„Akmenų pelenai’’. Arba akmenimis grįstas kelias į laimę

Paskelbė: Data: 2013-04-03 10:14

Spausdinti | Komentarai

,,Aš niekada nenustosiu gyventi.

Aš tapsiu uola. Uola, kuri susituokė su akmeniu.

Aš toliau gyvensiu‘‘ 

Keturi žmonės išnyra tamsoje. Tiek pat skirtingų, it vienu dramatišku siūlu sujungtų likimų, bando prasiveržti pro akmeninę uždangą. Jie tyli, pyksta, myli, o svarbiausia – svajoja, kad ,,laimė pati juos atpažintų.‘‘

Paprasti, problematiški, atviri – tokius žmones tarsi nori parodyti režisierius Agnius Jankevičius. ,,Akmenų pelenai‘‘ šiuolaikinio Kanados dramaturgo D. Daniso pjesė tapo spektakliu ir sulaukė ne tik žiūrovų, bet ir kritikų dėmesio. Tai ,,prisiminimų drama, kurios veikėjai, sapnuodami praeitį, renka šukes galėjusiai būti gražesnei ateities mozaikai.‘‘  Režisieriui rūpi asmenybės vidinė kančia, jos santykis su aplinka, su esančiaisiais šalia, tas beatodairiškas iš kančios kylantis meilės jausmas.

Bet nereikia užmiršti ir rašytojo dalies. Rašytojo unikalumo, kurį režisierius pabrėžė kurdamas spektaklį, žiūrovai galbūt ir nespės pamatyti. Galbūt reikėjo aplankyti pirmąjį to paties režisieriaus spektaklį, „Paskutinė Diuranų daina” pagal Daniso pjesę „Dir diro daina”. Gal tada būtų galima lyginti, ieškoti sąsąjų. Tačiau žiūrint norėjosi galvoti apie vaidybą, pasakytas mintis, stebėti tylą, judesius. Tikri bučiniai, ašaros, nevalingi rankų judesiai darė įspūdį. Reikia pripažinti, kad kitas bruožas „genialus archajiškas minčių įliejimas į modernią formą” buvo jaučiamas. Jokių modernių technologijų ar aliuzijų į modernybę nebuvo. Svarbiau miškas, akmenys, scenos viduryje stovintis medelis.

Nors spektaklį žiūrovai žino atomazgą, ji pristatoma jau pradžioje. Bet kartu kyla daugiau klausimų, kurie kuriami iš istorijų nuotrupų. Turbūt itin stirpi monologu sakoma kalba, aktorių susitapatinimas su vaidmenimis, tikroviškumas. Taip par simbolinė, mišką primenanti, siena ar laiku suskambanti griausminga, kitą kart lyriška instrumentinė muzika, leidžia suvokti spektaklio prasmę ar atrasti ją artimą sau.

Tačiau nėra viskas taip aišku. Persipinantys keturių žmonių prisiminimai gale spektaklio palieka klausimų. „Paskale o tu šok, šok su gyvenimu, šok‘‘. Taria Koko ir scenoje pasirodo tyli tamsa. Kiek palaukus pasigirdo aplodismentai, lyg po neilgos pauzės žiūrovai suprato, kad jau pabaiga. Ne viskas suprasta, buvo tokių, kurie pabaigos nesuprato. Tačiau ,,akmenų pelenai‘‘ privertė galvoti, o to spektaklis šis ir siekė.

,,Viskas pildosi kai tu nori, kai esi pasiruošęs tai išgyventi‘‘.

Taigi tie keturi, vienas po kito nedidelėje scenoje, miško instaliacijos fone, it pagonių šventovėje, išnyra spektaklio veikėjai.

Skardžiu, prikimusiu ir garsiu balsu pirmuosius žodžius taria Koko (Aleksandras Kleinas). ,,Net būdamas vaikas jis buvo žvėris, vaikas žvėriukas‘‘. Save pristato Koko. Galiausiai iš jo lūpų girdime riksmą ,,aš tuščias žmogus, tuščias, aš nieko neturiu ir dairausi svajonės‘‘. Galima susimąstyti, gal gyvenimu nusivylęs žmogus tampa žverimi? Aktoriaus Balsas, išvaizda, žodžiai – puikiai dera kurdami šio personažo charakterį. O įtaigi vaidyba žiūrovui padeda lengviau atsigręžti į prisiminimus.

Juose pirmiausiai išnyra Širlė (Gabrielė Aničaitė), Koko mylima bet ne mylinti, kas ir yra pagrindinis akmuo jo širdyje. Tikru bučiniu iš sustingusios gyva tapusi Širlė persikelia į savo prisiminimą. Švilpavimas, griausminga muzika kalba apie tai, kad merginos laukia skaudi praeitis. Ji myli Klermoną (Henrikas Savickis), kuris neteko žmonos, jo manymu ,,netekt žmonos, tai tas pats kas netekt galvos‘‘. O jis turi užauginti paauglę dukrą Paskalę (Inga Mikutavičiūtė), kuri bijo dėl tėčio sveikatos ir užsidarymo nuolat būnant akmenų pilnoje sodyboje. Kai galiausiai, meilei atidaromos durys, paaiškėja, kad užsiauginti naują odą nėra lengva.

„Gyvenimas mane vis apgauna, vis pasuka ne į tą pusę, kurią noriu‘‘

Spektaklis sužavi aliuzija į kasdienybę. Kiekvienas gali jame rasti dalį savęs. Žmonės pilni neišpildytų vilčių, baimių, nežinomybės, nuoskaudų, ieško kelių iš to išeiti. Taip ir spektaklyje, sombolinis meilės medelis ir akmenys kalba apie galimybes, apie viltį, kurią turime įžvelgti ir auginti savyje, paprastume, išimti akmenis ir nesudeginti to, kas brangu.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt