta. Įdomus, neblogas ir kokybiškas holivudinis popselis.

• •

Adaptation. (2002) – įsivaizduokite tokią situaciją: Nicolas Cage vaidina tikrą, egzistuojantį, garsų Holivudo scenaristą Charlie Kaufman, kuris pats parašė scenarijų šiam filmui kartu su savo neegzistuojančiu broliu dvyniu (kurį irgi vaidina Nicolas Cage), kurį išsigalvojo tik dėl šio filmo, ir kuris imdb.com įvestas kaip tikras asmuo ir kuris dar buvo nominuotas Oskarui (tai pirmas ir vienintelis kartas, kai išgalvotas asmuo nominuotas Oskarui). Skamba šizovai? Tai patikėkite, taip ir yra. Įdomiausia stebėti filmą suvokiant, kad filmą rašęs žmogus rašė apie save. Ir dar visą filmą negali atsikratyti įtarimų, ar jo dvynys brolis – egzistuoja? Be viso to dar turime stiprų antrinių aktorių užnugarį – Meryl Streep ir ypatingai Chris Cooper. Gauname labai šizovą ir visai įdomų filmą. Bėda tik viena, jog filme tiek keistenybių ir pagrindinio personažo klejonių, kad kartais tiesiog pasiklysti siužete arba net imi jį sunkiai sekti – stengiesi sukoncentruoti dėmesį. Idėja, veiksmas – viskas OK, puiki istorija. Tačiau dalyje filmo tai dėstoma taip lėtai, jog pasidaro nuobodu. Tai prisipažinsiu, jog dalį filmo buvo tikrai nuobodu ir sunku žiūrėti. Tačiau įdomesnės vietos pataisydavo reikalus, o bendras jausmas pažiūrėjus filmą buvo geras. Tai galiu tik pasakyti, kad tai tikrai nekasdienis, neįprastas filmas ir verta pažiūrėti vien dėl to, jog tokių filmų daug nepastatoma. Jis tiesiog originalus. Kitoks.

Nausicaa of the Valley of the Wind (Kaze no tani no Naushika) (1984) – labai liūdėsiu, kai baigsis anime filmų kolekcija, kurią man rekomendavo pažiūrėti. Aišku, dar jų turiu, bet sąrašas artėja prie pabaigos. Net nenoriu kartotis, nes visi mano anime filmų aprašymai vienodi. Neatsistebiu fantazija, grožiuosi vaizdais, mėgstu nuotaiką ir apskritai daugumą šių filmų laikau meno kūriniais. Kartais žiūriu ir nesuprantu, kaip įmanoma ne tik vaizduotėje sukurti tokius pasaulius, bet juos taip puikiai atvaizduoti ekrane. Šis filmas – apie nykstantį pasaulį, kuriame žmonės saugosi nuo milžiniškų vabalų, gyvenančių nuodinguose ir besiplečiančiuose miškuose. Tarp viso to dar vyksta karas tarp žmonių genčių ir t.t. Didelis bardakas, kuris visas labai gražiai nupieštas. Jeigu mėgstate fantastines knygas, istorijas, pasakas – garantuotai patiks. 2 gyvenimo valandų vertas filmas.

Cars 2 (2011) – prieš trejus metus pažiūrėjęs pirmą dalį, pasirodo, ja džiaugiausi. Pamatęs šios anonsą, nebuvau labai sužavėtas ar paskatintas pažiūrėti. Na, bet pažiūrėjau. Jokių emocijų. Ir blogai, ir gerai. Blogai, jog Pixar animaciniai filmai po žingsnelį tampą durninimo būdas vaikams – prifarširuok filmą pigių nesąmonių, pasilakstymų ir šablonų, ir pritrauksi vaikų dėmesį. Lieka vis mažiau originalumo. Gerai, jog vis dar išlieka personažų kūrybos kokybė, stengiamasi išlaikyti tam tikrą animacijos lygį, kokybė dar jaučiama. Be to buvo ir smagių vietų filme, dalis net visai juokingų, tad atsvėrė šiokį tokį nepasitenkinimą dėl siužeto nuobodumo. Štai taip nuomonė per viduriuką ir stovi. Labai nustebau pamatęs, kad pirma dalis man labai patiko, nes pažiūrėjęs šią dalį niekaip neprisiminiau, kaip reagavau į pirmąją. Po tiek laiko atrodė, jog ji buvo gan panaši į antrąją, bet, reiškia, tuo metu susižiūrėjo maloniau. Beje, labai labai labai geras lietuviškas įgarsinimas. Visiškai pataisantis filmą. Dalis scenų būtų buvusios daug nuobodesnės, jei ne puikūs lietuvių garsintojų balsai ir juokeliai. Tai tiek. Tikiuosi, kad trečios dalies jokiu būdu nebus.

Kai apkabinsiu tave (2010) – patyrę lietuvių kino meistrai nusprendžia, kad mūsuose nieko įdomaus nevyksta, todėl pastato filmą apie tai, kaip tėvui ir dukrai (lietuviams) buvo sudėtinga pasimatyti po antrojo pasaulinio karo… Berlyne. Prieš pat pastatant Berlyno sieną, kai santykiai tarp Rytų ir Vakarų Berlyno jau buvo degantys. Pasakysiu atvirai – tai tas pats, kas pastatyti filmą, kaip kokiam nors lenkui kaimiečiui buvo sunku rinkti grybus ir prasimaitinti, nes jo grybavimo vietose pastatė Aušvicą.

Jei būčiau vokietis, ypač gyvenęs per Berlyno sienos pastatymą, pasiųsčiau filmo kūrėjus vienon vieton. Tuo metu, kai Vokietijoje įtampa buvo didžiulė, kai žmonės buvo žeminami, sekami, kankinami ir susikaldymas žlugdė visą valstybę (gal tiksliau tautą), lietuvių kūrėjai sumano spjauti į visas to laikmečio problemas ir pastato filmą apie tai, kaip kažkokiai mergiotei žiauriai sunku pamatyti savo tėvelį, kuris yra komuniagų pusėje, o ji – komunistų nekenčiamų amerikanskų pusėje. Ir visą filmą jie visaip bando susitikti, skambinėtis ir apsisaugoti nuo „Stasiukų“. Aš neįsivaizduoju nuobodesnės temos kuriant filmą apie Berlyno sienos statymo laikmetį.

Neneigsiu, kad filmas pastatytas visai gražiai, suvaidinta tikrai neblogai ir žiūrint iš kinematografinės pusės – viskas OK. Juda tas lietuvių kinas šiaip ne taip. Nors filmavimo vietų ir per mažai (biudžeto neužteko?), o autentiški senų juostų vaizdai yra visiškai nevykęs ir nebenaudotinas dalykas normaliame filme (ypač toks kiekis), labai nenoriu kažko peikti. Neblogas keturkalbis filmas, vaizdas gražus, autentika kažkiek jaučiama. Bet… Yra per daug „bet“.

Ir dar pamiršau paminėti, kas labai mane prajuokino – tai mėginimas pamėgdžioti garsius filmų režisierius ir pabandymas pastatyti siužeto vingį „Vizija“. Ta vizija apie vienuolį, einantį per ugnį, buvo taip prastai pastatyta ir tokia juokinga, jog visiškai sugadino filmo bendrą vaizdą. Po to vizijos vertinimas krito per žemai, kad galėčiau šį filmą kam nors rekomenduoti pažiūrėti. Tad tikrai nerekomenduoju. Filmas apie nieką. Dar vienas lietuvių fiasko, kuris iš vaizdinės pusės neblogas, bet iš siužeto pusės – nuobodi nesąmonė.

• •

Priest (2011) – lyg išsipildę baisiausi mano košmarai :)) Ateities pasaulis, kuriame visi žmonės yra priklausomi nuo Bažnyčios, gyvena jos valdomuose miestuose, yra atsakingi jai ir meldžiasi kaip prisukti :)) Awesome! Be viso kito, čia dar yra vampyrai, nuo kurių visi Bažnyčios prieglobstyje ir ginasi. Yra tokie kunigai-mušeikos, kurie vampyrus žudo, na ir ten visaip rutuliojasi istorija. Istorija – neįdomi. Nuobodus filmas. Eilinis tamsus pasilakstymas ir muštynės su baisiais vampyrais. Toks nuobodokas kūrinėlis, man nelabai patiko. Gal tik idėja smagi, neneigsiu :)

Little Man (2005) – dokumentinis filmas apie labai priešlaikinį gimdymą, kurio neišgyvena 99,999999% kūdikių. Išgyvenusio istorija. Viso nepažiūrėjau, neištvėriau, baisi istorija, bet tokia jau ta gamta. Kartais pagalvoji, ar tikrai jau taip baisiai elgiasi daktarai ir tėvai, kurie leidžia tokiam neišnešiotam kūdikiui numirti. Bet negaliu nieko sakyti, nes pats to nenoriu ir tikiuosi nepatirsiu. Susilaikau nuo komentarų. Beje, dalis filmo yra gan nuobodu, kur vien jausmingi pasakojimai. Besilaukiantiems tėvams ar šiaip silpnų nervų žmonėms geriau nežiūrėti – tik bereikalingos baimės. Nors istorija apie pasiaukojimą graži – bet garantuotai bus be laimingos pabaigos. Todėl ir nesinori net galvoti apie tokias nelaimes.

Small Town Murder Songs (2010) – neįveikiau. Nuobodi istorija apie policininką mažame miestelyje. Ir žmogžudystes, dar kažką. Filmas, kuriame jauti kažkokį didelį potencialą. Prie jo truputį nagus prikišus keliems profesionalams, gautųsi labai neblogas kūrinys. Bet, deja. Buvo visai originalu paklausyti garso takelio, susidedančio iš gospelo giesmių, bet tik tiek. Gal kam ir bus įdomu, manęs neužkabino.

Scream 4 (2011) – net galima nespėlioti, kad šis filmas man nepatiks. Bullšitas kažkoks. Ar kas nors dar žiūri tokius „siaubiakus“, kuriuos sunku siaubiakais pavadinti? :) Čia kažkokia nuobodus tragikomediškas filmas, kuriame bandoma padaryti stebinantį siužetą, bet kad tas siužetas matytas n kartų ir visiškai niekuo nenustebina :) Nuobodu, ir tiek.

Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: