35-40 savaitės (2011) kinoteatras

Paskelbė: Data: 2011-10-10 09:50

Spausdinti | Komentarai

SAVAIČIŲ ŽIAURI REALYBĖ:
The Class (Klass) (2007)
– žiauri, tikroviška, baisi ir labai nemaloni kasdienė vaikų visame pasaulyje realybė. Visame pasaulyje, kiekvienoje mokykloje yra bent vienas skriaudžiamas vaikas, iš kurio šaipomasi, jis mušamas, engiamas ar kitaip terorizuojamas. Kiekvienoje mokykloje atsiranda lochas ar lochai, kurie užgniauždami savo kompleksus ir/arba nelaimingą gyvenimą, išsilieja ant silpnesnių vaikų. Šiame kolegų estų filme tai parodyta labai aiškiai. Rodau pirštu ir juokiuosi iš tokių žmonių, kurie galvoja, kad tokia problema neegzistuoja arba galvoja, jog tokie dalykai „tik lengvas vienkartinis atvejis, nieko baisaus, praeis“.

Kaip supratote, filmas apie klasę, kurioje yra engiamas vaikas. Nuo pat pirmos filmo minutės žiūrovas įtraukiamas į nervingą ir nesibaigiančią kelių žmonių tragediją. Viso filmo metu vaizdai ar vaikų elgesys priverčia susiraukti ir kartais tyliai ištarti „nu blemba...“. Vaikai vaidina taip gerai ir taip realistiškai, jog kartais norisi susirasti tuos aktorius ir duoti jiems į snukį. Vienintelis dalykas, kuris šiame filme atrodė prastai padarytas, buvo mokytojų nepastabumas ir visiškai neadekvati ir labai bloga reakcija į tam tikrus dalykus filme. Taip, mokytojai šiame filme visiškai nepastabūs. Aišku, baisiausia, jog tokių mokytojų pilna tikrame pasaulyje, bet gerai nors tiek, kad jų – maža dalis. Visa kita šiame filme, kaip ir sakiau, skausmingai realu ir baisu. Ir tai tikrai verta pažiūrėti, kad žinotumėte, kas gali vykti bet kurioje mokykloje. Juk yra bent mažytė tikimybė, kad tokio filmo pažiūrėjimas kai kuriems žmonėms padės pamatyti tokias problemas ir gal jas išspręsti kol dar ne per vėlu. Tereikia tikėtis, kad šis filmas padės nors vienam tokius šūdus kenčiančiam vaikui atsiverti reikalingiems asmenims. Taip gal šiame pasaulyje atsiras nors vienu laimingesniu vaiku daugiau.

Engimas ir terorizavimas mokyklose yra žiaurus dalykas. Ne tik engiamam vaikui. Jei galėčiau, kiekvienam vaikigaliui, kuris skriaudžia ir terorizuoja savo bendraklasius, norėčiau pasakyti, koks jis debilas. Norėčiau jam pasakyti, kad engimas palieka žymę ne tik engiamam vaikui. Jis palieka gilią žymę ir engiančiajam. Pats vaikystėje trumpą laiką buvau toks debilas, kokie pavaizduoti filme – paveiktas dalyvių masiškumo ir „vienos aukos“ situacijos, šaipiausi iš bendraamžio, laužiau jo rašiklius, stumdžiau, etc. Tada atrodė juokinga – juk taip darė visi. Tačiau dabar tai atrodo labai žema, lyg visiško menkystos elgesys. Iki šiol atsimenu tai labai aiškiai ir iki šiol man gėda dėl to, ką dariau. Kol kas taip ir nesugebėjau to žmogaus atsiprašyti. Ir tai, žinokit, labai slegia, kad ir kokia smulkmena tai buvo.

Šis filmas sugrąžino tokius prisiminimus ir sukėlė pyktį. Pamenu, kaip būdami vyresni, mokykloje suradom tris debilus, kurie vertė savo silpnesnį klasioką daryti visokias nesąmones. Sukilo toks pyktis, kurį po to tie trys debilai ilgam atsiminė. Toks pyktis kilo žiūrint filmą ir tikrai norėtųsi, kad šie aiškiai ekranuose pateikiami vaizdai pasiektų kuo daugiau žmonių. Problema niekada nebus išspręsta, bet vieną kitą šikną išspardyti galima. Todėl žiūrėkite filmą ir įsiminkite jame esančius vaizdus. Jei turite paauglių vaikų, parodykite jiems šį filmą, kad žinotų. Visame pasaulyje vaikai savo mokykloje ima kerštauti ne šiaip sau. Žiaurus, liūdnas, nemalonus, bet labai reikalingas filmas. Įsimenantis ilgam laikui.

• •

SAVAIČIŲ SIMBOLIZMO DOZĖ:

The Tree of Life (2011)– pasiilgote simbolizmo? Tokio simbolizmo, kad pusę jos sunku suprasti? Interpretacijų – milijonas? Šis filmas – puikiai tinka norint sukti galvą, sėdėti susimąsčius ir po to ilgai nesuprasti, ką režisierius norėjo pasakyti tam tikrais epizodais ar vaizdais. Šiame filme nėra simbolių – šis filmas pats yra vien simboliai. Filmas pradedamas padrikai pristatoma tragiška šeimos istorija, perpinta įvairiausiais vaizdiniais ir poetiškais pasisakymais. Nors tie poetiški pasisakymai labai erzino ir atrodė gan lėkštai, tačiau vaizdai – įspūdingumo viršūnė. Arba kitaip pasakius – dar niekada tolimų galaktikų vaizdai ir kompiuteriais sumodeliuoti spermotozoidai kino ekrane neatrodė taip gražiai, vienas šalia kito.

Toliau siužetas vystomas nuosekliau, bet pati istorija – nyki ir nemaloni. Nereiškia, kad bloga – kaip tik pasakojimas labai įtraukia ir vystomas gan įdomiai. Iki pat pabaigos taip ir neaišku, kas tiksliai atsitiko. Net ir filmui pasibaigus galima susidaryti savas interpretacijas, nes, kaip ir minėjau, filme tiek simbolizmo, jog kartais pasimeti kas buvo tikra, o kas tik režisieriaus eksperimentavimo padarinys. Žiūrėdamas kai kuriuos filmo epizodus jausdavausi taip, lyg būčiau kokiame sename Koršunovo spektaklyje (kuriame nors iš senųjų, iki šopinandfakin). Filme paliekama didžiulė terpė žiūrovų mintims ir iš dalies jautiesi, jog filmo eigą nurodai pats. Tuo šis kūrinys yra absoliučiai nuostabus. Iš blogosios pusės, labai trumpai: kažko pritrūko šioje istorijoje. Užaugusio sūnaus siužeto linija buvo visiškai nereikalinga ir nesuteikė filmui jokios reikšmės, tik trukdė. Gal buvo per daug „nuplaukimų“ į šoną, gal per daug simbolizmo, bet po filmo nesijaučiau pakylėtas. Filmas man tiesiog buvo gražus ir išskirtinis, tačiau įsimenantis ne ilgam.

Taigi, iš siužeto pusės: galima įdomiau, bet tikrai nėra blogai. Liūdna, originaliai papasakota istorija – juk originalumas ir yra puikiausia. Iš vaizdinės pusės: įspūdingi kompiuteriniai vaizdai, fantazijos; labai gražus filmavimo būdas, smulkmenų pastebėjimas, puikiai pavykę eksperimentiniai kampai, kadrai. Iš vaidybos pusės: visi iki vieno aktoriai savo darbą atliko tobulai – Brad Pitt, su savo prikimštais žandais, netgi nusileido vaikams, ypač pagrindinio berniuko Hunter McCracken tobulai vaidybai. Jei dar kažko nepaminėjau, negi svarbu – ar neužtenka paminėtų dalykų, kad kiltų noras pažiūrėti šį filmą? :) Įtraukianti, išskirtinė, kitokia kelionė į šeimos pasaulį. Prieš žiūrėdami, labai nusiteikite: pasiruoškite pamatyti siužetą, šokinėjantį nuo galaktikų gimimo, ląstelių evoliucijos iki dinozaurų gyvenimo ir paprastos šeimos namų aplinkos. Ne viskas šiame filme atrodys realu, logiška ar suprantama. Štai todėl ir reikia pasiruošti jo žiūrėjimui. Daugiau nei dvi valandos neprailgstančio, labai įtraukiančio, keisto ir neįprasto pasakojimo.

• •

Thor (2011) – o kaip gaila, kad tokių filmų nebuvo tada, kai pirmą kartą susidomėjau graikų mitologija. Šis kokybiškas fantastinis filmas būtų tobuliausias dalykas atokvėpiui po skaitinėjimų apie graikų dievus ir pusdievius. Tikrai buvo smagu žiūrėti šią, pavadinkime, „interpretaciją“, kaip Toras sutinka žemietę, aišku, ją įsimyli ir dar išgelbėja žemę nuo visokiausių dyvų. Nors negalima nepastebėti kelių kvailų dalykų. Pavyzdžiui, idiotiško holivudiško pomėgio visuose filmuose naudoti superkompiuterius – tik įvedė asmens duomenų paiešką, tai ne tik kad kompiuteris iškart parodo dokumento kopiją, bet dar ir didelėmis raudonomis raidėmis užrašo „atsargiai, falsifikatas“. Be tokių smulkmenėlių dar yra lengvą šleikštuliuką sukeliantis dramatizmas ir miailia. Bet šiaip nieko labai baisaus. Yra netgi filmo kokybę pakeliančių dalykų – pavyzdžiui, tobula agento frazė herojui: „Donald? I don’t think you’ve been completely honest with me.“. Įtaikyta tiesiai į dešimtuką :)

Pavadinčiau šį filmą „šių laikų, kitos lyties Ksena“. Pamenate tą serialą? Su pasimėgavimu vaikystėje jį žiūrėdavau, nors ir suprasdavau, kad jis lėkštokas ir dažnai padarytas labai kvailai. Taip ir su šiuo filmu – supranti, kad šiek tiek lėkštoka, kad interpretacija gan kvailoka, bet vis tiek su pasimėgavimu žiūri filmą, nes jis tiesiog gražus ir įtraukiantis. Juk mitologija. O mitologija, net labai nukrypusi į šoną, vis tiek lieka mitologija. Tai išskiria šį filmą iš kitokių holivudiškų fantastinių filmų, suteikia kažkokio šarmo. Todėl filmas man patiko, ir tikrai yra dėl ko jį žiūrėti. Lauksiu ir antros dalies.

• •

Jane Eyre (2011) – graži meilės istorija. Knygos aš neskaitęs, bet ir nebuvo būtina prieš žiūrint filmą. Istorija apie senesnius laikus: didingos pilys, aukštuomenės etiketas, jokių šiuolaikinių technologijų. Yra jauna moteris, yra gyvenimo matęs palaidūnas vyras, yra daug dramos ir visokios meilės. Dar ir subtilių aukštuomenės juokelių pasitaiko. Tikrai neturiu ką labai komentuoti apie šį filmą – savo siužetu jis labai labai paprastas, vaidyba graži, nufilmuota labai gerai, istorija ne kvaila ir pan. Tikrai galima žiūrėti, ypač jei norite romantiško filmo.

Attack The Block (2011) – britiška siaubo-komedija apie „piktesniame“ Londono rajone gyvenančius vaikus, kuriuos pradedi pulti ateiviai žvėrys, o vaikai nusprendžia apginti savo kvartalą. Šiek tiek humoristiška, kad šis filmas pasirodė po Londono riaušių, kurių kaltininkai ir buvo tokių rajonų gyventojai. Todėl žiūrint mintyse savaime mačiau dokumentinius vaizdus iš riaušių. Jeigu įsivaizduojate, kad tai yra ta senoji, geroji britiška komedija, tai klystate. Nors čia buvo visai juokingų vietų, tačiau į subtilų britišką humorą tai nepanašu. Ši komedija – visiškai šiuolaikinis filmas, pastatytas taip, kad būtų kuo panašesnis į holivudišką veiksmo filmą. Aišku, nors Holivudo stiliumi kvepia, bet britai vis tiek moka viską padaryti smagiau, linksmiau, todėl keliose vietose buvo galima smagiai pakrizenti ir per visą filmą praktiškai nebuvo banaliai nusisaldinta. Iš tiesų šį filmą pavadinčiau „bajavyku paaugliams“. Paaugliai jame vaidina, tai jis puikiai tokio amžiaus žmonėms ir tinka. Suaugusiems filmas gali pasirodyti šiek tiek nuspėjamas, ar net vietomis nuobodus. Bet šiaip viskas padaryta neblogai, veiksmo yra, nesąmonių yra, žiūrint akys nevarvės.

X-Men: First Class (2011) – dar vienas X-men’ų filmas, šįkart pasakojantis apie X-men’ų istorijos pradžią ir kaip atsirado priešiškos Xaviero ir Magneto stovyklos. Pradžia buvo tikrai įdomi ne tik savo įvairiausiom mutantų paslaptėlėm, bet ir istorija – malonus žvilgsnis į šio didžiulio epo dar vieną dalį. Ypač malonu žmogui, neskaičiusiam nei vieno X-men’ų komikso – būtent aš toks ir esu. Siužeto vystymas žadėjo tikrai nemažai, bet tuomet kažkas caktelėjo ir filmas pradėjo stagnuoti. Pirmiausia viskas prasidėjo nuo nuobodžių mutantų „lavinimosi pamokėlių“, kuriose režisierius (ar scenaristai) norėjo įvelti kelis užkabinančius juokelius, bet tie juokeliai buvo lėkšti ir nuobodūs. Tuomet – jausmingi atradimai ir „sielos išsilaisvinimai“, o taip pat viską keičiantys sprendimai, kurie pasirodo esantys visai nuobodūs ir nepadarantys nei įspūdžio, nei įtakos tolimesniam veiksmui. Ir pabaigai – šiek tiek įtempta, bet visiškai neoriginali, nuspėjama ir niekuo neišsiskirianti pabaiga. Tokia, kaip iš šimto kitų filmų, tik čia bombas valdo visokie mutantai, o ne kokie robotai. Labai vidutinis filmas. Pastatytas gražiai, tačiau susidaro toks įspūdis, jog režisierius buvo atsivertęs vadovėlį „Kaip sukurti standartinį holivudišką veiksmo filmą“. Viskas lyg daryta pagal taisykles, lyg būtų stengtasi paimti labiausiai žiūrovus paperkančius sprendimus ir suklijuoti juos į vieną žiūrimumo rekordų siekiantį filmą. Ar pasiekė rekordų, nežinau, tačiau mano iškeliamų užgaidų toli gražu nepasivijo. Įtemptas, greitas veiksmo filmas su visiems pažįstamais personažais ir su paperkančiu ir prikaustančiu siužetu. Tačiau stiprybės pritrūko, todėl aš šį filmą vadinu „tik dar vienu filmu apie X-men’us“. Pirmai filmo pusei duočiau daug balų, bet antrai pusei – labai pagailėčiau.

Les aventures extraordinaires d’Adèle Blanc-Sec (2010) – prancūzų humoras kaip visuomet – vieną akimirką prajuokina ypatingai, kitą akimirką galvoji „ooohhh, nuobodu, gal jau užtenka kartotis?“. Taip ir šioje nuotykių komedijoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka užsispyrusi moteriška Indiana Jones: kartais buvo labai puikių juokelių, kurie filmą padarydavo įdomų ir įtraukiantį, bet siužetui vystantis juokeliai pasirodė „Benny Hill“ lygio – tinkantys tik humoro laidai, o ne filmui. Apskritai filmas pastatytas tikrai gražiai, vaizdai, apranga, vietovės atrodo puikiai. Nuotykiai – ne tokie įspūdingi, kaip Indiana Jones, bet visai įdomūs. Kodėl lyginu šį filmą su Indiana Jones? Nes jie labai panašūs. Netgi manau, jei niekada nebūtų pastatytas joks Indiana Jones filmas, šis prancūzų filmas būtų sulaukęs didesnio pasisekimo. Nes iš tiesų šie filmai labai panašūs, o kadangi Indiana Jones jau visiems įgrisęs ir tokio tipo filmai niekam nebeįdomūs – šiai komedijai teko nukentėti. O dar tas dinozauras… Aišku, vėliau įsivažiuoji į absurdiškus juokus ir netgi mumijų kompanija atrodo labai juokingai. Todėl šio filmo mėgiamumą labai sunku prognozuoti – vieni užsikabins ir jiems patiks, kitiems pasirodys nuobodi nesąmonė. Šiaip žiūrėti galima – filmas tikrai nėra prastas. Gal tik per drąsus kai kuriuose kūrybos sprendimuose. Kadangi tikėjausi daug prasčiau, man patiko ir likau visai apsipatenkinęs. Filmas su subtilia charizma ir nuotaika.

Pirates Of The Caribbean: On Stranger Tides (2011) – čia vienas iš tų filmų daugialogijų, kur net nežinau kiek dalių išleista ir net nežinau, ar visas esu matęs. Lyg ir esu matęs pirmąją. Tuomet epizodiškai kitas dalis, o galbūt net ne epizodiškai, o pilnai. Tiesiog neprisimenu. Visos dalys yra smagios, visos dalys savaip įdomios, bet man – kažkaip labai vienodos. Aišku galima žavėtis aktoriais ir kūrybine komanda, kuri sugeba per tiek dalių išlaikyti tą pačią kokybišką vaidybą, nekeisti aktorių išvaizdos ir apskritai palikti visiems pažįstamą ir savitą aplinką. Galima pasidžiaugti, kad po pirmojo sekę filmai nebuvo labai prastesni – juk įprasta, kad antros-trečios-ketvirtos sagos dalys būna daug prastesnės už pirmąją. Šiai serijai pasisekė, nes visos dalys apylygės, gal tik žmonės jau pavargo žiūrėti. Kažkas man minėjo, kad ši dalis labai prasta. Aš tam labai paprieštaraučiau. Ji tikrai nėra daug prastesnė nei ankstesnės, nors pripažinsiu, jai dar daug trūksta iki tos dalies, kur Johnny Depp surado laivą dykumoj, kurį nešiojo krabai (kažkas tokio ten buvo?). Ši dalis lygiai tiek pat aktyvi ir nuotaikinga, nors, kaip jau ir minėjau, žmonės tiesiog pavargo į jas žiūrėti. Čia kaip su pieštiniais komiksais – nors žinai, kad nieko ypatingo 100-jame leidime nepamatysi, tačiau vis tiek smagu paskaityti, nes pradedi įprasti prie personažų ir herojų. Taigi, šią Karibų piratų dalį žiūrėti tikrai galima, nors ji ir ne stebuklinga. Paprastas, geras, kokybiškai padarytas ir linksmas nuotykių filmas apie visiems pažįstamą piratą. Neliaupsinsiu, bet nėra ir už ką keikti. Tiesiog filmas.

Love and Other Drugs (2010) – graži, romantiška, juokinga drama apie miailią. Norėčiau pasakyti, kad filmas visai neblogas, bet nevalingai norisi išbraukti priešdėlį „ne“. Vienintelis dalykas, kas tikrai įdomu šiame filme, tai farmacininkų kova, tačiau apie ją nelabai išmanau, todėl neaišku, ar viskas filme paremta tikrais faktais. O ir domėtis tingiu, nes, iš tiesų, nelabai man įdomi Viagros kilmė, plitimas ir pan. Istorija pasakojama nuosekliai, apie donžuaną, kuris daktarams bando iškišti vaistus (panašiai ir pas mus daro, tik politikai nesėkmingai bando visaip įstatymais tai uždraust). O toliau istorija ritasi per nuobodžią, standartinę dykumą – jis sutinką ją, jie nesupranta savo santykių, atsiranda problema, problema sukelia santykių problemų ir galų gale laiminga pabaiga. Jeigu norite tokios istorijos – tai žiūrėkite. Bet aš perspėjau :) Kartais tokio siužeto filmams galima atleisti, kai istorija tikrai sugraudina ar kaip nors kitaip paveikia. O šiame filme nė akimirką personažų nebuvo gaila – arba jie žiauriai prastai vaidino, arba siužetas buvo visiškai neįdomus. Nežinau priežasties, bet ir nesiruošiu ieškoti. Yra geresnių romantinių komedijų. Šita gan paprasta ir sukasi per viduriuką (suprask, nėra tragiška ar verčianti spjaudytis), tačiau pasirinkite kokią geresnę. Tokių tikrai yra.

Transformers: Dark of the Moon (2011) – kažkaip nespėjau pažiūrėti šio filmo kine, arba gal net nenorėjau po antros Transformerių dalies (po kurios spjaudydamasis keikiausi visais baisiais žodžiais), bet kai įsijungiau ir mestelėjau akį į kelis kadrus, kur vyksta veiksmas arba šiaip robotukai visaip išsilanksto – tą akimirką šiek tiek susinervinau. Ir puoliau tikrinti, ar filmą vis dar rodo kine. Bet, deja, buvo per vėlu. Na nieko. Nieko dėl to, jog pažiūrėjęs filmą pilnai, ne tik kelias puikiai padarytas vietas, apsidžiaugiau, kad nėjau į kiną. Kaip jau minėjau daugybėje vietų, žodžiu ir raštu, negalima neigti, kad Transformerių filmuose efektai – visgi kol kas geriausi pasaulyje. Niekas geresnių nėra sukūręs. Todėl visiems ir pasakoju tą istoriją, kurią sužinojau iš pirmo filmo užkulisių, kai kiekvienas kadras, kuriame Transformeriai transformuojasi ar mušasi, buvo render‘inamas 48 valandas (atsiminkite, kad sekundėje – 25 (30?) kadrai). Tokie valandų skaičiai padeda suvokti, kokio kruopštumo ir lygio yra šio filmo efektai. Ir tai labai aiškiai matosi žiūrint filmą. Kaip ir ankstesniuose filmuose, man nežmoniškai patiko garsas. Visi tie džeržgesiai ar mechaniniai garsai tiesiog pasakiški. Priminsiu, jog paskutinį Terminatoriaus filmą gyriau tik dėl garso – visa kita ten buvo neypač įsimintina. Taigi, garsas šiame filme ne ką mažiau nuostabus nei efektai.

Ale gi, pereinam prie kitos pusės. Michael Bay vis nesugeba atsikratyti savo komplekso. Paima pobaisę mergiotę su labai gražia šikna ir niekuomet_neišsipurvinančiu_baltu_švarkeliu ir „ant jos“ pastato visą filmo siužetą. Dabar čia nupieščiau vemiantį veidą, bet nemoku, tai tik pridėsiu nuorodą (galima jungti darbe, nebaisu). Anuose filmuose nors mergiotė simpatiška buvo, bet šiame… Gal aš nebesuprantu, kas yra simpatiška mergina, bet man tos papūstos lūpos ir nuolatinis skvarbus žvilgsnis šiek tiek įgrista. Lyg žiūrėtum į plastmasinį daiktą. Gerai apie ją išsireiškė G. – tai nevykusi Cameron Diaz kopija (nors man ir Cameron Diaz nepatinka…). Bet braukiam į šalį tą merginą ir grįžtam prie reikalo. Siužetas tragiškas, filmo veiksmas nežmoniškai nuobodus, istorija vystoma taip atsainiai, jog sėdi visą filmą ir nesupranti, ar pagaliau bus grand finale ar nebus? Galų gale, kai įvyksta tas grand finale, tuo metu jau sėdi ir galvoji „kada gi baigsis šitas filmas?“.. Visą filmą stengiausi užgniaužti savo negatyvumą. Dažnai tą negatyvumą nugalėdavau, nes susikoncentruodavau į vienintelį dalyką, dėl ko žiūrėjau visas Transformerių dalis – efektus. Ir susikoncentravus vėl viskas būdavo gerai, nes kiekvienas efekčiukas tam filme yra ne-svei-kas! Filmo paskutinis pusvalandis buvo tikrai sunkus, nes tada jau buvo neįmanoma nusėdėti ir išlaukti, kada gi baigsis filmas. Todėl tai labai sugadino galutinį filmo įspūdį. Filmas toli gražu nėra geras, jei jo metu aš labiau noriu eiti išplauti indus, o ne jį žiūrėti! Tai tikriausiai šita mano nuomonė filmo apibūdinimui labiausiai ir tiks: tai tobulų efektų, labai gražus, įspūdį vaizdais paliekantis filmas, kurio metu, kai nerodomi jokie efektai, galima plauti indus ir šluoti grindis. Ir tikrai nieko neprarasite taip darydami. Tiesiog išsigelbėsite nuo nuobodulio, kuris nevalingai lenda viso filmo metu, epizodiškai. Tai čia štai tokia mano labai asmeninė ir šiek tiek juokinga nuomonė apie šį über-entertainment filmą.

• •

Auksine kepure (2007) – trumpametražis lietuvių filmas apie tai, iš kur atsirado hipsteriai :) Jei rimtai, tai tiesiog 11 minučių novelinis epizodas apie dvynius brolius. Toks neblogas, bet galėtų kūrėjai į detales dėmesį atkreipti. Ir vaidinant bent atskirus laikraščius skaityti, o ne tiesiog padalinti laikraštį per pusę. Ir kiaulės-taupyklės nedaužyti, jei ant jos aiškiai matosi kamštis :) Bet nieko. Gi mėgėjiškas kūrinys.

The Beaver (2011) – depresuotas Mel Gibson dėl ligos nebegali sugyventi su savo šeima, veda savo įmonę į bankrotą ir baigia visiškai prarasti gyvenimą. Tuomet suranda rankinį bebrą – žaislą ir pradedi tik per jį komunikuoti su pasauliu. Kiekvieno depresija skirtinga, kiekvienas su ja kovoja skirtingai. Depresija nesergančiam žmogui dauguma tokių kovos būdų atrodo nuobodūs. Bebro būdas šiame filme – tiktų trumpametražiui 5 minučių filmui, bet tikrai ne pilnam ilgam filmui. Buvo nuobodu. Akimirkomis visai įdomu pažiūrėti, kaip su tėvo problemomis tvarkosi jo vaikas, dar buvo šiek tiek juokinga pažiūrėti, kaip į bebrą reaguoja pašaliniai žmonės, bet tai buvo tik maža filmo dalis. Lygiagreti istorija apie sūnų yra visiškai neįdomi ir įterpta tik tam, kad užkaišytų skyles ir gautųsi pilnas filmas. Gal kam nors šis filmas gali padėti pažvelgti į situaciją kitaip ir gali parodyti, kad išeičių visada yra (o jų tikrai yra). Bet dar prie bendro vaizdo pridėjus filmo pabaigą, galutinis reziume – prastokas, vidutinis filmas. Neįdomu.

Tadas Blinda. Pradžia (2011) -nueini į filmo interneto svetainę, o ten didelėmis raidėmis tave pasitinka „PAREMK lietuvišką kiną“. Štai toks didžiausio_lietuviško_filmo_per_visą_istoriją kūrėjų požiūris į save ir į savo kūrinį. Matai, jį reikia remti. Jo nereikia pirkti, mokėti už peržiūrą, jį reikia remti. Kaip nepasiturinčią varganą šeimą. Koks kūrėjų požiūris į savo Didįjį Kūrinį, toks ir pats kūrinys… Taurus, lyg vargana šeima, bet liūdnai atrodantis.

Nenoriu keikti lietuviško filmo, kuris savo kokybiškumu lenkia 98% lietuviško kino kūrybos. Tai ir nekeiksiu. Bet paburbėsiu. Nes tą burbesį labiausiai iššaukia tai, kad visa publika svaigsta, koks nuostabus filmas. Kol kas sutikau tik du žmones, kurie į filmą pažiūrėjo skeptiškai. Suprantu, suveikia tautos identiteto gynyba, meilė lietuviškam produktui ir akių užmerkimas prieš neesmines klaidas, bet tai c’mon, juk dėl to, jog arklio šūdas lietuviškas, jo valgyti ir garbinti juk nepradėsi. Jeigu kelsime filmui „lietuviškus“ filmo reikalavimus, tai šitas filmas – nuostabus. Tačiau tokių reikalavimų kelti negalima. Biudžetas milijoninis, todėl ir verta tikėtis milijoninio filmo. O ne kažkokios lėkštos dramos su krūva neapsakomai senų ir banalių klišių. Kokiame prieštvaniniame vesterne gimė scena, kurią atkartojo mūzų herojaus? Jojimas per didelę pievą, sustojimas kalno viršuje ir žirgo yhahaha iškėlimas šviečiant saulei fone. Pamačius apėmė didžiulis liūdesys.

Filmas susuktas gražiai, tačiau įvairios scenos detalės ir nevykęs „fotošopas“ šiek tiek erzino. Lietuvos vaizdai – labai gražūs, laidojimo scena apskritai geriausia Lietuvos kino istorijoje (ir nesvarbu man, kad sentimentalumas mane pigiai paveikė). Suvaidinta gerai, bet gerai vaidino tik kai kurie antraplaniai aktoriai. Kaip išsireiškė mano kolega, gerai vaidino tik blogiukai. Visi geriečiai – be charakterio. Aš net nekalbu apie pagrindinį herojų, kuriam režisierius sumaniai davė sąlyginai mažai eterio. Kad negadintų filmo. Nes jo vaidyba, kaip matau, tokio pat lygio, kaip ir mano – nulinio. Visas jo solines scenas žiūrėjau susiėmęs už galvos. Košmaras. Galėjo Blindos vaidmenį atiduoti tam ūsočiui iš Keistuolių teatro – jis nors charizmą turi. O palyginus Manto Jankavičiaus vaidybos pastangas su pagrindinio blogiuko, Dainiaus Kazlausko įsijautimu, pastarasis atrodo kaip aktorystės genijus… Dar kaip rašė Uroboras, „Kai Jankavičius rėkia, džiaugdamasis, kad astmos nebėra, tai tiesiog katastrofiška. Pirmiausiai, astma negali imti visada, antra, dėl išgijimo jis nekovojo, kad jam nukristų našta nuo pečių.“ Visa jo vaidyba neapsakomai dirbtina ir iki šiol nesuprasiu, kodėl šiam vaidmeniui buvo pasirinktas neprofesionalus ne-aktorius.

Prastas filmas. Vidutinis filmas. Vidury filmo galvojau: o visai gal ir nieko, galima kentėti. Ir veiksmo yra, ir gražių vaizdų, ir įdomu visai. Bet tada pamėginau žiūrėti ne lietuvio akimis ir nepamačiau nieko, kas būtų įdomu. „Masinės“ kovos su nelūžtančiais kaimiečių pagaliais? Neee… Meilės drama? Juoką kelia. Humoras filme? Na buvo vietelių, labai gerų, bet vėlgi beveik visi laurai tenka Kazlauskui. Aš net nekalbu apie filmo pabaigą. Jei laidojimo scena buvo graži ir dėl savo dainos, tai dainą sugadino filmo pabaiga. Negi nėra daugiau gražių lietuviškų dainų, jog visame filme panaudojama tik viena? Ir dar atkartojimo scenos iš filmo – prisiminimai, kas įvyko?? Mieli Lietuvos kūrėjai, prisiminimų atkartojimo scenos naudojamos tik tokiuose šlamštuose, kaip realybės šou, kai pašalinamas dalyvis! Tikrai ne profesionaliame kine… Bet tikriausiai posakis „profesionalus kinas“ čia todėl ir netinka, nes bendras filmo lygis ir yra kaip eilinio realybės šou. Tik nufilmuota brangiomis kameromis ir gražiose vietose.

Kur Blindos alus?
Čia Blindos alus!
Geras alus…

The Rite (2011) – net nežinau, kaip vertinti šitą filmą. Galvojau, man kaip laisvamaniui, jis tikrai turėtų nepatikti. Aišku, jis man nepatiko, bet su laisvamaniškumu tai neturi nieko bendra. Tikėjausi, kad Anthony Hopkins situaciją pataisys, bet jam vaidinti filmuose sekasi labai epizodiškai – tai jis sukuria nuostabius vaidmenis, tai sukuria visiškai neišskirtinius, neįdomius. Šiame filme – pastarasis atvejis. Šis filmas tiesiog prastas. Neįdomus. Jaunas kunigėlis, nerandantis savo kelio, senas kunigėlis, įrodantis jaunajam egzorcizmo egzistavimą. Nepaisant filmo neįdomumo, dar ir siužetas juoką keliantis. Egzorcizmo įrodinėjimas, man atrodo, jau tinkamas tik pasakojant baugias pasakas vaikams. Vienintelis egzorcizmo įrodymas pasaulyje, kuriuo remiasi visokie fanatikai, yra garsiosios Anneliese Michel (aka Emily Rose) garso įrašai ir kelios neryškios nuotraukos. Garso įrašai! Prastos kokybės, neaiškūs ir neaišku kaip įrašyti ar padaryti. Ir štai tokiu „įrodymu“ remiasi visas egzorcizmo „mokslas“. Man atrodo, net Nojaus laivo egzistavimu lengviau patikėti, nei egzorcizmo istorijomis. Deja, jei neklystu, Vatikane netgi matomas egzorcizmo „mokslo“ atgimimas. Kai nebeišeina elgtis kvailai, pradedama elgtis bukai… Šis filmas yra toks neįdomus, kaip mąstančiam ir moksliniais faktais tikinčiam žmogui yra neįdomus pats egzorcizmas ir „demoniški apsėdimai“. Tad nerekomenduoju. Ne dėl to, kad tai filmas apie tokį kvailą dalyką, o dėl to, kad jis tikrai pastatytas nuobodžiai.

Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su „Buržujaus rašinėliai“.

 
traffix.lt