Šis tekstas ne apie Rolandą Paksą ir netgi ne apie politiką.
Vienoje su NLP (neurolingvistiniu programavimu) susijusių diskusijų, bandžiau atsakyti į klausimą: „Ar aplinka gali būti kalta dėl to kaip JŪS jaučiatės?“. Kiek žinau NLP fanai naudoja prezupoziciją (išeitinį postulatą), kad mūsų savijauta ir jausmai priklauso tik nuo mūsų pačių. Ir kiekvienas galime apsispręsti ir pasirinkti, kaip reaguoti į tai ką mums pateikia besikeičianti aplinka. Manau situacija nėra tokia elementari ir savo pozicijos išsakymą pradėsiu trumpu pasakojimu:
„Vieno giminaičio žmona, po algos atsidėjo 200 litų kuriuos ketino duoti „vargstančiam“ mieste sūnui. Tačiau pamiršo kur juos nukišo ir kitą dieną niekaip negalėjo rasti. Atsiminė, kad dėjo į voką ir rodos padėjo prie senų laikraščių, o vyras, ryte, kurdamas pečių iš tos krūvos ėmė popierius prakuroms ir tikėtina, jog tą voką galėjo sudeginti. Kaimo žmonėms, o dar suvalkiečiams, 200 litų – pinigai, todėl emocijų, ir ne pačių geriausių, tikrai netrūko, tačiau per kelias dienas aistros aprimo ir nuoskaudos pasimiršo. Todėl kitą savaitę radus už spintelės užkritusį voką su pinigais, troba buvo pilna džiaugsmo.“
Įsigilinus į šio trumpo epizodo prasmę, galima padaryti svarbią išvadą:
Mūsų emocijas sužadina neatitikimas tarp mūsų savimonėje esančio aplinkos suvokimo arba vaizdo ir realios situacijos su kuris susidūrėme.
Jei tie du šimtai litų nebūtų buvę „apraudoti“ kaip jau visai prarasti, tai po savaitės paimti iš tos vietos kur buvo padėti, nesukeltų jokių emocijų. Tai galioja visiems kitiems panašiems atvejams. Jei sužinome, jog lėktuvą, kuriuo turėjo skristi artimas žmogus, ištiko katastrofa ir patiriame visą praradimo siaubą, tai netikėtai pravėręs duris tas žmogus sukels ir neįtikėtiną džiaugsmą (gal nespėjo į skrydį ar kas kita sutrukdė). Nors lygiai taip pat pareidamas iš darbo kiekvieną dieną, jis nesukelia beveik jokių jausmų. Arba pyktį ir nusivylimą, kad neparnešė duonos ir tualetinio popieriaus, nors jam tai buvo prisakyta.
Manau dauguma esame girdėję, kad varlės akis nemeto nejudančių objektų ir fiksuoja tik tai kas juda. Beje teko skaityti, jog ir žmogaus akis surėdyta taip pat. Nejudančią aplinką matome tik todėl, kad akis pati nuolat daro mikrojudesius todėl visi aplinkiniai objektai tampa judančiais ir matomais. Gal būt analogiškai varlės akiai veikia ir žmogaus aplinkos suvokimas, sukeliantis mūsų emocijas? Tikėtina, kad dirginimas ir emocija trunka, kol yra skirtumas tarp suvokiamos realybės ir savimonės vaizdo „kaip turi būti“.
Jį galima pašalinti keliais būdais:
„sutvarkant“ realybę (nuslopinant išsišokėlį, užlyginant atsiradusią duobę, prikalant atšokusią tvoros lentą);
jei negalime atstatyti buvusios, savimonėje išlikusios situacijos, tenka adaptuoti naują realybę, keičiant savimonę, tai gali užtrukti;
jei nėra galimybių atstatyti buvusios pdėties ir žmogus nepajėgia priimti naujos situacijos, pereinama į vidinę, labiau priimtiną realybę. t.y. žmogus traukiasi į savo iliuzijų pasaulį.
Adaptacijos periodo trukmė ir emocijų intensyvumas labai priklauso nuo neatitikimo tikimybės (daugelį dalykų mes gan tiksliai prognozuojame ir jiems esame pasiruošę) ir jo reikšmingumo mums. Vienokias emocijas sukels savaitgalio iškylą kiek apkartinęs lietus ir visai kitokias – netikėta artimo žmogaus netektis.
Visa tai kas pasakyta kaip ir prieštarauja NLP postulatui, nors tiesos ten irgi yra, manau emocijų intensyvumas ir, svarbiausia, trukmė taipogi labai priklauso ir nuo žmogaus asmeninių savybių ir įvaldytų susidorojimo su iššūkiais būdų.
Visų pirma netikėtų pokyčių kiekis ir jų intensyvumas arba atstumas tarp realybės ir vaizdo žmogaus savimonėje labai priklauso nuo to, kiek teisingai suvokiame aplinką, priežastinius reiškinių ryšius ir prognozuojame ateitį. Suprantama, jog visiškai tiksliai suvokti kas vyksta ir detaliai prognozuoti kas vyks, gali tik pats ponas dievas, bet sutikime, kad žmonių aplinkos suvokimo modeliai gali būti labai skirtingo realumo laipsnio.
Kita svarbi charakteristika tai mūsų savimonės rigidiškumas, arba laikas per kurį sąmonė adaptuoja naują, nelauktą realybę. Kaip minėjau tas laikas labai priklauso nuo įvykio tipo, bet neįmanoma nepastebėti, jog labai panašius įvykius skirtingi žmonės „virškina“ labai skirtingą laiką. Kaip taisyklė jaunesni žmonės lengviau ir greičiau adaptuoja pasikeitusią situaciją nei vyresni. Gal todėl ir sakoma „lenk medį kol jaunas“. Tačiau ši taisyklės kaip ir visos turi išimčių. Vienas ilgiau prisimins ir kankinsis dėl to, kad naują kostiumą aptaškė pravažiuojanti mašina, nei kitas praradęs darbą.
Taip pat skirtingiems žmonėms reikia skirtingą kartų kiekį „užlipti ant to paties grėblio“, kad pakeistų savo lūkesčius bei įprastą elgesį ir išmoktų „jį (grėblį) aplenkti“.
Taigi jei žmogus niekaip negali pamiršti kaip jį kažkas prieš dvidešimt metų apgavo, ar įsisąmoninti, jog valdžia niekuomet nebus mylinti, rūpestinga ir sąžininga, arba jis „lipa ant to paties grėblio“ trečią ar dešimtą kartą, NLP teoretikai, kaltindami jį dėl blogos nuotaikos ir neigiamų emocijų, tikrai teisūs. Kas kaltas jei jis taip nesugeba adaptuotis prie pakitusios situacijos, suprasti, jog kažkokie lūkesčia buvo nors ir labai teisingi, bet nerealūs ar įvertinti, kad neverta pasitikėti tuo, kuris tave jau penkis kartus nuvylė.
Bet kokiu atveju jei įvertinimus: „mane supykdė“; „mane sunervino“ ar „mane apvylė“, pakeisime į: aš supykau“; „aš susinervinau“ ar „aš nusivyliau“ iš esmės niekas nepasikeis ir emocijos neišnyks. Ir kodėl jas reikia naikinti? Nemanau, jog liaudies patarlę „Nesidžiauk radęs. Neverk pametęs“ reikia priimti ir bandyti vykdyti pažodžiui. Tai tiesiog nuraminimas kad ką nors praradus nereikia liūdėti pernelyg ilgai, tuo pačiu primenant, jog kartais galima kažką ir atrasti.
Nemanau, jog privalu bet kokioje situacijoje išsaugoti „geležinį veidą“ ir stengtis nužudyti savo emocijas. Bet jei sugebėsime suvokti, jog mūsų pyktis ar nusivylimas yra „bendras produktas“ su kažkuo (nes tai lėmė ne tik kitų elgesys, bet ir mūsų lūkesčiai), gal jis bus dvigubai mažesnis ir praeis greičiau. Tada galim sakyti, jog ir aplinka bus bent perpus mažiau kalta.
